Minios vilniečių ir sostinės svečių sekmadienio rytmetį buriuojasi miesto centre, eina į Katedroje vykstančias pamaldas, nešini čia pat prie bažnyčios įsigytomis verbomis. Šie Verbų sekmadienio simboliai šventinami.
Naujojo Testamento puslapiuose galima rasti istoriją apie tai, kaip prie Betfagės ir Betanijos ties Alyvų kalnu Jėzus pasiuntė du mokinius į kaimą atvesti asilaitį. Atvedę jį, mokiniai apdengė savo apsiaustais ir užsodino ant jo Jėzų. Į Jeruzalę jojantį Jėzų žmonės sveikino kaip Dievo siųstąjį Mesiją ir klojo ant kelio drabužius bei medžių šakeles. Iš šios istorijos ir kildinamas Verbų sekmadienis, kuris pirmą kartą paminėtas dar 7 amžiuje.
Apie verbų šventinimą kalbos ėmė sklisti 10 amžiuje. Laikantis tradicijų, šventintos verbos parsinešamos namo ir saugomos iki kitų metų, tikima, jog ši šakelė saugo namus nuo įvairių negandų, į juos pritraukia palaimą.
Nors retai kas su verba tebesmilko namų erdves, vienas ryškus paprotys vis dar išlikęs – grįžus namo su šventinta verba, nuplakti dar lovoje besivartančius namiškius, tikint ir linkint laimės, sveikatos, ligų atsitraukimo. „Ne aš mušu, verba muša“, – tokiais žodžiais nulydimas draugiškas paplekšnojimas kadagio šakele.
Nors miesto mugėse galima nusipirkti stilizuotų verbų, tradicinė verba, visgi yra nedidelė, kukli, iš kadagio šakelės, gali būti minimaliai puošta kačiukų šakele ar smulkiomis gėlelėmis, žilvičio, gluosnio, karklo šakelėmis.
Etnologijos žinovai sako, kad tikintieji, parsinešę naują verbą į namus, su senąja atsisveikindavo pagarbiai – ne išmesdavo, o sudegindavo ją Pelenų dieną arba Velyknakčio laužo liepsnose. Verbą saugoti metus ir galop ją sudeginti – tradicija, neretuose namuose išsaugota iki šių dienų.