Daugiau nei prieš metus vieną rugpjūčio penktadienį vietoje pamokų nusprendusi viešu protestu prie Švedijos parlamento parodyti savo požiūrį į politikus, nesugebančius sutarti dėl klimato kaitos, Gretos Thunberg akimirksniu tapo vietos, o vėliau ir pasauline įžymybe.
Jos pasirinkta protesto forma pasekė milijonai vaikų visame pasaulyje, o šių metų rugsėjį ne tik pasaulio lyderiai galiausiai išgirdo 15-metę švedę, kai jos ugninga „Kaip jūs drįstate“ kalba nuskambėjo Jungtinėse tautose.
Tuomet pasipylė ne tik sveikinimai, kvietimai į laidas, bet ir kaltinimai: esą mažamete manipuliuojama, siekiant prastumti klimato kaitos temas. Ar ji tikrai kalba nuoširdžiai? Kas jai rašo kalbas, gal jos tėvai, aktoriai?
Tokie įtarimai pasipylė ne tik iš žmogaus sukelta klimato kaita abejojančių kritikų lūpų, bet ir apžvalgininkų, kurie nuogąstavo, kad G. Thunberg buvo išnaudota ir tapo eiline propagandos auka.
Net jei dėl tokių teiginių iki šiol verda ginčai, nėra abejonių – praeityje atrinkti ar susiklosčius aplinkybėms, nebūtinai savo noru vaikai jau ne kartą buvo pasitelkti propagandinėms kampanijoms ir tapo žvaigždėmis, kurių tikslas buvo pagrįsti vieną ar kitą ideologiją.
Už napalmą stipresnė galia
Vaikai propagandiniuose plakatuose – nieko naujo. Dar XIX a. tapusios populiarios istorijos apie priešininkų neva skriaudžiamus vaikus ir tai vaizduojantys piešiniai tapo neatsiejama informacinio karo dalimi. Ir priešingai – vaikai, palaikantys savo šalį su vėliavomis, uniformomis, žengiantys beginkliai, vien mušdami būgnus prieš kariuomenės vyrus į mūšį – tokie vaizdiniai turėjo kelti ūpą, pasididžiavimą ir kitas geras emocijas.
O vaikų pagalba ar žūtys kare stiprino neapykantą priešininkams – ar tai būtų „vokiečiai, valgantys belgų vaikus“ britų propagandiniuose plakatuose Pirmojo pasaulinio karo metu ar sovietų gamyklose triūsiantys drąsūs mažamečiai, gaminantys šaudmenis ar ginklus tėvams, atsidūrusiems fronte ar nacių uniformomis vilkintys mažyliai.
Bet tai daugiausiai buvo nesuasmeninti pavyzdžiai, tinkantys plakatams, bet jau ne XX a. antrai pusei, kai propaganda įžengė į kino ir televizijos ekranus. Būtent tada, kai paaštrėjo ideologinė kova tarp totalitarinės Sovietų sąjungos ir JAV, prireikė naujos kartos herojų. Ir aukų.
Viena pastarųjų buvo Phan Thi Kim Phuc, geriau žinoma kaip „napalmo mergaitė“. 1972 metų birželį tebevykstant Vietnamo karui, ji tebuvo 9 metų, kai su šeima atsidūrė mūšio epicentre, Pietų Vietname.
Kaimelį užėmė komunistinio Šiaurės Vietnamo pajėgos ir pietiečių aviacija nutarė panaudoti aviaciją. Antskrydžio metu buvo panaudota viena žiauriausių priemonių, ypač dažnai naudota to konflikto metu – napalmas.
Iš budistų šventyklos su šeima ir Pietų Vietnamo kariais nuo komunistų trauktis mėginusi mergaitė patraukė pilotų dėmesį – iš greitai skriejančio orlaivio atrodė, kad tai yra bėgantys priešų kariai. Napalmo bomba krito ant žmonių grupės, užmušė du Kim Phuc pusbrolius ir dar du civilius, o pati mergaitė patyrė baisius sužalojimus ir nuoga bei klykdama pasileido bėgti keliu.
Būtent tuomet naujienų agentūros AP fotografas Nickas Utas nuspaudė kameros mygtuką – taip gimė vienas garsiausių XX a. kadrų, parodęs visą Vietnamo karo siaubą, skausmą ir beprasmybę. Civilių kančios bei aukos jau tuomet siekė kelis milijonus žuvusiųjų, tačiau būtent iš skausmo klykiančios ir napalmo nudegintos Kim Phuc nuotrauka tapo vienu šio konflikto simbolių.
Tuometinis JAV prezidentas Richardas Nixonas netgi suabejojo, ar nuotraukoje užfiksuoti įvykiai – nesurežisuoti. Tačiau nuotrauka buvo tikra, laimėjo Pulicerio premiją ir išplito po pasaulio žiniasklaidą. Komunistinių režimų, tarp jų ir Šiaurės Vietnamo kontroliuojama žiniasklaida buvo ne išimtis.
Ir nors pats Vietnamo karas baigėsi 1975-siais, apie Pietų Vietnamo kariškių išgelbėtą Kim Phuc iš pradžių nebuvo žinių – gydytojai tuometiniame Saigone manė, kad jos nudegimai yra pernelyg sunkūs ir mergaitė neišgyvens. Po daugiau nei metus trukusio gydymo ligoninėje ir 17 operacijų, kurias atliko savanoris suomių medikas, mergaitė ne tik išgyveno, bet ir grįžo namo.
Vis dėlto žaizdos buvo gilios, tad gimtajame kaimelyje mergaitę galiausiai atpažino ir perdavė valdžiai. Komunistinis Šiaurės Vietnamo režimas nutarė nepraleisti progos pasinaudoti auka – valdžiai buvu nusispjauti ant Kim Phuc norų studijuoti mediciną universitete – iš ten ji buvo pašalinta. Jai taip pat buvo liepta tylėti apie krikščionybę, į kurią po tragedijos atsivertė Kim Phuc šeimos nariai.
Tiesa, dėl propagandinės vertės už tokį nusikaltimą oficialiai ateistinėje Kim Phuc šeimai buvo atleista. Vietoje bausmės ir studijų ji tapo eksponatu – ji kelis sykius susitiko su aukščiausiais šalies vadovais, dalijo interviu, o galiausiai 1982 metais buvo netgi išleista gydytis į Vakarų Vokietiją.
Dar po kelerių metų jai leista studijuoti, tiesa, ne gimtinėje, o komunistinėje Kuboje. Ir ten jos iš akių nepaleido akyli Vietnamo saugumiečiai, kurie ją vertė viešai pasisakyti apie amerikiečių nusikaltimus – esą būtent JAV aviacija tyčia surengė antskrydį prieš taikų kaimelį ir sužalojo Kim Phuc, nors ataką iš oro vykdė Pietų Vietnamo pajėgos.
Kuboje Kim Phuc susipažino su būsimuoju savo vyru – Bui Huy Toanu, su kuriuo galiausiai ir nusprendė išsilaisvinti iš komunistinio režimo pančių. Skrisdami medaus mėnesio į Maskvą Kim Phuc su vyru persėdimo Kanadoje metu pasiprašė politinio prieglobsčio ir jį gavo. Galiausiai ji tapo Kanados piliete ir galėjo laisvai šnekėti tai, ką galvoja apie savo siaubingą patirtį.
„Atleidimas mane išlaisvino nuo neapykantos. Aš iki šiol turiu daug randų ant savo kūno ir kenčiu nuo skausmo, bet mano širdis išvalyta. Napalmas yra labai galingas, bet tikėjimas, gebėjimas atleisti ir meilė yra dar galingesnis. Jei maža mergaitė nuotraukoje gali atleisti, paklauskite savęs – ar galite jūs?“, – vienoje laidoje kalbėjo Kim Phuc.
Ji atleido ir buvusiems Pietų Vietnamo kariškiams ir amerikiečiams, kurie galimai patarinėjo vietnamiečiams bei iškvietė aviacijos paramą. Net JAV, kur nėra nemokamos sveikatos apsaugos, Kim Phuc 2015 metais buvo atlikta dar viena operacija, kuri jai nieko nekainavo.
Išnaudojo ir tėvai, ir KGB
Visai kitaip susiklostė kitos komunistų propagandos aukos likimas. Praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio pradžioje įtampa tarp JAV ir Sovietų sąjungos vis labiau kaito. Naujasis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas Sovietų sąjungą pavadino Blogio imperija ir paskelbė apie milžinišką ginkluotės varžybų eskalavimą.
Paranojiškai į tai reagavę sovietų lyderiai Kremliuje baiminosi branduolinio konflikto ir desperatiškai ieškojo išeičių, galinčių padėti laimėti propagandinį karą, kuris jiems vis labiau nesisekė – nepaisant protestų Europoje prieš JAV, amerikiečiai optimistiškai žiūrėjo į ateitį, jų ekonomika augo, o Sovietų sąjungą, priešingai, smukdė krizės, stagnacija, nepriteklius.
Nuožmi propagandinė kova tarp abiejų valstybių vieną kitą rodė sutirštintomis spalvomis, o vieni apie kitus dauguma amerikiečių ir SSRS gyventojų žinojo nedaug. Tad buvusiam ilgamečiam KGB vadovui, Budapešto ir Prahos skerdikui, o nuo 1982-ųjų – naujajam sovietų lyderiui Jurijui Andropovui netikėtai nusišypsojo sėkmė. Jam laišką parašė 10-metė amerikietė Samantha Smith.
Tai padaryti mergaitę paskatino mama. Ir nors į pirmąjį laišką J. Andropovas neatsakė, sovietų ambasadorius JAV, patyręs diplomatas ir propagandos specialistas Anatolijus Dobryninas sulaukė antrojo laiško. O tada Kremliaus propagandos mašina užsisuko. Apie taiką pasaulyje svaičiojusioje sovietų žiniasklaidoje nuskambėjo S. Smith laiškas J. Andropovui.
„Mano vardas Samantha Smith, man 10 metų. Sveikinu jus su naujuoju paskyrimu. Man labai neramu, ar neprasidės tarp Sovietų Sąjungos ir JAV branduolinis karas. Jūs už karą ar ne? Jeigu prieš, tuomet, prašau, pasakykite, kaip ketinate užkirsti kelią karui. Jūs, žinoma, neprivalote atsakyti į šį klausimą, bet aš norėčiau žinoti, kodėl jūs norite užkariauti visą pasaulį arba bent jau mūsų šalį. Dievas sutvėrė Žemę, kad mes visi kartu galėtume gyventi taikoje ir nekariauti“, – rašė mergaitė.
Akimirksniu sulaukta ir J. Andropovo atsakymo, kuris išspausdintas 1983 m. balandį laikraštyje „Pravda“. Pastarąjį leidinį atidžiai sekė amerikiečių diplomatai ir žiniasklaida, tad S. Smith išgarsėjo abejose Atlanto pusėse. Žiaurumu ir sadizmu garsėjęs J. Andropovas savo laiške meilikavo, suokė apie pasaulinę taiką ir pakvietė amerikietę apsilankyti Sovietų sąjungoje.
Į tokį kvietimą sureagavo S. Smith tėvai, kuriuos ėmė įtarinėti amerikiečių žvalgyba. Apie tokią versiją, kad S. Smith laiškas buvo sumani KGB operacija, kurios dalyviai buvo mergaitės tėvai, vėliau pasirodė ir viešų svarstymų, paremtų buvusių saugumiečių pasakojimas.
Vis dėlto S. Smith be trukdžių išvyko į Sovietų sąjungą, kurią pakerėjo savo nuoširdumu ir plačia amerikietiška šypsena. Tiesa, J. Andropovo ji taip ir neišvydo – šalies vadovas tuo metu gydėsi, bet sovietų saugumiečiai pasirūpino, kad S. Smith matytų tik pagražintą pūvančios šalies vaizdą.
Apgyvendinta prestižiniame viešbutyje, be eilės pavedžiota po Lenino mauzoliejų, supažindinta su jos amžiaus vaikais – kruopščiai atrinktais, realios SSRS kasdienybės ji taip ir neišvydo.
Geros valios ambasadorę lydėjo kameros, o jos motina Jane vėliau tikino nemananti, kad nusikalstamas Kremliaus režimas išnaudojo jos dukrą propagandai. Tiesa, pati S. Smith šeima sulaukė nemažai kritikos iš konservatyvesnių amerikiečių ir žiniasklaidos, kaltinančių tėvus, kad jie atžalą įvėlė į žaidimą su Kremliumi – JAV priešu.
Galiausiai Kremliui buvo naudinga ir tragiška S. Smth žūtis – 1985 metų rugpjūčio 25-ąją mergaitė, jos tėvas ir dar keturi žmonės žuvo per lėktuvo katastrofą. Ir nors viešo tyrimo metu buvo nustatyta, jog tai buvo nelaimingas atsitikimas, kurį lėmė piloto klaida – leisdamasis lėktuvas kliudė medžius, Maskvai tai nesutrukdė paskleisti sąmokslo teorijų apie tyčia sukeltą katastrofą.
Esą JAV elitas norėjo pašalinti neparankią mergaitę, kuri kalbėjo apie taiką su Sovietų sąjungą. Įvairiausios sąmokslo teorijas apie JAV slaptųjų tarnybų neva sukeltą katastrofą Rusijoje sklando iki šiol.
„Žurnalistai iš Rusijos dažnai manęs klausė, ar tikiu aš, kad aviakatastrofa buvo inscenizuota. Aš negaliu žinoti be abejonės, bet neturiu pagrindo manyti, kad įvyko suokalbis“, – pripažino S. Smith motina.
Po svaiginančios karjeros atsivėrė tylos siena
Kita vertus, Rusijoje, kaip ir JAV niekada netrūko tikinčiųjų įvairiausiomis, absurdiškiausiomis sąmokslo teorijomis. Viena jų – apie Jekateriną Lyčiovą arba Katią. Esą ji ištekėjo už arabų šeicho ir šiuo metu yra uždaryta jo hareme – tokie gandai XXI a. pasipylė apie kitą 9-ojo dešimtmečio žvaigždę, kadaise ypač populiarią mergaitę Katią.
Tiesa, kitaip, nei S. Smith ji jokio laiško JAV prezidentui nerašė, o mergaitės, kaip propagandinio įrankio vaizdinys buvo parinktas neatsitiktinai ir po kruopščios atrankos. Tapti tokia pačia sovietų vaikų ambasadore galėjo viena iš 6 tūkst. atrankoje dalyvavusių vaikų.
1986 metais buvo atrinkta tik K. Lyčiova, kuri atitiko pavyzdingos sovietinės mergaitės stereotipą: uoli pirmūnė, pionierė, kalbėjo viską apie nuostabų gyvenimą Sovietų sąjungoje – tai, ko reikėjo sovietų propagandai.
Be to, 11-metė daug ir nuoširdžiai šypsojosi, laisvai elgėsi prieš kameras bei gerai šnekėjo angliškai – tuo pasirūpino į specialią mokyklą Katią leidusi motina, kuri dirbo Ekonomikos ir tarptautinbių santykių institute. Dėl visa ko KGB išnarstė Katios šeimos biografiją iki kaulelio – tiko.
Specialią apmokymo programą praėjusiai – ką ir kaip sakyti, ko nesakyti K. Lyčiovai buvo patikėta atsakinga užduotis: skleisti melą apie Sovietų sąjungą Amerikoje ir kalbėti apie taiką R. Reaganui tuo metu, kai SSRS dar tik didino savo branduolinį arsenalą.
Sovietų sąjungoje jau prasidėjus Perestroikai, o R. Reaganui laidant juokelius apie būtiniausių produktų trūkumą Sovietų sąjungoje, K. Lyčiova Amerikoje išsijuosusi pasakojo apie tai, kaip tarp dviejų skirtingų ideologijų gali įsivyrauti taika, jei tik JAV atsisakys branduolinių ginklų.
Grįžusi iš Amerikos kurį laiką Katia galėjo išgyventi naują žvaigždės etapą: tuo metu ji buvo laikoma viena žinomiausių garsenybių Sovietų sąjungoje kartu su Raisa Gorbačiova ir Ala Pugačiova.
Tačiau tuomet prasidėjo nuovargio nuo šlovės etapas, irzlumas, pykčiai dėl perdėto gerbėjų dėmesio ir bendraklasių pavydas dėl naujų drabužių, gero gyvenimo. Daugelis vaikų tikėjosi tapti nauja Katia ir laukė laiškų iš JAV su viltimi, kad jiems pavyks išvykti į Ameriką.
Tačiau JAV greitai pamiršo sovietinę žvaigždutę, o Sovietų ekonomikai ir visai valstybei byrant Katia buvo pamiršta. Oficialiai kita priežastimi nurodomos ir pasikeitusios gyvenimo aplinkybės – Katios motinai leista išvykti į užsienį, kur ne be sovietų diplomatų pagalbos Prancūzijos prezidentas suteikė jai stipendiją.
Dukrą išsivežusi Katios motina pasiliko Paryžiuje – padėjo labiau asmeniniai ryšiai, nei Katios šlovė. O pati Katia nusprendė tęsti mokslus. Galiausiai ji įstojo į prestižinį Sorbonos universitetą, gavo ekonomistės ir teisininkės diplomus, o subyrėjus SSRS pasiliko ir dirbti Paryžiuje.
Dėl močiutės ligos į Rusiją grįžusi 2000 metais ji sulaukė uniformas, bet ne pažiūras pakeitusių saugumiečių dėmesio. Nusprendusi pasilikti Rusijoje ji įsidarbino Darbo ministerijoje, tarptautinio bendradarbiavimo skyriuje, o dar po penkių metų jau tapo viceprezidente vienoje įmonėje.
Tiesa, su žiniasklaida K. Lyčiova bendravo ypač retai. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus ji viešai pasisakė prieš abortus, tačiau nei apie savo privatų gyvenimą, nei apie politines pažiūras K. Lyčiova nekalba ir gyvena tai Maskvoje, tai Paryžiuje.
