Dvi bičiulės – edukatorė Agnė Rapalaitė-Rasiulė ir vidinės komunikacijos specialistė Giedrė Simanauskaitė – nutarė veltis į iš pirmo žvilgsnio avantiūrą. Moterys įsigijo butą mieste, kuriame daugybė lietuvių turbut nė nėra buvę, o ir užsukti nesugalvotų. Visgi, būsto pirkimas Visagine, tikina pašnekovės, buvo tobulas draugystės išbandymas, proga įgyti naujų įgūdžių, o ir investicija gavosi net labai vykusi – butas jau atsipirko ir neša draugėms pelną.
Pirmiausia, kodėl nusprendėte pirkti butą būtent Visagine? Kaina? Vieta? Koks buvo šio buto įsigijimo tikslas ir kam būstas tarnauja dabar?
Pirmą kartą į Visaginą atvykome darbo reikalais. Giedrė, kuri šiame mieste apsilankė pirmoji traukiniu, pamatė, kad tai miestas-kurortas, apsuptas pušų terasomis, lajų takais, tokiais vaizdais pro savo langus ten mėgaujasi kone kiekvienas gyventojas, o kas rytą maudosi ežeruose. Jau Giedrės pasakojimai žavėjo mane, bet čia apsilankius pati pajutau, kad miesto magija pakerėjo ir mane. Tai tarsi juokais, tarsi rimtai pasižadėjome: „turėsime čia bendrą projektą“.
Visai nesudėtingų derybų metu, kai su kiekvienu skambučiu kaina krito 500–700 EUR, mums šį 26 kv. m. butą pavyko įsigyti už 7000 EUR. Pirmiausia norėjome poilsio oazės sau, bet kilus tiek daug susidomėjimo iš aplinkos apsisprendėme, jog butas svetingai gali apgyvendinti ir mūsų draugus bei miesto svečius. Tai galiausiai pavyko suderinti abu variantus. Skirtingais metų laikais savo trumpas darbastogas arba atostogas pasideriname su savo šeimomis ir galime mėgautis ežeru, pušynu ir parku tiesiai iš savo balkono. Visą kitą laiką butą trumaplaikei nuomai galima išsinuomuoti per populiariausias nuomos platformas.
Papasakokite apie tai, kaip sekėsi pačioms jį įsirenginėti? Per kiek laiko pavyko tai padaryti? Kokius darbus atlikote pačios, o kur gal reikėjo profesionalų pagalbos?
Butas Visagine buvo gana neblogos būklės, tad remontui pakako kelių savaičių. Daug dalykų teko išmokti pačioms – glaistyti sienas, klijuoti šlapius tapetus, atnaujinti baldus, dėti terasines lentas, montuoti dušą ir pan. Visus darbus pavyko įveikti pačioms su artimųjų pagalba, tad profesionalų pagalbos neprireikė.
Kokie didžiausi iššūkiai kyla nutarus pačiam susiremontuoti būstą? Gal žvelgdamos į visa tai dabar kai ką darytumėte kitaip ar galbūt buvo kuriozų, kurie ir dabar atsiminus kelia šypseną?
Iš tiesų tai šis projektas tapo mūsų kūrybiškumo ir eksperimentavimo erdve. Pačios rinkome interjero idėjas, bandėme jas pritaikyti prie esamų bute baldų, jo išplanavimo. Kūrėme interjeto vizijos lentą. Abi palaikome tvaraus gyvenimo idėją, tad išsikelėme sau iššūkį, kad bent 80 proc. visų baldų ir daiktų atvyktų iš antrų rankų. Tai pasitarnavo ne tik gamtai, bet ir piniginei. O daugeliu atveju daiktus mums dovanoję žmonės džiaugėsi galėdami juos prikelti antram gyvenimui.
Vienas linksmiausių kuriozų – virtuvę ir gyvenamąją zoną skyrusi arka, kuri neturėjo jokios funkcijos. Tai teko domėtis, kodėl ji išvis atsirado šiuose namuose. Pabendravusios su vietiniais sužinojome, kad tai – gana populiarus estetinis sprendimas. Tai atradom būdą, kaip nupjauti dalį nereikalingos arkos, bet kitą dalį išsaugoti kaip vietinės reikšmės interjero detalę (šypsosi, aut. past.)
Bendrai – labai džiaugiamės ir didžiuojamės rezultatu. O sukurtas interjeras, išpildyta idėja džiugina ir šio buto gyventojus – sulaukiame daug komplimentų. Šio kūrybinio eksperimento metu išbandytos technikos ir įgytos patirtys mums labai pasiteisina ir padeda toliau gyvenime.
Į baldų ir kt. daiktų įsigijimą taip pat žvelgėte kūrybiškai. Papasakokite, ką pavyko gauti, ką visgi teko pirkti? Užsienyje itin populiaru baldus nemokamai pasiimti iš tų, kuriems jų nebereikia, įvairių, dar tikrai naudojamų baldų ir buities daiktų galima rasti sendaikčių turguose ar net gatvėse. O kaip Lietuvoje? Ar žmonės linkę atiduoti tai, kas dar tikrai gali būti naudojama, ar visgi dar esame ta tauta, kur nemokama tik tas, ko pats nebenaudotumei už jokius pinigus?
Naujai įsigyti teko tik sofą ir dušo padą. Iš antrų rankų pirkome kilimą, staliuką, komodą, veidrodį. Visa kita jau buvo bute, pvz. virtuvės komplektas, kurį perdažėme rožine spalva. Daiktus ar meno kūrinius bei augalus sudovanojo žmonės. Seną ir didelį šaldytuvą, kuris buvo bute, pardavėme, o už gautą sumą nupirkome mažą naują šaldytuvą. Drąsiai galime teigti, jog nieko neišmetėme. Pvz. gavome daug daugiau lėkščių, nei mums iš tiesų reikėjo – tad likusias atidavėme Visagino gyventojams.
Gal iš pradžių ir buvo dvejonių ar tikrai galime gauti nemokamai arba pigiai kokybiškų daiktų ir likome maloniai nustebintos. Žmonės iš tiesų turi daug nereikalingų daiktų ir tik laukia, kad galėtų jiems suteikti naują gyvenimą. Šiuo atveju daugeliui buvo smagu prisidėti prie mūsų iššūkio ir tapti jo dalimi.
Gal kada mėginote skaičiuoti, kiek pavyko sutaupyti butą įrengiant savomis jėgomis, o ir į baldų suradimą žvelgiant kūrybiškai?
Įrengimas (dažai, apdaila, griovimas, perdažymai, baldai kuriuos pirkome ir pan.) mums kainavo iki 2000 Eur. Jei būtume keitę duris, virtuvės komplektą, pirkę naują valgomąjį stalą, koridoriaus baldus ir t.t. ir samdę profesionalus, manau toks remontas mums būtų kainavęs ir daugiau nei 10.000 Eur
Ar turite planų ateityje daryti kažką panašaus? Gal norėtųsi dar vieno eksperimento?
Šis eksperimentas tapo ne tik techniniu buto įrengimo projektu, bet ir mūsų draugystės išbandymu. Daug kas mums sakė, kad pirkti butą kartu – klaida. Visgi pamatėme daug gero. Kartu gali išspręsti iššūkius ir dvigubai pasidžiaugti laimėjimais. Ir jau praėjus 3 metams lygiai taip pat džiaugiamės tiek visu kūrybiniu procesu, tiek ir rezultatu. Tad planuose yra toliau leistis į eksperimentus nepažįstamose Lietuvos vietose (Plateliai, Širvintos, Kaišiadorys). Na o dar tolimesniuose planuose – investicijos užsienyje.
Žmonės kaip patrauklią investiciją dažniausiai supranta buto pirkimą didmiestyje arba pajūryje. Tačiau ar galima uždirbti perkant butą tokioje išties mažiau populiarioje vietoje kaip Visaginas? Ar šis butas visgi liko labiau pramoga, ar vykusia investicija?
Mes turbūt esame puikus pavyzdys – kai investicija ne tik atsipirko bet dar ir atnešė pelno (šypsosi, aut. past.) Turbūt net sunku palyginti, kokias investicijas reikia padaryti kurortinėse vietovėse (NT kaina, būsto remontas ir t.t.) ir atsiperkamumas. Mes palyginus su minimaliomis investicijomis pavasario-vasaros sezonais turime beveik šimtaprocentinį užimtumą. Žinoma pramogų, ką nuveikti mieste, nėra tiek daug, kiek pavyzdžiui Druskininkuose, tačiau Visaginas turi savo žavesį. Čia lankosi nuo miesto šurmulio pabėgti ir pušynu bei ežeru pasimėgauti norintys jauni profesionalai iš didmiesčių. Noriai apsistoja ir visaginiečių giminaičiai, grįžtantys aplankyti bei, žinoma, atominiu turizmu beisidomintys smalsautojai.
Tikriausiai pirmiausia pačiam reiškia atrasti vietovės grožį, jį ištyrinėti ir patikėti miesto potencialu. Vėliau tuo „užkrėsti“ draugus, kolegas ir miesto svečius tikrai nėra sudėtinga.
