„Jaunas žmogus, baigdamas mokyklą, gauna brandos atestatą – ne egzaminai matuoja žmogaus brandą“, – Delfi atsiųstame interviu teigia profesorė. Vis dėlto ši situacija atvėrė ir kitą dar skaudesnę problemą – visuomenėje neliko pasitikėjimo mokytoju.
- Prasidėjus karantinui, pasigirsta keli scenarijai dėl valstybinių brandos egzaminų organizavimo. Kokios, Jūsų nuomone, yra galimos išeitys?
- Viena vertus, iššūkiai, su kuriais dabar susiduria visos ugdymo įstaigos, yra netikėti, jiems nebuvo ruošiamasi ir pasiruošta. Kita vertus, egzaminų vykdymas visuomet keldavo įvairių diskusijų. Taigi karantinas gali būti geras laikas permąstyti, ar mus tenkina esanti brandos egzaminų sistema. Bet laikino sprendimo reikia dėl šių metų egzaminų organizavimo. Matyčiau kelias išeitis.
Tik norėčiau pasakyti, kad nei viena iš jų nėra tobula, neturinti minusų. Esant ekstremaliai situacijai, reikia imtis sprendimų, kurie padarytų kuo mažiau žalos ir sukeltų kuo mažiau papildomos psichologinės įtampos.
Vienas iš jų – vėlinti egzaminus ir juos vykdyti įprastu būdu. Manyčiau, kad tai daugiausia įtampos keliantis variantas, nes nežinios dėl karantino tęsimosi yra daug. Jei nepavyktų egzaminų suorganizuoti birželio mėnesį, situacija būtų labai įtempta tiek mokinių, tiek mokytojų ir tėvų bendruomenėse.
Kitas variantas – egzaminų vykdymas nuotoliniu būdu. Toks kelias vargu ar kol kas įmanomas: vykstantis nuotolinis mokymas mokyklose visų pirma susiduria su techninėmis problemomis, o jei mokiniai egzaminus laikys namuose, užtikrinti objektyvumą būtų neįmanoma. Visgi, jei mokiniams tam numatytose erdvėse būtų užtikrintos techninės ir sveikatos atžvilgiu saugios sąlygos, toks variantas būtų svarstytinas.
- Ar metiniai pažymiai mokykloje atspindi moksleivių žinias ir gebėjimus? Ar iš tiesų yra didelis skirtumas tarp didžiųjų miestų ir regionų? Kokia Jūsų nuomonė dėl galimybės atšaukti valstybinius brandos egzaminus ir remtis metiniais pažymius, stojant į aukštąsias mokyklas? Kokios būtų tokio priėmimo pasekmės aukštajam mokslui?
- Apie metinius pažymius galima atsakyti labai trumpai: ir taip, ir ne. Vienareikšmio atsakymo nėra. Metiniai pažymiai turėtų atspindėti tikrąsias mokinių žinias ir gebėjimus. Visų pirma, tie pažymiai nėra atsitiktiniai, juos mokiniai „susirenka“ sistemingai mokydamiesi, atlikdami labai įvairias užduotis. Metiniame įvertinime mažiau atsitiktinumo, subjektyvumo. Jie labiau atspindi mokinio padarytą pažangą nei vienas standartizuotas egzaminas.
Tačiau noriu atkreipti dėmesį į kitą, mano manymu, daug svarbesnę temą. Lietuvoje susiduriame su pasitikėjimo mokytoju problema, ypač, kai kalbame apie mokinių žinių ir gebėjimų vertinimą. Lietuva per kelis dešimtmečius daug investavo į vertinimo suvienodinimą ugdymo procese, mokytojų vertintojų, mokytojų konsultantų rengimą. Kvalifikuoti specialistai yra, jie dirba mokyklose ir objektyviai vertina mokinių darbus. Deja, nuolat girdime, kad gimnazistai yra labiau skriaudžiami, jiems rašomi žemesni pažymiai nei rajono mokyklose. Yra visko, to negalime paneigti. Bet tai rodo vieną esminių mūsų švietimo sistemos problemų: mes nesukūrėme pasitikėjimo mokytoju atmosferos ir dažnu atveju į vertinimus žiūrime negatyviai, manydami, kad mokiniai vertinami nepakankamai objektyviai. Taip atsiranda spaudimas mokytojui, iš to kyla ir visos kitos su vertinimu susijusios problemos.
Taigi tik metiniai pažymiai kol kas nebūtų pats geriausias rodiklis stojant į aukštąsias mokyklas, ypač baigiamojo semestro. Be to, dalis abiturientų į aukštąsias mokyklas stoja ne iš karto, taigi jiems kitais metais tektų laikyti egzaminus, jei norėtų konkuruoti su tų metų laidos abiturientais. Objektyvesnę situaciją rodytų nebent 11 klasės abiejų semestrų ir 12 klasės 1 semestro rezultatai. NEC (dabar Nacionalinė švietimo agentūra) duomenimis, didžiosios dalies Lietuvos abiturientų metiniai įvertinimai koreliuoja su egzaminų rezultatais.
Nors reikia prisiminti, kad Lietuvos rezultatų vidurkis tarptautiniuose PISA tyrimuose yra žemesnis nei EBPO šalių vidurkis. Šis penkiolikmečių tyrimas parodė, kad Lietuvos miestų ir sostinės skaitymo, matematinio ir gamtamokslinio raštingumo rezultatai yra aukštesni nei miestelių ir kaimų, ne mažiau kaip pusės sostinės ir didžiųjų miestų mokinių rezultatai yra aukštesni už Lietuvos vidurkį ir ne mažiau kaip pusės miestelių mokinių rezultatai artimi Lietuvos vidurkiui. Taigi, skirtumų esama. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad nacionaliniai mokinių pasiekimų tyrimai rodo, jog ir didmiesčiuose yra prastus rezultatus rodančių mokyklų, ir yra puikius rezultatus demonstruojančių regionų ir mažų miestelių mokyklų.
Įvertinus visus šiuos duomenis nemanau, kad iškiltų didelė grėsmė aukštojo mokslo kokybei, jei šiais metais būtų atsisakyta valstybinių brandos egzaminų. Tačiau tai priklausytų nuo dėstytojų ir studentų atsakomybės už savo darbą. Vis dėlto tai nebūtų gerai ir kitiems metams turėtume rasti kitus sprendimus.
- Daug metų vyksta diskusijos, jog atėjo metas nukarūnuoti valstybinius brandos egzaminus. Ką apskritai galvojate apie nusistovėjusius brandos egzaminus?
- Tokie valstybiniai brandos egzaminai, kurie vyksta dabar, jau atliko savo vaidmenį. Manau, kad jie į švietimo sistemą įnešė daugiau skaidrumo ir išsprendė tikrai nemažai problemų. Bet kaip ir visa švietimo sistema, taip ir brandos egzaminai turi keistis. Ir jie keičiasi.
Egzaminai yra susiję su ugdymo turiniu mokykloje. Mokiniai dažnai mokymąsi įsivaizduoja kaip rengimąsi egzaminui. Neramina dalies abiturientų požiūris į metinius įvertinimus: jų manymu, jie nėra svarbūs, todėl neskiria tam daug dėmesio ir ruošiasi tik valstybiniams egzaminams. Taigi pasiekėme tą stadiją, kai uodega vizgina šunį: ne ugdymo turinys vaidina lemiamą vaidmenį, bet egzaminai diktuoja sąlygas ugdymo turiniui. Vadinasi, atėjo laikas keistis egzaminų sistemai. Jaunas žmogus, baigdamas mokyklą, gauna brandos atestatą. Ne egzaminai matuoja žmogaus brandą, todėl laikas jų atsisakyti ir rasti kitus būdus.
Matau teigiamų poslinkių, pavyzdžiui, man patinka, kad įteisintas brandos darbas. Labai norėtųsi, kad didesnį svorį įgytų kaupiamasis balas, sudarantis galimybę išvengti atsitiktinių vertinimų. Galbūt mūsų mokiniai galėtų rašyti esė, kuri integruotų kelių mokomųjų dalykų žinias. Tai kol kas tik svarstymai, nes integruotas ugdymo turinys mūsų mokyklose sunkiai skinasi kelią, tiksliau, jo beveik nėra. O, kaip jau minėjau, tik ugdymo turinys gali nulemti, koks bus patikrinimas, o ne atvirkščiai.
- Mokyklos perėjo prie nuotolinio mokymo. Gal ir brandos egzaminų užduotis reiktų keisti į virtualų abiturientų testavimą ar kūrybines užduotis?
- Virtualus abiturientų testavimas normaliomis, ne karantino sąlygomis, įmanomas ir jis vyksta. Ir ne tik abiturientų: juk ir tarptautinių tyrimų užduotis mokiniai atlieka virtualiai. Klausimas, ką norime testuoti ir kokias užduotis skirti?
Man patiktų kūrybinės užduotys, jei kūrybiškumą suprantame kaip idėjų raišką įvairiuose mokomuosiuose dalykuose, ne tik menų ar literatūros pamokose. Bet kūrybiškumą irgi reikia ugdyti, todėl Lietuvoje dar turėtume susitarti, kas yra kūrybiškumo kompetencija, kaip ji turėtų būti ugdoma ir kaip atsiskleisti visuose mokomuosiuose dalykuose.
- Karantinas nėra lengvas etapas nei abiturientams, nei mokytojams. Kaip manote, kaip ši situacija paveiks abiturientų pasiruošimą egzaminams, jų rezultatus?
- Abiturientų, kurie sistemingai mokėsi, kurie yra išsiugdę gebėjimą dirbti savarankiškai, karantinas neturėtų išgąsdinti. Tik svarbu, kad visi mokiniai turėtų technines sąlygas mokytis: kompiuterius, gerą interneto ryšį. O juk ir vadovėlių niekas iš mokinių neatėmė. Tų abiturientų, kurie tikėjosi per porą mėnesių išmokti viską, ko neišmoko per praėjusius semestrus, rezultatus karantinas, žinoma, paveiks. Bet ar tai tik karantino kaltė? Abejočiau.
- Ar mokytojams lengva prisitaikyti prie nuotolinio mokymo ir rengti abiturientus brandos egzaminams? Ką jiems patartumėte?
- Man sunku atsakyti už daugelį mokytojų. Matyt, yra įvairiai. Mokytojai, su kuriais bendrauju, prisitaikė, didžiajai jų daliai technologijos nebuvo svetimos ir anksčiau. Tik reikia suprasti, kad nuotolinis mokymas nėra mechaninis tradiciniu būdu vedamų pamokų perkėlimas į virtualią erdvę, todėl mokytojams tikrai labai padaugėjo darbo. Aš visuomet sakiau ir sakysiu, kad mokytojas moko mokinius, o ne rengia juos egzaminui. Ir jei mokymas (mokytojo) ir mokymasis (mokinio) bus abipusė veikla, egzaminams bus pasirengta.
Šiuo metu internetinėje erdvėje tiek įvairių pasiūlymų mokytojams, kad net darosi baugu, jei mokytojas norėtų viską įgyvendinti. Šiame etape būtų protinga nesiblaškyti po virtualias erdves, pasirinkti sau tinkamiausią mokymo(si) platformą ir joje dirbti. Iki mokslo metų pabaigos liko mažai laiko, reikia baigti nagrinėti ugdymo turinį, o dėmesį į visas naujoves bus galima sutelkti vėliau. Net neabejoju, kad nuotolinis mokymas bus vienas iš mokymo ir mokymosi būdų ne tik ekstremalių situacijų metu. O dabar reikėtų nebijoti konsultuotis su patyrusiais ekspertais, kreiptis į universitetus, dalyvauti jų organizuojamuose seminaruose. VDU Švietimo akademija talkina mokykloms dėl virtualių aplinkų pasirinkimo ir naudojimosi jomis, organizuoja virtualias konsultacijas abiturientams, seminarus mokytojams. Pagalbą teikia ir kitos institucijos. Yra su kuo konsultuotis, tik reikia patiems mokytojams žinoti, kokių konsultacijų jiems reikia.
Abiturientams patarčiau ramiai tęsti mokslus, konsultuotis su mokytojais, nesikrimsti dėl to, ko negali pakeisti. Ir mokytojams, ir abiturientams noriu palinkėti pasitikėjimo savimi: keli karantino mėnesiai negali nubraukti sistemingo darbo rezultatų. Praėjus metams, į šią dabar nelengvą ir įtampą keliančią situaciją žiūrėsime kaip į pamoką ir galimybes.
