Svečią pasitiko Naujamiesčio gimnazijos direktorė Daiva Dirsienė.
„Pirmadienio rytą atėjusi į darbą aptikau jį prie laiptų. Per šią savaitę niekur toli jis ir nenuklydo: pats sau susiranda maisto, gimnazijos teritorijoje vaikšto, dairosi, – pasakoja D. Dirsienė. – Nors Naujamiestyje vasarą gyvena keli gandrai, manome, kad šis ne iš pietų parskridęs – čia vietoje peržiemojęs: mažai skraido, iš rankų nebijo lesti, nebaikštus. Tikimės, kad tai bus geras ženklas ir gimnazija sulauks daugiau vaikų.“
Gandrinės – kovo 25-ąją
Nacionalinio Lietuvos paukščio diena – Gandrinės – minima kovo 25 dieną. Manoma, kad tai laikas, kai horizonte pasirodo tikrasis pavasaris.
Su gandru senovėje buvo siejama daugybė prietarų ir tikėjimų. Anuomet per Gandrines buvo draudžiama taisyti tvoras ir apskritai nebuvo galima žemėn kalti nei baslio. Taip pat svarbu buvo neskolinti pinigų, o jei esi pasiskolinęs – iki Gandrinių grąžinti, kitaip gyvuliai susirgsiantys. Iš miško buvo vengiama vilkti žabus, kad vasarą kieme neprisiveistų gyvačių. Taip pat buvo tikima, kad gandrą užmušęs ir išardęs gandralizdį žmogus niekada gyvenime nebebus laimingas. Iki XIX a. Gandrinių dieną buvo rengiamos vaišės, į valgio racioną buvo įtraukiami pavakariai. Kaimuose iš kiemų į kiemus buvo vaikštinėjama persirengus gandrais ir kilnojant aukštai kojas.
Žiemoja gandrai, anot ornitologo Mariaus Karlono, Afrikoje. Į gimtinę grįžta kovo mėnesio antroje pusėje. Parskrisdami jie, kaip ir kiti paukščiai, vadovaujasi fotoperiodu – taip žino, kada jau yra palankios gamtinės sąlygos jiems grįžti į Lietuvą. Sparnuočiai vadovaujasi saulės padėtimi danguje ir dienos trukme. Pagal tai tiksliai žino, koks yra metų laikas ir kada metas palikti šiltuosius kraštus, grįžti į perimvietes.
Gandrai, parskridę į Lietuvą, grįžta į savo lizdus ir laukia antrosios pusės. Šiai parskridus, kaip pasakoja ornitologas M. Karlonas, gandrai arba pasilieka senuosiuose lizduose, arba ieško naujų, o kartais – ir kitų vietų naujiems lizdams sukti. Tada prasideda poravimosi metas.
Pavasario pranašai
Gamtoje jau galima pamatyti pavasarį, tikina gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
„Tokiu metu, kovo viduryje – žalia. Ir sniegenos pypsi, neseniai girdėjau zylė giedojo, kad net drebėjo viskas, varnėnai čiulba – Lietuvoje pavasaris, – sako jis. – Tuose rūpesčiuose žmonės nė nepamato.“
Miške jau galima aptikti ir klevų daigelių, dilgėlių. Pastarąsias galima skinti ir dabar, o iš jų išsivirti gardžios sriubos.
„Tik dilgėles skinkite plikomis rankomis – labai geri pojūčiai. Čia patarimas tiems, kuriems neužtektų šiaip džiaugsmo“, – šypsosi gamtininkas.
Jis priduria, kad kiekviena diena dabar dovanoja vis naujas patirtis: naujus paukščius, naujus žiedus, gerėjantį orą.
„Save ribojame, vengiame kontaktų, bet bendrauti su gamta – malonumas, kurio niekas neatims. Svarbiausia tai daryti atsakingai.“
S. Paltanavičius atkreipia dėmesį, kad nors neseniai buvo 40-ies paukščių diena – tiek rūšių į Lietuvą dar nėra parskridusių. Tiesa, šalyje dabar itin aktyvios nuo ankstaus ryto trimituoti pradedančios gervės. Gulbės giesmininkės jau pasklidusios laukuose. Pempės, gali būti, kad netrukus ims dėti kiaušinius, o didžiosios antys tai daryti jau pradėjo. Geniai jau kuris laikas taip pat vis dažniau sutinkami miškuose.
„O štai gyvūnų gamtoje dar beveik nėra. Gal ir labai gerai – tegu truputį pailsi, – sako S. Paltanavičius. – Šiaip tikrasis pavasaris turėtų pasirodyti po kovo 21–22 dienos, po lygiadienio, kai sugrįžusi tikroji šiluma ima žadinti varles, vabzdžius, kamanes – tuos, kurie į pirmus žiedus skris, ir tuos, kurie ras gamtoje maisto. Pavyzdžiui, ežys: jis gal ir galėtų atsibusti, bet yra gyvaėdis, jam reikia sliekų ar dar ko. Kol kas jis jų nerastų, todėl pagailėkime ežio – tegu jis dar pailsi.“
