Antradienis, gegužės 29 diena. Saulė ridenasi danguje, tad „Verdenės“ gimnazijos pirmokams vasaros požymių pamoka vyksta ne klasėje, o miške. Čia jie ieško trijų skirtingų medžių spyglių, stebi ir fotografuoja gyvius, aptinkamus ant kamienų, o visi susibūrę stebi, kokia gyvybė slepiasi tamsioje drėgmėje po nuvirtusia medžio šaka. Iš šalies pažvelgus į bėgiojančius ir kažko ieškančius vaikus, galėtų pasirodyti, kad vyksta linksmos orientacinės varžybos. Vis dėlto, taip neįprastai vyksta pamokos, kurias veda pradinio ugdymo mokytoja ekspertė D. Savičienė.
Mano, kad moksleiviams svarbu keisti mokymosi aplinką
Šios mokytojos auklėjamiems pradinukams pasisekė – kai už lango geras oras, jie nėra verčiami sėdėti tvankiuose kabinetuose. D. Savičienė nenori užsisėdėti ir tiki, kad mokymasis – tai ne tik vadovėlio skaitymas, todėl skiria laiko aktyvių pamokų lauke paruošimui. Aplinkos paįvairinimui ne mažiau nusipelnęs gimnazijos kaimynystėje augantis miškelis, tapęs gyvu gamtos mokslų „vadovėliu“, į kurį mokytoja su vaikais patenka vos per porą minučių.
D. Savičienė įsitikinusi, kad toks aplinkos pakeitimas moksleiviams yra labai naudingas. Kai jų nevaržo klasės sienos, vaikai gali laisvai vaikščioti, bendrauti su mokytoju ir kitais mokiniais. Tokio pažinimo metu jie atranda tai, ko sėdėdami klasėje neatrastų – jie išmoksta ne tik tuometinės pamokos temos, bet ir to, kaip svarbu vieni kitiems padėti.
Pakėlę rąstą ir po juo pamatę besirangantį šliužą, tikriausiai dauguma pasišlykštėtų. Tikra gėda pripažinti, tačiau pirmokai šiuo atžvilgiu už suaugusiuosius yra gerokai drąsesni ir be jokios baimės besirangantį gyvį paima į rankas. Supažindindama vaikus su gyvūnais, D. Savičienė kiekvieną iš jų vadina gražiu – ji tiki, kad šlykščių gyvūnų paprasčiausiai nėra, o šias etiketes jiems visai nepagrįstai užklijavo pats žmogus.
Siekia, kad mokymosi džiaugsmą patirtų ir tie, kuriems sunkiau
Tiesa, pradinukams pamokos vyksta ne tik klasėje ir miške – juos mokytoja vedasi ir į gimnazijos muziejų, ir į biologijos klasę-laboratoriją, ir į tėvelių darbovietes. Mokytoja pripažįsta, kad netradicinėms pamokoms tenka ruoštis ilgėliau, tačiau ji pastebi paprastą taisyklę – kai mokytojas būna puikiai pasiruošęs, vaikai būna laimingi, o tai ir yra mokytojo siekiamybė. Kartais pamokai reikia ruoštis ir visą savaitę. Pavyzdžiui, kai pamokai reikia kažką užauginti, kažko pririnkti. Vis dėlto, ji įpratusi būti pasiruošus pamokoms savaitei į priekį.
Mokytojai itin rūpi, kad kiekvienas mokinys pamokos metu galėtų atsiskleisti. Pradėjus vykti neįgaliųjų integracijai ir jos klasėje atsiradus berniukui, sergančiam cerebriniu paralyžiumi, ši suprato, kad ne visos įprastos užduotys bus įveikiamos vaikui, turinčiam silpną rankutę. Mokytoja nenorėjo, kad jis dėl to jaustųsi nejaukiai, todėl užduotis adaptavo taip, kad jis taip pat patirtų sėkmingą mokymąsi.
„Mokiau tokį berniuką ir pastebėjau, kad jam reikia sukurti kitokią programą nei bendrą, adaptuoti pagal jo gebėjimus. Aišku, reikėjo pritaikyti užduotis prie jo silpnos rankutės, nes vaikai, sergantys cerebriniu paralyžiumi, negali pratybose dirbti taip, kaip kiti vaikai. Pratybos sukurtos lavinti rašybą, daryti tai tvarkingai ir atidžiai, o vaikas su silpna rankute negali to daryti. Jis gali tik pabrėžti, apibrėžti, nelabai tvarkingai priklijuoti. Tokių pratybų lapai tiesiog būna praverčiami, lieka tušti, o vaikui dar skaudžiau, kad jis tų užduočių negali atlikti. Pradėjau kurti užduotis pati, kad vaikas galėtų nuvesti, apibrėžti, priklijuoti, pabraukti, pažymėti. Kiekvieną pamoką susidurdavau su 5-6 tokiomis užduotimis, jų prisikaupė, tad išleidau pratybas“, – sako pašnekovė.
Visas pokalbis su mokytoja ir pamokos gamtoje siužetas – vaizdo reportaže.
