– Gal galite apibrėžti informacinio karo sąvoką, kas tai yra?
– Informacinis karas – toks pat senas, kaip ir karas bendrąja prasme, tik šiuo metu jis yra sureikšmintas, iš dalies dėl to, kad kurį laiką buvome apie jį pamiršę. Informacinis karas – tai kryptingas informacijos pateikimas, siekiant kovojančioms jėgoms suteikti tam tikrą pranašumą. Dažnai jis yra skirtas paveikti priešo kovinę dvasią, skatinti pasiduoti, suabejoti savo vertybėmis. Tai – pakankamai priešiškas veikimas, orientuotas ne į žmogaus fizines jėgas, bet į jo valią ir protą.
Informacinis karas buvo naudojamas visais laikais. Pavyzdžiui, siekiant, kad pilis pasiduotų, buvo stengiamasi jos gynėjams įteigti, esą jie neturi jokių vilčių, niekas neateis į pagalbą, paliekant tam tikrą iliuziją, kad yra galimybė išsaugoti savo gyvybę pasiduodant. Taip pat valdovai dažnai siekdavo priešo gyventojus patraukti savo pusėn įvairiomis kalbomis, pažadais, ypač, jeigu tie gyventojai nebūdavo tiesiogiai susiję su valdančiąja dinastija, okupacijos tikslais.
Informacinis karas yra amžinas. Skirtumas tik tas, kad šiuolaikinėje visuomenėje atsirado naujų įrankių, kurie sugeba užvaldyti informacinę erdvę labai moderniomis priemonėmis, pasitelkiant subtilias formas. Tokiu būdu informacinio karo poveikis gali gerokai pranokti ankstesnes jo galimybes. Tai – įvairūs socialiniai tinklai, netiesioginės informacinės kampanijos, veikimas, pateikiant išgalvotus, netikrus faktus arba dar efektyvesnė yra iš dalies teisinga informacija. Visos šios priemonės sudaro sąlygas per istorinę sąmonę, kuri, pasirodo, yra vienas iš pagrindinių tapatybės pamatinių akmenų, labai stipriai paveikti žmones. Juos gali apimti neviltis, nusivylimas savo valstybe. Mes iš dalies šiuos dalykus stebime dabartinėje mūsų visuomenėje.
– Kokios yra didžiausios istorinių informacinių atakų keliamos grėsmės?
– Didžiausios grėsmės – žmonių nusivylimas savo valstybe, valdžia ir savimi pačiais. Tai – didžiausias pavojus, nes tada žmogus nieko nebedaro, yra linkęs pasitraukti, pabėgti, užsidaryti, nebūti aktyvus visuomeniškai, niekuo nepasitikėti. Tokie žmonės – ideali okupacinė medžiaga. Jie nebesuvokia, kad yra kažkas atskiro ir yra linkę su viskuo susitaikyti, kaip toje mano minėtoje pilyje.
Toks yra pagrindinis pavojus, nes, iš tikrųjų, visos šios priemonės veikia. Nepaisant to, kad mes labai stengiamės kovoti, jos vis tiek daro įtaką. Mes galime ją mažinti, bet visiškai ją įveikti yra sudėtinga. Informaciniuose karuose nėra grynosios pergalės arba grynojo pralaimėjimo, bet šiuos karus reikia kariauti. Priešingu atveju mes pralaimėsime.
– Žvelgiant iš šių dienų aktualijų perspektyvos, kokios istorinės manipuliacijos, jūsų manymu, yra pavojingiausios Lietuvos valstybės sveikatai?
– Pavojingiausias yra Holokausto sumaišymas su Lietuvos Valstybės kova dėl nepriklausomybės ir laisvės. Tuo yra labai subtiliai manipuliuojama, išnaudojama ir tokiu būdu netgi valstybinių įstaigų žmonės pasiduoda šioms priemonėms, yra linkę nutylėti, nebekalbėti kai kuriomis temomis. Tai – jau yra blogai.
Mums labai sunku, kai kas nors pasako, kad mūsų protėviai padarė klaidų ir dabar turime už tai jausti kaltę, bet reikia atskirti, kur yra Holokausto judėjimai, o kur – pritraukti arba supainioti dalykai.
Atkreipkite dėmesį, paskutiniu metu būtent Lietuvos Nepriklausomybės veikėjai – 1941 metų sukilėliai arba vėlesni partizanai, žmonės, akivaizdžiai vadovavę partizanų judėjimui – visais įmanomais būdais yra susiejami su Holokaustu. Tai – veiksmingas būdas diskredituoti mūsų nacionalinio judėjimo vadus. Net jeigu faktų nėra arba jie – ne tokie reikšmingi, iš jų išpučiamas didelis dalykas ir daug žmonių, esančių valdžios sluoksniuose, tam pasiduoda. Šių informacinių karų taikinys gali būti mūsų valstybės elitas, ne tik paprasti žmonės. Gali būti puolamos institucijos, vadovai, svarbūs žmonės ir t.t.
– Ar tokios istorinės manipuliacijos veikia jaunąją kartą?
– Priklauso nuo to, kiek jaunimas turi žinių. Informaciniame kare, kuriame veikiama pasitelkiant istoriją, didžiausias pranašumas yra silpnos istorijos žinios – tokios pusiau žinios arba kažkas girdėta, kažkokie stereotipai. Esant tokioms sąlygoms labai lengva manipuliuoti, nes tu pasakai kažką, ką žmogus žino, ir dar pridedi tai, ką nori pridėti. Tada jaunas žmogus gali arba visai nusivilti ir atsiriboti, o tai yra vienas iš informacinio karo tikslų, arba pereiti į kitą pusę ir tai padaryti nuoširdžiai.
– Kaip į istorines manipuliacijas turėtų reaguoti valstybė, norėdama padidinti jaunų žmonių atsparumą propagandiniam ar klaidinančiam turiniui?
– Valstybė turi susirūpinti švietimu iš principo. Mes 30 metų nesirūpinome švietimu. Mes tik imituojame, kad juo rūpinamės. Bent jau istorinės sąmonės prasme tai – tikras dalykas. Mūsų rezultatai yra labai prasti, nes ilgą laiką neigėme švietimo reikšmę – nuo mokyklos iki universiteto. Ypatingai nukentėjo humanitariniai mokslai.
Sakykim, pilietinė istorija, kur žmogui istorijos pamokoje iš esmės yra suteikiami pilietinės visuomenės vertybių pagrindai. Jeigu šioje srityje nepadaroma tai, ką reikia padaryti, tada yra prastai. O yra prastai, nes mes atsiejame pilietinį ugdymą nuo istorijos arba paliekame jį proginių kalbų forma.
Tuo tarpu, tos organizacijos, kurios realiai užsiima šiais darbais, kuria pilietinę bendruomenę, dažnai turi problemų su resursais. Žmonės, kurie daug ko imasi savo iniciatyva, daro tai naudodami savo pinigus ir laiką. Išeina taip, kad valstybe privalo rūpintis tik patriotai, o kiti gali kaupti materialinius turtus. Nėra suvokimo, kad reikia juos paremti ne tik vėliavėlėmis.
Informaciniam karui reikia pinigų. Jeigu kita pusė naudoja didelius pinigus, vadinasi, mes irgi turime skirti nemažai pinigų filmams, įvairioms informacinio karo priemonėms ir kitiems dalykams kurti tam, kad palaikytume tam tikrą pusiausvyrą. Turime žiūrėti į tai rimtai.
– Manote, kad į šią problemą kreipiamas nepakankamas dėmesys?
– Žmonės nesupranta, ką tai reiškia, kad apie tai reikia ne tik pašnekėti, bet ir skirti tam dideles jėgas. Pavyzdžiui, Lenkijoje veikia Tautos atminties institutas – speciali ideologinė organizacija, kuruojanti švietimo reikalus, paminklų statymą, įvairių švenčių minėjimą. Visa valstybės ideologinė politika yra kuruojama šios labai galingos organizacijos. Mes nieko panašaus neturime.
Dažnai žiūrime teisinėmis akimis, tačiau čia svarbu ne teisinės akys. Tai – valstybės suvokimas, kas yra valstybės išlikimas, ir šios srities tvarkymas taip, kaip reikia, atsižvelgiant į situaciją ir į rezervus. Tam jokie ilgalaikiai planavimai neturi įtakos, nes kariauti reikia čia ir dabar. Tai yra nuolat veikiantis frontas.
– Siekiant įveikti istorijos falsifikavimo problemą didelę reikšmę turi valstybės požiūris į informacinius karus, tačiau negalima neigti ir individo pastangų atsispirti žalingai įtakai svarbos.
– Kalbant apie piliečių pastangas, sakyčiau, padėtis nėra tokia prasta. Turime daug aktyvių žmonių, kurie jungiasi į įvairias organizacijas ir tuo užsiima – komentuoja, diskutuoja, bando kažką daryti. Manau, jauni žmonės patys suras savo veikimo formą, bet jiems reikia palaikymo. Tam turi būti skirti valstybės resursai, kuriais šios iniciatyvos būtų remiamos. Šią paramą galėtų skirti valdžios institucijos ar žmonės, bet tai privalo būti veiksminga. Mes labai dažnai paramos davimą apsunkiname biurokratinėmis procedūromis, nubraižome kažkokius kriterijus, kurie paskui tik trukdo judėti į priekį.
– Gal galėtumėte pasidalinti sėkmingais iniciatyvų ar veiksmų, atliktų siekiant atsispirti informaciniam karui, pavyzdžiais?
Manau, kad neblogai susitvarkyta su sausio 13-osios reikalais, nes tai buvo viena iš pagrindinių Kremliaus propagandos temų, neva savi šaudė į savus. Valstybė ėmėsi realių veiksmų, suimdama kai kuriuos asmenis, ir aiškiai parodydama, kad to netoleruos. Dabar šis klausimas nutilo, o jei ir yra keliamas, tai jis veikia tik kitos valstybės erdvėje. Tai yra vienas iš teisingų pavyzdžių.
Yra ir daugiau sėkmingų dalykų, pavyzdžiui, kai kilo informacinės atakos apie tai, kad lietuviai nelaimėjo nė vieno mūšio, o dabar išleista knyga, kurioje suskaičiuota gal 60 tokių mūšių. Dabar šia tema nebėra ką sakyti, nes visa informacija pasiekiama lietuvių ir anglų kalbomis.
