„Toliau nuo praminto tako“
Pradėsiu nuo to, kad lankytinas vietas paprastai suskirstome į dvi kategorijas: turistines ir tokias, kaip anglai sako, „toliau nuo praminto tako“. Turistinės vietos aprašomos kataloguose, rekomenduojamos didžiųjų interneto portalų, jos būtinos tam, kad galėtume pasakyti „aš ten buvau“. Tuo viskas ir pasibaigia... Kad nenusiviltume, reikia suprasti ir atskirti, kur yra turizmo verslas, o kur – maitinimo.
Restoranai, užsiimantys „turizmo verslu“, dažniausiai neskiria per daug dėmesio nei aptarnavimo, nei maisto kokybei (nes ne ten yra jų „biznis“) – pagrindinis jų klientas šiaip ar taip lankysis čia tik vieną kartą, užsidės „pliusiuką“ ir veikiausiai daugiau niekada negrįš. Tokie restoranai atidaromi turistų labiausiai lankomose vietose, legendinių restoranų ar kavinių patalpose, todėl ir eiti į juos verta tik tuomet, kai norisi pamatyti kažką istorinio, pabūti garsioje vietoje, nesitikint gardžių patiekalų, gero aptarnavimo ir normalių kainų.
O tikrieji restoranai dažniausiai yra gyvenamuosiuose rajonuose, ten, kur gyvena ir maitinasi vietiniai žmonės. Čia sėkmės raktas – malonus, svetingas aptarnavimas ir geras maistas už protingą kainą. Jų klientai – uždara bendruomenė, todėl bet koks blogas atsiliepimas sklinda greitai ir kerta negailestingai. Būtent tokiuose restoranuose galima patirti neišdildomų valgymo įspūdžių. Apie kelias tokias vietas ir norime jums papasakoti.
„Kioskelis“
Pirmas mūsų pasirinkimas – jūrų gėrybių savitarnos restoranas „La Paradeta“ („marisqueria self-service“, kaip sako vietiniai). Iš trijų (dabar jų yra jau net penki) tuo metu Barselonoje buvusių restoranėlių „La Paradeta“ pasirinkome esantį gyvenamajame Sants rajone (jame taip pat yra „Camp Nou“ – futbolo klubo „Barcelona“ stadionas).
„Paradeta“ kataloniečių kalba reiškia „kioskelis“ arba „nedidelis turgaus prekeivio prekystalis“. Ne be reikalo. Tik įėję pro šio kioskelio duris, pasijuntame šiek tiek kaip žvejų turguje – tiesiai prieš akis toks „turginis“ prekystalis su ant ledukų sukrautomis šviežutėlėmis jūrų gėrybėmis ir kainų žymekliais. Kitapus prekystalio – didžiulės svarstyklės ir besišypsantis pardavėjos veidas.
Sistema čia paprasta: pasirenkate (vienetais ar pagal svorį), kurių jūrų gėrybių norėtumėte. Valgiaraščio nereikia, baksnojate tiesiog pirštu į patinkančius jūrų gyvius. Norisi visko, ir net kai renkiesi to ir to „po truputį“, bendras kiekis susidaro tikrai nemažas, todėl stenkitės save riboti.
Išsirinkus, pardavėja viską pasveria, paprašo pasirinkti paruošimo būdą (pakepti ant grotelių ar keptuvėje), pasiūlo salotų ir namų vyno. Už viską susimokate prie kasos, gaunate „čekutį“ ir einate sėstis prie bet kurio laisvo stalelio. Tada kas nors iš personalo pagriebia už rankos ir parodo, kad pamiršote pasiimti padėklą ir įrankius.
Aplinka, baldai – kaip valgyklėlėje. Jei ne tas šviežumu spinduliuojantis ir jūra kvepiantis prekystalis, tikrai čia neužsibūtume. Tad sėdatės ir laukiate. Restoranėlyje – jokio šurmulio, tik kartkartėmis pasigirsta vyriškio balsas, kažką ispaniškai (ar katalonietiškai) pranešinėjantis per garsiakalbį – kaip traukinių ar autobusų stotyje.
Natūraliai priimdami vietinės kultūros specifiką to per daug nesureikšminame. Tačiau po kurio laiko pribėga restoranėlio darbuotojas (padavėjų čia nėra), paima mūsų čekutį ir vedasi prie „langelio“, tokio kaip senose valgyklose, pro kurį būdavo į virtuvę atiduodami panaudoti indai. Pasirodo, čia išduodamas maistas. Ant kiekvieno „čekučio“ yra numeris. Kai tik iškepa kurią nors gėrybę, per garsiakalbį praneša čekučio numerį. Tada reikia eiti prie „langelio“ ir paduoti čekutį. Už tai gaunate patiekalą ir čekutį su išbrauktu pagamintu valgiu.
Kai supranti sistemą, viskas tampa paprasta. Belieka tik viena problema – kaip viską suvalgyti. Jau esi sotus, jau, atrodo, viską išragavai, o vis kviečia ir kviečia prie „langelio“. Tačiau juk ne kiekvieną dieną gali mėgautis ką tik iš jūros ištrauktomis krevetėmis, krabais, kalmarais... Viskas sultinga, minkšta, kvepia. Jokių prieskonių ir įmantrybių, tik natūralus šviežienos skonis.
Krabas, valgomas su visu kiautu, ir nuolatinė kokybės kontrolė
Antrasis restoranas – „Me“. Kadangi mėgstame fusion patiekalus, jis mūsų dėmesį patraukė tikrai neįprastu virtuvių deriniu: Saigono (vietnamiečių), Naujojo Orleano (Cajun) ir Barselonos (kataloniečių). Kas galėjo sugalvoti tokį derinį? Lietuviškai mąstant, ryžių cepelinus, įdarytus krevetėmis ir patiekiamus su vytinto kumpio spirgučių padažu.
Jau vien Cajun virtuvė yra didelis mišinys – suamerikietintas įspanų, afrikiečių ir prancūzų kulinarinis palikimas? Ogi, pasirodo, toks sumanymas kilo kataloniečių architektui gurmanui, dešimt metų dirbusiam Naujajame Orleane, ir Naujajame Orleane užaugusiam profesionaliam vietnamiečių kilmės vyriausiajam virėjui.
Vieną dieną architektas Javieras tiesiogine to žodžio prasme pakabino kaklaraištį ant vinies (architekto karjeros metais Javiero dėvėtais kaklaraiščiais nukabinėta viena restorano siena) ir atidarė restoraną. Nuolatos besikeičiančiame valgiaraštyje - įdomūs ir labai gardūs patiekalai. Jei pasirodysite smalsūs, jums tikriausiai rekomenduos minkštakiautį krabą gruzdžia tešlos plutele (tempura), patiekiamą su japonišku citrininiu padažu (Ponzu) ir baltųjų ridikų (Daikon), imbiero bei sulčių Yuzu pagardu.
Kadangi krabas yra minkštakiautis, jis valgomas su visu kiautu! Restorano savininkai sako, kad jie vieni iš nedaugelio, mokančių tinkamai paruošti tokį krabą, o šis patiekalas – bene vienintelė nekintanti valgiaraščio dalis. Greta egzotiškų skonių pynės, „Me“ įdomus dar ir tuo, kad jame jautiesi lyg atėjęs pas Javierą į svečius.
Stalelį būtina rezervuoti iš anksto – į svečius juk neini neperspėjęs šeimininko. Javieras visuomet būna salėje ir pats pasitinka klientus. Jis atlieka ir face control – neįsileidžia staliuko nerezervavusių ir jam akivaizdžiai nepatinkančių asmenų (mūsų akivaizdoje jis išprašė lauk triukšmingą amerikiečių vaikinų būrelį, pasakęs, kad visi staleliai rezervuoti, nors tuo metu restoranas dar buvo apytuštis).
Šeimininkas taip pat po porą kartų prisėda prie kiekvieno stalelio. Iš pradžių norėdamas susipažinti ir padėti išsirinkti patiekalus bei gėrimus. Vėliau – norėdamas pasišnekučiuoti ir paragauti ant stalelio patiektų nemokamų užkandžių. „Kokybės kontrolė“, – sako Javieras tokio familiaraus elgesio kiek nustebintam svečiui. Šypsaisi, džiaugiesi nuoširdumu ir bendravimo šiluma ir pradedi ilgėtis „Me“, vos tik išėjęs pro restorano duris.
Geriausio pasaulyje vyriausiojo virėjo brolis ir eilės pasibaigiusiam maistui
Kaip lankantis Barselonoje nepraleisti vakaro vietos gyventojų mėgstamų užkandžių (tapas) bare? Todėl trečiai vakarienei pasirinkome stilingą užkandžių barą „Inopia“, esantį Eixample Esquerra rajone – miesto centre, bet jau šiek tiek toliau nuo turistinio bruzdesio. Baro tinklalapis yra tik ispanų ir kataloniečių kalbomis – vadinasi, vieta orientuota į vietos gyventojus.
Taip pat mus labai suintrigavo tai, kad baro savininkas yra Alberto Adria, žymiausio kataloniečių vyriausiojo virėjo ir kelerius metus iš eilės geriausiu pasaulio restoranu išrenkamo „El Bulli“ savininko Ferrano Adria jaunesnysis brolis, „uždarbiaujantis“ ir vyresnio broliuko restorane – kaip konditerijos gaminių vyriausiasis virėjas.
„Inopia“ buvo viena linksmiausų mūsų aplankytų miesto vietų! Tačiau tam reikia nusiteikti ir į šį barą eiti tada, kai norisi pabūti „kaip vietiniam“. Nereikia išsigąsti, kad negalima iš anksto rezervuoti staliuko. Bare prie durų yra atviras prekystalis, tad kol stovi eilėje, gali pasiimti taurę ar butelį vyno (kai įleidžia, įsineši jį vidun), kumpio ar sūrio. Laikas tikrai neprailgsta, nes nuolat vyksta veiksmas.
Kai pašaukia vardu, einate vidun. Nesitikėkite, kad pasodins prie staliuko. Čia tai nepriimta. Stalas yra vienintelis, dvylikos vietų ir tik pagal išankstinę rezervaciją (rezervacija galima didesniam žmonių skaičiui). Visi kiti lankytojai stovi prie pagrindinio baro arba baro tipo „karnizo“ palei sieną. Jei pasiseka, gaunate aukštą baro tipo kėdę, tačiau ją reikės saugoti, nes bare galioja rusų posakis „ž... podnial, miesto potierial“. Jei tik paliksite kėdę be priežiūros, kažkas ją tikrai nugvelbs.
Kai mes gavome dvi kėdes trims žmonėms ir lyg iš atrankos į kažkurį Quentino Tarantino filmą prabėgusio administratoriaus pravarde Gorka „Stallone“ paprašiau dar vienos, jis pažvelgė mane kaip į tikrą turisto stupido ir plačiu rankos mostu leido suprasti – kėdės čia ne dalijamos, jos medžiojamos. Taip ir padariau. Mums pasisekė, kad vietas gavome prie pagrindinio baro, todėl galėjome matyti visą veiksmą.
Valgiaraštis gana didelis, tik ispanų ir katalonų kalbomis. Todėl neturintiesiems šių kalbų pagrindų pravartu su savimi turėti žodyną. Kitaip išsirinkti ir užsisakyti patiekalus bus sudėtinga. Kad mus tą dieną lydėjo sėkmė, pajutome supratę (išdavė barmenės anglų kalbos akcentas), jog viena barmenių, vardu Andriana, yra rusė. Pradėję kalbėti jos gimtąja kalba iš karto tapome vieninteliais super VIP klientais.
Andriana mums ne tik išaiškino viską apie patiekalus, parekomendavo nebrangų, bet gerą vyną, bet ir papasakojo apie tai, kas vyksta restorano centre bei apie įeinančius nuolatinius lankytojus. O centre – tie, kuriems neliko nei baro, nei kėdžių. Tačiau jiems tai netrukdo puikiai leisti laiko, gal net atvirkščiai. Jie čia renkasi pabendrauti, pabūti, atsipalaiduoti ir gardžiai pavalgyti. Būriuojasi, klega.
Vienas nuolatinių klientų yra kažkuris Katalonijos (veikiausiai kultūros) ministras su nedidele svita. Jis bando pabendrauti ir su mumis, bet supratęs, kad esame extranjeros (liet. „užsieniečiai“) ir jo ispaniškos katalonietiškos greitakalbės nelabai suprantame, mus palieka ramybėje. Perrėkdamas visą šurmulį pradeda šūkalioti „Festibal festibal!“ Šurmulys nuščiūva tik tada, kai „Stallone“ užsilipa ant kėdės ar stalo ir garsiai padeklamuoja ekspromtu sukurtą eilėraštį apie kurią nors sudedamąją dalį – vadinasi, ji baigėsi ir iš jos gaminami patiekalai – taip pat.
Pabaigus eilėraštį, klientai ploja, o barmenai ir virėjai džiūgauja – reikės patiekti mažiau patiekalų. O mums tai ženklas, kad restoranas neužsiperka atsargų savaitei į priekį ir patiekia tik iš šviežiausių produktų pagamintus patiekalus. Lig šiol prisimenam šį restoranėlį ir burnoje tirpstančius užkandžius, užplūsta nostalgija ir didelis noras kuo greičiau ten sugrįžti. Būtinai tai padarysime. Galbūt ten netyčia susitiksime ir su jumis.
Gardžių jums kelionių!