Rimvydai, kai pradėjote dirbti, prieš tuos 26 metus, koks buvo visuomenės supratimas apie emocinę sveikatą, energiją, kaip tokią?
Tai laikais psichologo profesija nebuvo nei paklausi, nei perspektyvi. Nepatogiai jautėsi ne tik tie, kuriems reikėjo pagalbos, bet ir patys psichologai. Reikia suprasti, kad tai buvo posovietiniai laikai. Viskas, kas buvo susiję su psichologija, gilinimusi į save dažniausiai turėjo neigiamą atspalvį – jei tau reikia psichologo, reiškia esi beprotis, turi daug problemų. Anksčiau žmogus turėjo gyventi taip, kad kitiems atrodytų, kad jam viskas gerai ir kad jokių psichologų jam nereikia. Žmonėms gal ir buvo įdomu, bet jie nedrįso kreiptis į psichologus, nebuvo ir populiariosios psichologijos literatūros. Paskui atėjo persilaužimo laikas, kuomet atsirado labai daug informacijos, žmonės pradėjo jausti, kad reikia mokytis, kad tai svarbu, reikalinga, o taip pat, kad aktualu investuoti ir į pačius psichologijos specialistus, jų paruošimą, stiprinti jų gebėjimus. Įmonių vadovai taip pat pradėjo ieškoti, kas padės jų darbuotojams jaustis psichologiškai stipresniems. Šiandien šis suvokimas daugiau pakitęs didžiuosiuose miestuose, čia daugiau domimasi, daugiau galimybių. Jeigu nukeliausime į provincijas, galime sutikti tokių, kurie lygiai panašiai kaip tuomet gyvena stereotipais – santykių, poreikių.
Turbūt įdomiau dirbti, kuomet atsiranda vis daugiau žmonių, besidominčių savo psichologine būsena?
Tikrai taip – dirbti įdomiau, bet yra ir iššūkių. Šiandien žmonės žino daug, gali net už visus specialistus geriau išmanyti, bet kai ateina laikas gyventi taip, kaip kaip jie žino, tai jie taip negyvena. Perskaityti knygą galima lengvai ir greitai, o štai sprendimus priimti ar pakeisti gyvenimo būdą nėra taip paprasta. Būna, kad prireikia ir palaikymo, ir žmonių, kurie ties tuo dirba, pagalbos.
Kokius šiandien klientų galvosūkius tenka spręsti, su kokiais iššūkiais jie susiduria?
Dažniausi mano klientai yra apie 25–50 metų. Iššūkiai dažniausiai susiję su žmogaus gyvenimo etapais. Iki 27–30 metų problemos yra susijusios su santykiais, tuo, kuo norima užsiimti gyvenime, ar jau kurti šeimą ar dar ne, kur dirbti ir pan. Šitos temos ir vėliau aktualios, bet jos jau būna antrinės. Nuo 30-ies, kai žmonės jau turi gyvenimo partnerius, šeimas, darbus, klausimai yra kiti: kaip efektyviai dirbti, pasiekti geresnius rezultatus, pagerinti santykius, gyvenimo kokybę, kaip sąmoningai auginti vaikus. Nuo 40-ies metų atsiranda esybiniai, prasmės klausimai: kas aš, ką galiu sukurti šiame gyvenime, kaip įprasminti, atrasti gyvenimo gylį ir patį džiaugsmą. Ir, aišku, yra tokių, kurie yra užsilikę ne savo metuose, kuomet, pavyzdžiui, 45 metų žmogus vis dar sprendžia poros klausimus, stebisi, kur jo seksualiniai partneriai, kodėl jų nėra arba žmogus, kuriam 60 metų, klausia, o kur gi jo karjera arba iš naujo ieško seksualinių partnerių. Tokiems žmonėms reikia kitaip padėti.
Sakote, kad turėdami gyvybinės energijos, žmonės pritraukia daug įdomių žmonių, projektų, sėkmingą veiklą, kuria gerus santykius. Klausimas, kiek jos užtenka?
Žiūriu į energiją kiek iš kito kampo ir tai yra naujas požiūris. Žmogaus energiją prilyginu pinigams – yra išoriniai pinigai ir yra vidiniai pinigai, kurie yra mūsų gyvybinė energija. Jeigu žmogus sveikas, naktį išsimiega, tinkamai maitinasi, gyvena taip, kad energija atsistato, tuomet pinigai sugrįžta su kaupu. Juos galima išleisti labai skirtingai – panaudoti fizinei, psichologinei, intelektualiajai energijai, investuoti į tokius gyvenimo projektus, kurie duos dar daugiau energijos, o galima leisti juos taip, kad ne tik nepapildysi sąskaitos, bet ir išvaistysi viską, ką turi. Kartais padarai niekuo nereikšmingus darbus, bet vos pavelki kojas. Tokius nevykusius projektus, būna, žmonės vysto ir dešimt metų. Tai reiškia, kad energiją ima į skolą ir praranda tiek, kad nebegali atstatyti, ryte prabunda su vis didesniu nuovargiu. Anksčiau, žmonės buvo linkę pinigus dėti į kojinę, net nepriimdavo to požiūrio ir fakto, kad pinigai daro pinigus. Juk ir šiandien tie, kurie turi daugiau pinigų, jų turi ne dėl to, kad prikaupė, bet dėl to, kad investavo. Taip ir su energija.
Kur dažniausiai dingsta vidinė energija ir kaip jos pasikrauti?
Reiktų žiūrėti plačiau – svarbu suvokti, kas išsekina, o kas pakrauna. Vienus žmones pareigos pakrauna, o kitus išsekina, vienus žmones lyderiavimas pakrauna, kitus – išsekina, taip ir bendravimas su žmonėmis ir kiti dalykai. Žmonės yra skirtingi, kas tinka vienam, nereiškia, kad tiks kitam. Pažiūrėkite į žmones, kurie nuvažiuoja prie jūros. Vieni ja nuoširdžiai džiaugiasi, pasikrauna įspūdžių, o yra tokių, kurie tiesiog pabūna ir sugrįžta be jokių emocijų, sugrįžta į darbus ir toliau degina energiją. O juk energija turi tekėti taip, kad sugrįžtų. Aišku, gali žmogus sakyti, kad geriau nieko nedarys ir turės tos energijos daug. Bet tai tikrai nėra išeitis. Reikia suprasti, kad žmogui energija reikalinga skirtingiems etapams – ar šeimą sukurti, ar karjerą padaryti, ar kažką atrasti, į save įsiklausyti. Jeigu tuo metu žmogus tos energijos neišeikvoja, neišprendžia tų uždavinių, tai tada jis susiduria su problemomis. Pavyzdžiui, žmogui virš keturiasdešimt, o jis vis dar nesukūręs santykių, šeimos, arba dar priklausomas nuo mamos.
Tenka matyti ir itin energingus žmones, įtikėjusius, kad jie gali viską, bet realybėje tokie entuziastai nėra itin mėgiami, o ir ne visada apskaičiuoja savo jėgas. Sakykite, kur ta riba ir kaip ją išlaikyti?
Jeigu žmogus labai energingas, dar nereiškia, kad jis turi daug energijos, tiesiog tuo metu jis ją labai greitai leidžia. Išleidęs ją, tarkime, darbe, sugrįžta namo ir nebeturi jokios laisvos energijos santykiams, vaikams, džiaugsmui, hobiams, asmeniniam tobulėjimui, buvimui su savimi. Kai žmogus išgeria kavos, irgi atrodo, kad jis turi energijos. Tačiau jis tiesiog padidina energijos atidavimą, nes kava veikia receptorius, kurie kelia nuovargį, netgi stabdo mūsų veiklą. Kuomet neatstatome savo energijos, atsiranda pervargimas, išsekimas, kuris yra tiek fizinis, tiek emocinis. Žmogus atbunka, nebeturi jėgų, idėjų, užsisklendžia. Taip pat žmogus gali turėti visokių „energijos skylių“, kur energija nuteka – ją dažniausiai suryja vidiniai konfliktai. Jeigu žmogus turi konfliktų darbe, grįžta namo, o ten yra blogi santykiai, neišsakytos emocijos, ta visa likusi energija yra surijama visų tų konfliktų. Žmogus neturi energijos džiaugtis gyvenimu. Tai vienas dalykas, kur investuoti tą energiją, kad ji sugrįžtų ir pasikrautume, o kitas dalykas, kaip padaryti, kad ji neištekėtų į tas skyles. Su moterimis paskaitose nemažai kalbėsime apie konfliktus tarp „noriu“ ir „reikia“, tarp „nenoriu“ ir „darau“ ir panašiai. Ir dar labai svarbus dalykas – kaip pabusti ne su ta pačia pinigų suma, bet penkiskart didesne. Apie tai kalbėsime irgi.
Į ką dar atkreipsite moterų auditorijos dėmesį?
Noriu iš esmės atkreipti dėmesį į tokį reiškinį, kaip vidinė energija. Kad ją reikia puoselėti, mylėti, kad ji gali nebeatsistatyti. Pasakosiu apie tai, kas yra svarbiausia, norint kaupti energiją, kur ją pakreipti, taip pat apie naują orientacijos būdą gyvenime, kuomet klausi savęs aiškių dalykų ir darai sprendimus. Kartais net ne žmogus yra tas vampyras, kuris susiurbia energiją, bet jis aktyvuoja konfliktą. Dėl to nereikia žmogaus kaltinti, o padėti susigaudyti savyje. Išeikvoti energiją galima lygioje vietoje, papasakosiu, kodėl taip yra. Kalbėsiu apie tai, kaip sutvarkyti vidinius dalykus, ar tam užtenka pakeisti požiūrį, gyvenimo būdą ar pripažinti dalykus, kurie alina ir jų vengti.
Ar tiesa, kad moterys vidinės energijos turi daugiau, turint omenyje, kad moterys vienu metu daro daug darbų, pradedant namų ruoša, vaikų auklėjimu, baigiant savęs realizacija ar karjeros siekimu?
Moteris turi didesnį gyvybingumą. Kai yra sudėtingos gyvenimo situacijos, moterys turi daugiau jėgos, lengviau atsistato, greičiau jas pereina. Gyvybinės energijos moterys išties turi daugiau, jos ir ilgiau gyvena, ir stipresnius, nei vyrai, skausmus pakelia. Sako, kad vyrai neverkia, bet kai vyrai verkia, jie palūžta labiau nei moterys. Moterys gali paverkti, pakentėti, nusišluostyti ašaras, pakelti galvą ir toliau eiti. Kai pradeda verkti vyrai, prasideda alkoholizmas, savižudybės, kiti dalykai. Nors vyro ir moters misijos yra skirtingos, šiandien dažna moteris perima ir vyro vaidmenį, pervargsta, išsibalansuoja. Todėl kartais moterims reiktų atsigręžti ir pažiūrėti, ar tai, ką jos daro, yra natūralu ir ar jas atskleidžia. Kartais būna amžius, kai tai yra naturalu, bet ateina laikas, kai tą atsakomybę reiktų perleisti kitiems. Nesakau, kad reikia atsisakyti darbo, bet galima paieškoti kitų būdų realizuoti save.
Šiandien moterys kviečiamos į retrytus, stovyklas, kuriose mokoma atskleisti savo moteriškumą, mylėti save. Ar moteriškumas šiandien gali viską?
Moterys išties yra altruitiškos būtybės, užmirštančios savo poreikius, tad atsigręžimas į save yra geras dalykas. Bet mes puikiai suprantame, kad jeigu ji atsisuks tik į savo poreikius, tai atsiras kiti dalykai, kurie nepavyks. Iš stovyklų jos gali sugrįžti namo ir neberasti bendros kalbos su savo vyrais, nes jos tapo visa ko ašimi. Taip yra dėl to, kad jų mokytojos, dažniausiai, pradedančios dirbti, neturinčios tiek patirties ir paima vieną fragmentą, kurį padaro pagrindiniu. Rytų filosofija moko, kad turi būti balansas, niekur nemokinama moteriškumo ar vyriškumo atskirai. Kartais reikia pastiprinti moteriškąją dalį, kad ji susibalansuotų, nes vyriška dalis yra pernelyg išreikšta. Yra tokių moterų, kurios yra tokios moteriškos, kad kaip tik reikia ašies bei disciplinos. Jeigu susibalansuoja moteriškoji ir vyriškoji dalys, tai susibalansuoja viskas aplink. Jeigu aktyvinama tik viena dalis, tuomet viskas išsibalansuoja.
Ne vienas žmogus yra perdegęs santykiuose, darbe. Ar tai reiškia, kad nebemokame įvertinti, norime greitesnio rezultato, ar kaip tik situaciją greičiau įvertiname ir nebėra taip sunku daryti sprendimus?
Perdegimas yra tuomet, kai žmogus atiduoda daugiau energijos, nei jos turi. Žmogų nustoja džiuginti tie rezultatai, kurie džiugino anksčiau. Mes nejaučiame, kaip atiduodame energiją, nes visi aktyvūs žmonės aplink taip pat gyvena. Tai yra savaime suprantama, kad dirbti reikia. Sutinku su kai kuriais savo kolegomis, kurie sako, kad tai yra priklausomybė nuo streso hormonų. Kaip žmonėms patinka kofeinas, alkoholis, taip panašiai yra ir su darboholikais. Už priklausomybės visuomet slypi koks nors žmogaus konfliktas, nepatenkinti poreikiai. Žmogus tampa alkoholiku ne dėl silpnos valios, o turi problemų, kurių neišprendžia ir jas sprendžia būtent taip. Kaip alkoholis neišsprendžia problemų, taip ir žmogaus gyvenimo kokybės problemų neišsprendžia darbas.
Kaip žmogui, kuris ne kartą kritęs, turi skaudžios patirties, patikėti savo vidine energija?
Tai yra brandos klausimas. Man visuomet įdomu dirbti su daugiau gyvenime mačiusiais žmonėmis. Ir galiu pasakyti, kad nepaisant to, ką jie patyrė anksčiau, energiją jaučia visi. Tik jauni žmonės galvoja, kad ta energija visą gyvenimą taip ir liks, o vyresni jau supranta, kad tokie, kaip anksčiau niekada nebebus. Kai žmogus pradeda jausti, kad tos energijos nebėra tiek daug, tuomet jau būna vėlu ir tada ištinka vidurio amžiaus krizė. Pažįstu žmonių, kurie turėjo puikius darbus, bet perdegė taip, kad nebeužtenka net metų atsigauti. Jie turi išeiti iš aktyvių darbų, pareigų ir gyventi kitaip. Žinau žmones, kurie turi nuostabius santykius, bet niekaip nesugeba atsipalaiduoti ir jais džiaugtis. Priežastis – blogi prieš tai buvę santykiai. Žmonės bijo, kad juos paliks, išduos. Vidinę ramybę galima atrasti medituojant. Tai galima daryti judant, bendraujant, dirbant ir panašiai. Vidinė tyla visai kitoje vietoje - ne kūne. Ramybė yra žmogaus sąmonė. Mūsų kūnas, emocijos nuolat juda, keičiasi, todėl jos negali ir neturi būti ramybėje. Kartais reikia kūną ir protą išvesti iš streso, įtampos, bet žmogaus energija turi tekėti natūraliai.
Aktyviai profesine prasme gyvenantys žmonės neretai dirba ir laisvalaikiu arba jeigu nedirba, tai negali atsiplaiduoti, nes nuolat galvoja, ką reikia padaryti. Kaip subalansuoti tokį gyvenimo būdą?
Tokį gyvenimą šiandien gyvena labai daug žmonių. Jie nesuvokia, kad jų energija yra labai svarbi. Darboholiko atveju, jis visą savo gyvybinę energiją investuoja į darbą, aukodamas ir savo asmeninį gyvenimo laiką. Tuo pačiu jis nusiperka kažkokią įkvėpimo būseną, užčiuopia rezultatus, bet nelieka energijos kitiems dalykams, kurie jį atstatytų. Nelieka laiko santykiams, kuriuos, kaip gėlę reikia laistyti. O kuom juos reikia laistyti – vėlgi savo energija, dėmesiu, sugebėjimu džiaugtis.
Pasiturintys žmonės neretai ieško stiprių, netgi dirbtinai sukurtų įspūdžių. Kokia yra tokių įspūdžių gavimo rizika? Ar tai reiškia, kad jų reikės vis daugiau ir daugiau? Iš kitos pusės, neretai patogiai gyvendami, kai gali sau leisti ką nori, žmonės praranda gyvenimo žavesį ir jų niekas nebedžiugina, nebestebina. Kodėl taip yra?
Pirmiausia reiktų suprasti, kad žmonės save apgauna manydami, kad kai turės pinigų, tai bus laimingi. Jeigu kiekvieną dieną valgysi savo mėgstamiausią patiekalą, tai jis labai greit nusibos. Žmogus – tokia būtybė, kuri patiria laimę ne dėl to, kad turi daug teigiamų įspūdžių. Kai žmogus pasiekia tą lygį, jis supranta, kad išoriniai malonumai nesukuria vidinio laimės jausmo, džiaugsmo, atsiplaidavimo. Tuomet jie turi, kaip jūs sakote, stiprinti signalus ir tuomet atsiranda dar didesnė priklausomybė. O kai nebėra kuo stiprinti, ateina nusivylimas, apatija. Tuomet nebėra jokios energijos gyvenimui, kūrybai, noro džiaugtis paprastais dalykais, nes žmogaus energija būna išeikvota ir investuota į kiekybę. Tada nebemokama sukurti vidinio gyvenimo kokybės. Žmogui reikia atsisukti į save ir pasukti savo gyvenimą. Atgauti gyvenimo skonį nėra lengva. Tokiems žmonėms reikia ieškoti ne stipresnių signalų, o kaip tik signalų įvairovės, gurmanizmo, išmokti mėgautis silpnais, bet daug atspalvių turinčiais pojūčiais, emocijomis, jausmais. Žmogus neturi domėtis vien tik pragmatiškais dalykais, jo gyvenime turi atsirasti vietos menui, kultūrai, meditacijai, vidinei evoliucijai, platesnėms idėjoms, kurios padeda integruotis į gyvenimą. Puikus to pavyzdys, kuomet pasiturintys žmonės padeda kitiems, užsiima labdara, bet ne formaliai, o realiai dalyvaudami procesuose. Jie patys nustemba, kokias emocijas tokia veikla jiems atneša. Atsiranda empatija, sušyla širdis, atsiranda kitokie, gražūs jausmai.