„Žurnalistas – irgi žmogus, todėl kartais valgo, miega ir skaičiuoja savo išlaidas bei pajamas. O per Velykas ir po jų margina, daužo ir valgo kiaušinius“, – rašiau portale DELFI prieš 4 metus, kai dar nė neįsivaizdavau, kad žurnalistinis eksperimentas įsigyti keletą vištų ir palyginti per vasaros sezoną jų sudėtų kiaušinių savikainą bei skonį su įsigytais parduotuvėje išsitęs į ilgą draugystę su plunksnuotomis augintinėmis.
Anuomet savo eksperimentais – bandymais kurtis kaime ar naujos veiklos pradžia – redakcija kvietė dalintis ir visus skaitytojus, o kiekvieną mėnesį įdomiausio eksperimento autorius buvo apdovanotas vertingais prizais. Kad nereikėtų pasakoti iš naujo, mano vištų nuotykius rasite čia, čia ir čia.
Po 4 metų mano vištidėje kudakavo 12 rudų, raibų ir juodų dedeklių, o po kiemą jas atidžiai ganė išdidus raibas gaidys, vardu Modestas. Tačiau šių metų pradžioje nutiko tai, ko mažiausiai tikėjausi. Dabar Modestas liko vienas, o Velykoms mūsų šeimai teks pirkti sparčiai brangstančius kiaušinius Veisiejų turguje.
Pirmieji įtarimai, kad vištidėje ne viskas gerai, aplankė vėlyvą rudenį, kai vietoje 8–12 kiaušinių kasdien ten rasdavau vos 4–5. Bandžiau guostis, kad seniausioms mano vištoms jau beveik 4 metai, o niūriomis lapkričio dienomis jos tik trumpam išeidavo pasiganyti po sodą ir pradėjus temti skubėdavo sutūpti ant laktų. Žiemą kiaušinių visai nerasdavau po kelias dienas iš eilės, o naktimis iš vištidės sklido keisti garsai, tarsi ten vyktų kažkokia kova. Ryte suskaičiavęs vištas pastebėjau, kad vienos trūksta, o vištidėje ir kieme pribarstyta kruvinų plunksnų.
Iš kaimynų jau buvau girdėjęs, kad Šadžiūnuose siaučia akmeninės kiaunės, prieš metus išgalabijusios kitame kaimo gale gyvenančių kaimynų paukščius. Mano kiemą tuomet jos aplenkė, todėl maniau, kad vištidę apsaugoti padėjo lietuvių skaliko ir anglų seterės mišrūnė Seira, itin mėgstanti vaikytis viską, kas gyva ir juda.
Tačiau naktimis Seira snausdavo mūsų namo prieškambaryje, o vištos likdavo uždarytos sename tamsiame rąstiniame pastate su daugybe plyšių palubėse ir prie pamato, per kuriuos į vidų galėjo patekti kas tik nori nuo žiurkių iki kačių. Kalytės išteisinimui turiu pasakyti, kad ji iš tiktųjų stengėsi neleisti kiaunėms įsisiautėti: naktimis prižadindavo šeimininkus lojimu ir nekantriu šokinėjimu prie durų, prašydamasi išleidžiama į kiemą. O lauke ratais bėgiojo apie vištidę, skalijo ir ne kartą vos nesugriebė tamsoje į sodą sprunkančio ilgo vikraus šešėlio skvarbiomis akutėmis.
Akmeninė kiaunė (lot. martes foina) – kiauninių šeimos kailinis žvėrelis, mintantis smulkiais graužikais, paukščiais, vabzdžiais, kartais paragauja vaisių ir uogų. Vištų nelaikantys kaimo žmonės visai nesibaimina dėl jų kaimynystės, nes kiaunės išgaudo žiurkes, kurių privengia išlepintos naminės katės. Tačiau kartą pradėję galabyti vištas, kiaunės dažniausiai nesustoja, kol vištidėje nelieka nė vieno gyvo paukščio.
Žudynės mano sodyboje užtruko visą vasarį ir nusitęsė į kovo pradžią. Dažniausiai per naktį be žinios pradingdavo viena višta arba jos lavoną perkąsta gerkle rasdavau vištidėje. Paskui keletą dienų būdavo ramu, o tuomet dramatiška kova pasikartodavo iš naujo. Ilgiausiai išgyveno dvi jaunos juodos dedeklės, išsiskyrusios iš kitų sugebėjimu orientuotis prieblandoje. Temstant kitos vištos jau nieko nematydavo ir sutūpdavo ant laktų, o juodukės dar ganydavosi kieme. Galiausiai gyvas liko tik Modestas – didelis raibas gaidys grėsmingais pentinais, kurio mūsų kieme iš tolo privengia visi katinai ir šuo. Aną vasarą net mano žmona kuo rimčiausiai skundėsi, kad Modestas ją, atėjusią į tvartą surinkti kiaušinių, puolė kapoti snapu ir mušti sparnais.
Gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė sukritikavo mano svarstymus apie gaidžio kovingumą, paaiškinęs, kad tamsoje jis vis tiek nieko nemato, todėl naktį būtų lengvas grobis kiaunėms. Gamtininko teigimu, labiau tikėtina, kad tiesiog atėjo pavasaris ir į Šadžiūnų pelkes parskrido daugybė įvairių rūšių paukščių, kuriuos dabar medžioja žiemą mano vištidę nusiaubusios kiaunės.
Ne pirmus metus jaunomis vištaitėmis ir viščiukais, išperintais Lietuvos paukštynuose, prekiaujantis Povilas kiekvieną savaitę atvairuoja savo mikroautobusą į Veisiejų turgų. Būtent iš jo pirkau visas savo vištas ir gražuolį gaidį, todėl turgaus dieną užsukau pasikonsultuoti, ką daryti, kad Velykoms netektų pirkti kiaušinių.
„Nepykit, bet vištų aš jums neparduosiu. Išleisite pinigus tik tam, kad dar kartą pašertumėte kiaunes. Tokių istorijų man jau teko prisiklausyti ne iš vieno pirkėjo“, – sakė Povilas.
Jis prisiminė vienam Dzūkijos ūkininkui pardavęs net 80 vištų, o netrukus 60 iš jų nugalabijo kiaunės.
„Perkando gerkles ir paliko gulėti. O žmogui nuostolis kaip reikiant“, – pasakojo vištų pardavėjas.
Jo teigimu, geriausia išeitis būtų visiškai užsandarinti vištidę, bet tai įmanoma tik mūriniame pastate betonuotomis grindimis ir uždaromis lubomis. Tačiau mano vištidėje ranką tarp rastų arba pamato akmenų galima prakišti, nėra lubų, o į pastogę bet kuris žvėrelis nesunkiai gali užlipti greta augančiais senais uosiais. Todėl šiuo Povilo patarimu pasinaudoti nepavyks.
Kita išeitis – sumedžioti kiaunes gyvagaudžiais spąstais – tokia veikla savo sodyboje nepriskiriama medžioklei ir yra teisėta visus metus. Masalui geriausiai tiktų ne visai šviežia mėsa, kurios kvapą kiaunės turėtų užuosti iš tolo. O jeigu į spąstus pateks mano ar kaimynų katinai, bent jau nenukentės – teks jų mandagiai atsiprašyti ir išleisti į laisvę.
Internetinėse parduotuvėse kiaunėms pritaikytus gyvagaudžius spąstus galima įsigyti nuo 23 eurų. Pusė metro ilgio ir 20 cm. pločio cinkuoto metalo narvas turi kablius mėsai pakabinti. Kaip masalą galima naudoti 1–4 kiaušinius. Jais susidomėjusi kiaunė turėtų pati sulįsti į narvą, bandyti juos paimti, o tada narvo durys užsitrenktų. Tačiau liks dar vienas neatsakytas klausimas, kurį man uždavė dr. M. Lapelė: „O kur tu dėsi sugautą kiaunę? Aš juk tave pažįstu, nugalabyti jos tikrai negalėsi“.
Kol atsakymo į šį klausimą nežinau, tik pasižiūriu vis iš naujo į spąstų kiaunėms skelbimą, bet taip ir nesiryžtu spausti mygtuką „Pirkti“ ir klausau, kaip liūnai vištidėje gieda vienišas Modestas. O Veisiejų turguje už eurą nusipirkau vieną dailiai nudažytą medinį margutį, kurį kasmet iš naujo Velykų rytą galėsiu nešti šventinti į šv. Jurgio bažnyčią nesibaimindamas, kad kišenėje susitrins.
