Siekiant Vyriausybės programoje numatytos aukštesnės studijų kokybės būtina prielaida – studijoms pasirengę abiturientai. Mažesni kai kurių aukštųjų reikalavimai suteikia galimybę pasirinkti mokamas studijų programas net aukštajam mokslui nepasirengusiems abiturientams.
Specialistų teigimu, tokiu atveju galėtų būti siūlomos paruošiamosios studijos, tačiau pasitaiko, kad jas siūlančios aukštosios mokyklos vėliau įskaito pasiruošimo laikotarpį kaip studijų programos dalį. Ši situacija turėtų pasikeisti nuo 2024-ųjų, kuomet bus pradėti taikyti vienodi reikalavimai tiek stojantiems į valstybės finansuojamas, tiek į mokamas studijų vietas. Mat stojamąjį balą kai kurie universitetai kol kas sumažina pasirenkantiems mokamą mokslą.
Kasmet pasikartojanti problema „menkina aukštojo mokslo prestižą“
Švietimo, mokslo ir sporto viceministro Gintauto Jakšto manymu, tai, kad iki šiol stojantiesiems į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas studijų vietas taikomi skirtingi reikalavimai, laikytina problema, kadangi visi įstojusieji į aukštąsias mokyklas turėtų būti vienodai gerai pasirengę studijoms. Į tai atsižvelgdami valstybiniai universitetai taiko minimalius konkursinius balus ir stojantiesiems į valstybės nefinansuojamas studijas.
„Minimalus konkursinis balas yra taikomas asmenims, pretenduojantiems į valstybės finansuojamas studijų vietas. Privačiuose universitetuose valstybė studijų vietų nefinansuoja, tad priėmimo į privačias aukštąsias mokyklas reguliavimo valstybiniu lygmeniu iki šiol nebuvo“, – sako viceministras.
Lietuvos universitetų rektorių Konfederacijos (LURK) prezidentas, VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas pabrėžė esminę sąlyga, kuri mūsų viešojoje erdvėje kartais pamirštama: aukštasis mokslas Lietuvoje nėra privalomas. Studijuoti nusprendęs turi būti tam pasirengęs ir motyvuotas. Kitu atveju, tai tampa problema ir pačiam žmogui, ir jį priimančiai institucijai.
„Minimalus balas yra tam tikra sutarta kartelė, kuri atspindi galimybes. Tai nereiškia, kad ji nubrėžia galutinę ribą, nes egzaminus galima perlaikyti, bet ribos taikymas turėtų būti principingas. Toks kasmet pasikartojantis minimalaus balo netaikymas yra tiesiog aukštojo mokslo prestižo menkinimas“, – sakė profesorius.
Anot jo, aukštosios mokyklos, kurios nuosekliai laikosi kokybės standartų, turėtų gauti sisteminę paramą iš valstybės. Viena vertus, toliau didinant krepšelio kainą (galimai mažinant pačių krepšelių skaičių) ir tuo pačiu skiriant stipendijas studijuoti galintiems. Kita vertus, reikėtų sistemingos pagalbos universitetams pritraukti daugiau studijuoti norinčių užsienio studentų.
„Turime pripažinti, kad valstybė neturi užsienio studentų pritraukimo strategijos ir aukštosios mokyklos nesulaukdamos valstybės pagalbos daro kompromisus dėl studijų kokybės, priimdamos net ir menkiau pasirengusius studijoms jaunuolius. Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas yra patekęs į demografinius spąstus, bet valstybės sprendimai neretai orientuoti ne į tinklo tvarkymą, o institucijų palaikymą“, – apie susidariusią situaciją kalbėjo LURK prezidentas.
Rezultatai pasirodo studentams pradėjus dirbti
Vienas iš labiausiai nerimą keliančių klausimų dėl skirtingų priėmimo sąlygų – ar su mažesniu stojimo balu priimti abiturientai baigę studijas bus lygiaverčiai darbo rinkoje? VU rektoriaus manymu, šis klausimas – nevienareikšmis: „Žemesnis priėmimo balas reiškia, kad aukštoji mokykla turi daugiau investuoti į tokį studentą ir jo mokymosi procesą, o studentai turi įdėti daugiau pastangų, kad pasiektų tą rezultatą, kurio reikalaujama“.
Anot profesoriaus, prisidėti prie tokių jaunuolių mokymosi pažangos reikalinga motyvuojanti ir konkurencinga mokymosi aplinka pačioje aukštojoje mokykloje. Deja, aukštosios mokyklos, priimančios studijuoti nesiekiančius minimalaus balo jaunuolius, neretai sprendžia ne jų ateities perspektyvų, o institucinio išgyvenimo klausimus. Jo manymu, konkurencija tarp valstybinio ir privataus sektoriaus nebūtinai gerina kokybę. Gal net atvirkščiai, nuolat nuleidžiama kartelė mažina švietimo vertę ir prestižą visuomenėje.
ŠMSM viceministras primena, kad Lietuvoje studijuojant tiek valstybės finansuojamose, tiek nefinansuojamose vietose įgyjama ta pati aukštojo mokslo kvalifikacija bei tai patvirtinantis diplomas, nors stojimo reikalavimai skiriasi.
Pašnekovas pastebėjo, kad aukštojoje mokykloje pageidaujantys studijuoti asmenys, surinkę 5,4 ir daugiau konkursinio balo, dažniausiai renkasi valstybės finansuojamą studijų vietą valstybiniame universitete. Jo manymu, privatūs universitetai, siekdami pritraukti daugiau būsimų studentų, greičiausiai, linkę nuleisti priėmimo kartelę, kad negalintieji studijuoti valstybės finansuojamoje studijų vietoje turėtų galimybę rinktis valstybės nefinansuojamą vietą privačiame universitete.
„Baigdami aukštąsias mokyklas, absolventai turi tenkinti tos aukštosios mokyklos nustatytus reikalavimus. Deja, bet nereta privati aukštoji mokykla, suprasdama, kad absolventų žinios ir gebėjimai nėra atskirai vertinami, pasirenka ne kokybės kelią, bet siekia pritraukti kuo daugiau studentų, nepriklausomai nuo jų gebėjimo studijuoti ir įgyti aukštojo mokslo lygmens kompetencijas. To rezultatai vėliau matomi darbo rinkoje“, – pripažįsta G. Jakštas.
Paruošiamųjų studijų siūlymas – būdas apeiti sistemą
Nuleidžiantys įstojimo kartelę gali teigti, jog taip elgiamasi norint padidinti aukštojo mokslo prieinamumą įvairių gabumų abiturientams. Tačiau šis argumentas nėra tinkamas, nes tokiu atveju būtų galima siūlyti paruošiamąsias studijas.
R. Petrausko nuomone, paruošiamosios studijos – aukštosioms mokykloms reiškia papildomas išlaidas. Todėl randasi pavyzdžių, kai aukštosios mokyklos, prisidengdamos paruošiamosiomis studijomis, pritraukia netenkinančius stojimo kartelės absolventus, tarsi siūlydamos pagalbą valstybinių brandos egzaminų perlaikymui, bet vėliau užskaito pasiruošimo laikotarpį kaip studijų programos dalį. Praktikoje tai reiškia, kad dėl, pavyzdžiui, nepakankamų matematikos pagrindų jaunuolis negali būti priimtas į studijas, kuriose matematika būtina, bet jis priimamas į paruošiamąsias studijas ir greta studijuoja dalykus, kurių studijoms jo matematinės žinios jau yra reikalingos.
„Bet kuriuo atveju, kalbėdami apie universitetines studijas, kalbame, visų pirma, apie kokybę. Universitetai prisiima atsakomybę rengti kvalifikuotus specialistus. Bet dar svarbesnė jų misija – sudaryti sąlygas atsiskleisti ir tobulėti. Juk ilgalaikės perspektyvos požiūriu rengiamas ne tik specialistas, bet ir racionalus valstybės pilietis, išsilavinęs ir kūrybingas žmogus, gebantis pritaikyti savo žinias įvairiose gyvenimo srityse. Tai gali padaryti tik stipriose programose surinkti geri dėstytojai ir motyvuojanti studijų aplinka“, – pabrėžė VU rektorius.
Stojančiųjų į mokamas vietas skaičius mažėja
Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendram priėmimui organizuoti (LAMA BPO) atsisakė Delfi pakomentuoti privačių aukštųjų mokyklų mažinamus reikalavimus. Organizacijos atstovės teigimu, komentuojant dabartinę situaciją nebūtų išlaikytas institucijų, kurioms teikiamos paslaugos, neutralumas.
LAMA BPO duomenimis, studentų, besirenkančių mokamas ir valstybės finansuojamas studijas skaičiai varijuoja priklausomai nuo aukštosios mokyklos. Pavyzdžiui, į pastaraisiais metais studentų mėgstamiausio, Vilniaus universiteto, nemokamas studijas pernai įstojo 3504, į mokamas – 608. Užpernai valstybės finansuojamas vietas gavo 3868 studentai, nefinansuojamas – 700 studentų.
Stojančiųjų į valstybės finansuojamas vietas skaičius auga ir universitetuose, kurie taiko minimalaus stojamojo balo sistemą. Pavyzdžiui, mokamą mokslą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pasirinkusiųjų skaičius nuo 2020-ųjų iki pernai paaugo 33 proc., į Lietuvos sporto universitetą – 9 proc., Lietuvos sveikatos mokslų universitetą – 8 proc., Vilniaus Gedimino technikos universitetą – 5 proc. Bendras stojančiųjų į mokamas vietas skaičius lyginant pernai su užpernai – sumažėjo.
