Artimųjų parama ir visuomenės supratimas būtini psichinę negalią turintiems žmonėms

Visuomenė turėtų būti geriau informuota apie įvairias psichines negalias, o artimųjų įsitraukimas į gijimo procesą – didesnis, sako su psichinę negalią turinčiais žmonėmis dirbanti Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centro direktorė Rūta Lukošaitytė. Pasak jos, žmonėms su šia negalia padėti turėtų ne tik specialistai, tačiau ir aplinkiniai.
J. Bagdžiūno nuotrauka iš serijos „Atspindžiai“

Pasak R. Lukošaitytės, psichosocialinei reabilitacijai svarbiausia yra žmogaus noras kažką pakeisti savo gyvenime ir tikėti, kad tai yra įmanoma. Anot jos, Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centras teikdamas paslaugas remiasi visapusišku požiūriu į reabilitaciją, įgalinimo principu, stiprybių modeliu, o pagrindinis dėmesys yra skiriamas asmens stiprybėms.

„Praktiškai visos psichikos ligos gali būti sėkmingai gydomos. Pagrindiniai sveikimo etapai yra stabilizacija, reorientacija ir reintegracija. Pirmiausia asmeniui reikia padėti stabilizuoti psichikos sveikatos būklę. Psichoedukacijos užsiėmimuose mokome pažinti ligą, kalbamės apie skiriamus vaistus, jų poveikį, galimą riziką ir šalutinį poveikį, siekiame klientui padėti priimti ligą, išmokti ją valdyti ir išvengti atkryčių. Tuomet atstatomi ar ugdomi savarankiško gyvenimo ir socialiniai įgūdžiai, o po to ir darbiniai įgūdžiai“, – teigia R. Lukošaitytė.

Psichosocialinės reabilitacijos centro direktorė teigia, kad įstaigoje dirba ne tik medikai, bet ir tarpdisciplininė specialistų komanda, kurios užduotis yra suteikti viltį ir padėti atgaivinti prarastus įgūdžius. Pasak jos, remiantis sveikimo (recovery) koncepcija, klientas turi veikti pats, o specialisto užduotis –paremti jį. Nors sveikimo procesas yra labai individualus, reabilitacija yra sėkminga tik tuo atveju, jei ji remiasi specialisto ir kliento tarpusavio pasitikėjimu, o visi sprendimai priimami drauge.

„Artimųjų įsitraukimas į reabilitacijos procesą taip pat yra labai svarbus, nes tiek sergantis, tiek artimieji daro įtaką vieni kitų psichinei sveikatai. Psichoedukacija vyksta grupėse ir individualiai, o šių paslaugų poreikis itin didelis“, – teigia R. Lukošaitytė.

R. Lukošaitytė pastebi, kad šeimos nariai ne visuomet yra linkę bendradarbiauti su specialistais ne tik dėl to, kad yra pervargę nuo sergančiojo šeimoje, tačiau ir netiki, kad jo elgesys gali pasikeisti arba nesupranta ligos, gėdijasi apie ją kalbėti. Ji taip pat sako, kad, deja, visuomenės nuomonė apie psichinę negalią turinčius žmones kol kas nesikeičia. Anot jos, turintiems psichikos negalią, lyginant su kitas negalias turinčiais žmonėmis, galimybės rasti ar išlaikyti turimą darbo vietą reikalauja žymiai daugiau pastangų, o neretai dėl visuomenės išankstinių neigiamų nuostatų apskritai yra neįmanomos.

„Visuomenė turi keisti požiūrį į psichinę negalią turinčius žmones ir priimti juos į savo tarpą, taip pat domėtis psichikos sutrikimais ir atsikratyti prietarų. Visuomenė turi suteikti šiems žmonėms viltį, natūralią bendruomenės paramą, kad jie galėtų atgauti pasitikėjimą savimi ir tapti patenkintais, nepriklausomais, visavertį gyvenimą sėkmingai gyvenančiais žmonėmis“, – teigia R. Lukošaitytė.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją