Jei bus grybų, tai supirks ir po Vėlinių
Druskininkų savivaldybės Leipalingio miestelyje miško gėrybes superkantis Dainius Šidlauskas iškabos „Superkame grybus" dar nenukabina. Nors namo verandoje įrengtoje supirktuvėje nuolat jau nebudi. Užtenka lapelio ant durų su užrašytu jame telefono numeriu – kas atneša parduoti pintinę šilbaravykių, netingi ir paskambinti, o tuomet supirktuvės šeimininkas ateina iš kiemo gilumos ir pasveria laimikį.
Paklaustas, ar leipalingiečiai dar randa grybų, D. Šidlauskas sakė per dieną nuperkantis tik 3–4 dėžes šilbaravykių ir pusę dėžės voveraičių.
„Pernai baigėm supirkinėti prieš Visų Šventųjų dieną, o šiemet, jei nebus stiprių šalnų, tai dar dirbsime ir po Vėlinių. Kai kurios supirktuvės jau užsidarė. Perdirbėjai šiemet grybus dideliais kiekiais vežėsi iš Lenkijos, nes vien laukdami lietuviškų tikrai neišgyventų", – pasakojo supirkėjas.
Už kilogramą šilbaravykių paskutinę spalio savaitę jis mokėjo grybautojams 1,30 Eur, nors prieš savaitę dar galima buvo gauti 1,50 Eur. Kilogramas voveraičių kainuotų 10 eurų, bet jų dygimas Leipalingio krašte jau baigėsi. Dar įmanoma aptikti makavykų, bet jų supirkimo kaina dar mažesnė už šilbaravykių – tik 50 centų už kilogramą.
Sveikus – sau, sukirmijusius – į supirktuvę
„Voveraitės jau nedygsta. Jeigu kas, rinkdamas šilbaravykius, pamato samanose dar užsilikusią, tai išrauna, bet jaunos nedygsta. Atsirado žaliuokių, bet aš jų neperku", – kalbėjo D. Šidlauskas.
Grybavimo profesionalai šilbaravykius pamėgo rinkti ne tik dėl tos priežasties, kad rudenį Dzūkijos šiluose jų pasipila nesuskaičiuojama daugybė, tik spėk pjaustyti, bet ir todėl, kad supirktuvės juos priima ir lengvai sukirmijusius. Ne vienas dzūkas yra minėjęs, kad grįžęs iš miško perrenka laimikį ir sveikus šilbaravykius atideda šeimos maistui, o sukirmijusius gabena į supirktuvę.
„Pirmiausia mums reikia, kad šilbaravykių kotai nebūtų ilgesni kaip vieno centimetro. Grybaujantieji pardavimui tai jau žino ir iškart nupjauna tik grybo kepurę. O skylučių kote neskaičiuojam. Aš nežinau, kam perdirbėjai juos perka, gal kažkokiam pramoniniam naudojimui ar kokiems paukščiams sušeria. Specialiai nesidomėjau. Bet tikrai supirkdamas šilbaravykių nepjaustau ir kirminų neieškau", – pasakojo supirkėjas.
Net ir baravykų, kuriuos Lietuvos įmonės eksportuoja į Italiją, pasak D. Šidlausko, yra nustatytas „leistinas kirmėlėtumas". Supirktuvės lentoje užrašytos net trys baravykų kainos – 4, 2,5 ir 1 euras už kilogramą. Paprašytas paaiškinti, kaip jie skirstomi, supirkėjas atskleidė paprastą schemą, kad rūšiuoja baravykus pagal kepurės apačios spalvą.
„Po 4 eurus superkami visi balti. 2,5 Eur – didesni žalsvi. O visi kiti, jau gerokai peraugę, superkami po eurą", – sakė D. Šidlauskas.
Per sezoną atnešė tik 20 baravykų
Tik tų baravykų Leipalingio krašte, apie Kapčiamiestį ir Druskininkus, šiemet nedaug kam pavyko ne tik pririnkti pardavimui, bet ir patiems paragauti. Vasarą jų dygimas taip ir neprasidėjo, o rugsėjį, kai Žemaitijos ir Vidurio Lietuvos gyventojai jau puikavosi socialinių tinklų grybautojų grupėse savo laimikiais, Dzūkijos girios atrodė kaip ankstyvą pavasarį – net ūmėdės ir šungrybiai nedygo. Rugsėjo viduryje Varėnos rajono Margionių kaime surengto Lietuvos grybavimo čempionato dalyviai varžėsi, kas daugiau miške surinks šiukšlių. O pusę pintinės voveraičių sverti atnešusią „Kremblių" komandą iš Trakų rajono Paluknio kaimo varžybų teisėjai diskvalifikavo už apgaulę, nes puikiai žinojo, kad jų miške neišdygo nė viena voveraitė.
„Man baravykų per visą sezoną atnešė parduoti ne daugiau dvidešimties. Visi sau džiovinasi. Raudonikių net kainos nerašau, nes niekas nė karto nepaklausė", – kalbėjo D. Šidlauskas.
Pernai ir užpernai per didžiausias baravykų dygimo bangas buitinės technikos parduotuvės pristigdavo elektrinių grybų džiovyklių, bet šiemet, pabrangus elektrai, toks džiovinimo būdas tapo prabanga.
„Dabar dzūkai šeštadienį užsikuria pirtį, patys pasikaitina, o paskui grybus padžiauna. O apie Marcinkonis kiekvienoje troboje prie krosnies įrengtos džiovyklos su strypais, kur suveria baravykus", – pasakojo miško gėrybių supirkėjas.
Supirkėjas pats bandė skinti šaltalankius
Ryškiausiai supirktuvės skelbimų lentoje užrašyta šaltalankių uogų kaina – 0,40 euro už kilogramą. Bet pačių uogų tarp supirktų miško gėrybių pastebėti nepavyko.
„Kažkas paklausė, tai ir užrašiau, tik niekas jų neatneša, nors visai netoli, pakeliui nuo Leipalingio link Kapčiamiesčio ir prie Varnėnų kaimo, yra nemaži šaltalankynai. Lengvi ir pigūs – 40 centų. Tai jų reikia daug prikarpyti, kad kažką uždirbtum", – sakė D. Šidlauskas.
Vyras prisiminė dar prieš euro įvedimą kartą ir pats bandęs šaltalankiauti. Šaltalankių uogos neskinamos, bet nukerpamos kekėmis. O tos kekės tokios lengvos, kad standartinėje miškų gėrybių supirktuvės dėžėje telpa ne daugiau kaip 3 kilogramai. Darbo daug, o uždarbio mažai.
„Nuvažiavau į buvusį žvyro karjerą prie Varnėnų, visą dieną karpiau, namuose apdarinėjau, tai susidarė 17 dėžių. Tai gavau tais laikais gal 16 ar 17 litų. Sakiau, nėra pinigų, tai ir čia ne pinigai", – pasakojo Dainius.
Jaunimo grybautojo profesija nevilioja
Paprašytas įvertinti visą grybavimo sezoną, D. Šidlauskas prisiminė, kad vasarą buvo laikotarpis, kai neblogai dygo voveraitės.
„Kokias dvi savaites tikrai tų grybų buvo, bet ir kaina tada nukrito. Atnešdavo žmonės po 10 kilogramų voveraičių, bet mokėjom po 2,50–3 eurus už kilogramą. Mažiausia kaina šį sezoną buvo 2 eurai, o didžiausia, nustatyta per rudens pradžios sausrą, – 13 eurų", – sakė supirktuvės šeimininkas.
D. Šidlausko teigimu, profesionalių grybautojų, kurie kasdien dviračiu nuvažiuoja iš miestelio į mišką ir atgabena parduoti savo laimikį, Leipalingyje kasmet lieka vis mažiau. Taip grybauja dar paeinantys pensininkai, o jaunimo toks gyvenimo būdas nevilioja. „Kas turi darbą, tas pardavimui grybauti neturi laiko", – apibendrino supirkėjas.
