Žurnalistiką studijavusiai Gustei Kairytei, ikimokyklinukų mokytojai, pedagogika nebuvo pirmas pasirinkimas. Mergina pirmiau pasirinko žurnalistikos studijas ir, kaip pati sako, kiek netikėtai pačiai sau pasuko į pedagogo kelią, – to darbo pavyzdį matė nuo mažens.

„Mano močiutė buvo darželio auklėtoja, senelis visą gyvenimą dėstė universitete, tad užaugau su močiutės meile ir šiluma, bet kartu ir senelio auditorijoje. Dabar suprantu, kad matydavau tokio pedagogo pavyzdį, kuris 100-u procentų buvo atsidavęs savo studentams. Aš studijavau žurnalistiką ir draugė visiškai atsitiktinai pasiūlė nueiti į darbo pokalbį – ieškojo mokytojo asistento darželyje. Nuėjau, pabandžiau, patiko, pradėjau dirbti. Gal po pusės metų, kai praėjo mano adaptacijos laikotarpis, supratau, kad čia yra ta vieta, kur turiu būti“, – dalijasi G. Kairytė.

Suradusi savo vietą ne pagal pirmą pasirinktą profesiją, pašnekovė sako užbaigusi žurnalistikos studijas, nors jau dirbo visai kitokį darbą. Paskui pasuko ir į pedagogiką – mokosi paskutiniame bakalauro kurse. Be to, G. Kairytė dirba su ikimokyklinio amžiaus vaikais – iššūkių taip pat netrūksta.

„Dirbu su 3–6 metų vaikais. Tai kaip balandžio mėnesio pradžia – matai, kad medžiai jau lyg ir prasprogę, bet dar ne iki galo, ir žinai, kad per vieną naktį jie užaugs dideli, pradės žydėti. Tai laikas, kai formuojasi vaiko charakteris, socialiniai įgūdžiai, tvirtėja jų stuburas, ir aš turiu galimybę augti kartu su jais, matyti jų transformaciją iš mažo vaiko į mažą suaugusį žmogų. Tai sunku, bet be galo įdomu“, – kuo patraukli mokytojo profesija, atskleidžia mergina.

Lietuvoje pedagogo profesija tarp jaunų žmonių nėra itin populiari. Pašnekovė sako ne kartą girdėjusi, jog pedagogams trūksta laisvo laiko sau, nes vadinamosios nekontaktinės valandos atidirbamos tuo metu, kai mokytojai turėtų ilsėtis. Finansinis įvertinimas, anot G. Kairytės, taip pat nėra motyvuojantis imtis tokios veiklos.

Gustė Kairytė

„Kai kurie pedagogai dėl to išeina. Mano atveju yra visiškai kitaip. Man iš pirmo karto pavyko rasti mokymo įstaigą, kur kolegos, tėvų bendruomenė leidžia pasitikėti savimi, pasitiki manimi, man suteikia galimybių augti tiek profesine prasme, tiek asmeniškai, – manau, be šių dviejų faktorių dirbti būtų neįmanoma. Vargu ar būčiau tiek laiko čia likusi“, – sako mergina.

Pašnekovė dirba privačioje mokymo įstaigoje, anot jos, ne viską lemia tai, ar dirbama valstybiniame sektoriuje, ar privačiame.
„Manau, daug kas priklauso ir nuo pačių pedagogų, yra pavyzdžių, kur ir valstybiniuose darželiuose dirba fantastiški pedagogai, fantastiški ugdytojai. Bet būna ir taip, kad iš valstybinio vaikas pereina pas mus. Vėlgi, yra ir privačių mokymo įstaigų, kurios turi kokių nors trūkumų. Tėvų darbas – prieš vedant vaiką į darželį išsinagrinėti, pažinti tą ugdymo įstaigą, sužinoti jos prioritetus – taip bus lengviausia“, – pataria vaikų darželio pedagogė.

G. Kairytė sako, kad patikrinti save, ar verta rinktis mokytojo kelią, išties sudėtinga, mat ir pati pašaukimą profesijai pajuto tik tuomet, kai pabandė padirbėti šį darbą.

„Buvau įsitikinusi, kad aš tai jau tikrai negaliu dirbti su vaikais. Šis įsitikinimas buvo atėjęs iš išorės, tad labai suprantu tuos žmones, kurie nedrįsta ar net negalvoja apie tai, sako, kad tikrai ne, – „ten mano kojos nebus“. Jei kyla bent menkiausia mintis, kad įdomu su vaikais, ateikite pabandyti. Įsitikinkite patys, pasižiūrėkite, kaip Jūs jausitės tose rogėse. Man užteko vienos savaitės ir supratau, kad aš čia turiu būti, ir tai absoliučiai pakeitė mano gyvenimą“, – atvirauja mergina.
Pašnekovė teigia, kad augantys vaikai moko iš naujo pažiūrėti į pasaulį, dirbdama su jais ji iš kiekvieno mokosi naujų dalykų, nors buvo įsitikinusi, kad viską ir taip žino. Kiekvieno vaiko požiūriai skiriasi, tad mažieji padeda ir ugdytojams naujai pažvelgti į jau, atrodytų, žinomus dalykus.

„Kiekvienas vaikas yra atskira asmenybė. Būti šalia jo, matyti, kaip auga, skiepyti tinkamas vertybes ir turėti viziją, kad jis išeis įgijęs labai tikslų moralinį kompasą, kas yra teisinga, kas neteisinga, gebės pastovėti už save, apginti save, apginti kitus, – tai fantastika. Be to, yra galimybė bendradarbiauti su tėvais, kurie įsitraukia į ugdymo procesą, tiki ir mato viso to naudą. Būtų galima kalbėti ir per naktį: man tai labai žavu, neįkainojama patirtis, kurią visada nešiojiesi šalia“, – dalijasi mergina, kokią dovaną gavo atradusi savo pašaukimą.

Studijos trunka ketverius metus. Pašnekovė sako, kad tai puikus laikas išmokti visko, ką reikia žinoti dirbant pedagogo darbą.
„Jei būčiau mokiusis prieš pradėdama dirbti, man būtų buvę žymiai lengviau. Aš turėjau praktiškai viską pažinti, perleisti per savo rankas, kartais – ir ašaras, patirti, ką reiškia dirbti su vaikais. Jei būčiau pradėjusi mokytis anksčiau, būčiau turėjusi teorinį pagrindą, nuo kurio galėčiau atsispirti. Mano studijos kokybiškos, tikrai rekomenduočiau tiems, kurie jaučia, kad turi pašaukimą dirbti su ikimokyklinukais“, – atvirauja pašnekovė ir kviečia išdrįsti rinktis pedagogo kelią, jei į tai linksta širdis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją
Top naujienos
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės