Provincijos moksleiviai turi vienintelę sėkmės kortą, tačiau ji sunkiai pasiekiama

Peržvelgus Lietuvos abiturientų pažymių vidurkių statistiką, rodos, turėtume švęsti: miesto mokyklų mokiniai vos vos geriau mokosi už rajono moksleivius. Tačiau tuo pat metu Švietimo ir mokslo ministerija tikina, kad Lietuvos mokinių pasiekimų skirtumai savivaldybėse yra vieni didžiausių ne tik Europoje, bet ir tarp visų 72 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimuose dalyvaujančių šalių.

Statistika skiriasi

Taip pat daugiau kaip pusėje šalies savivaldybių kas penktas dešimtokas nepasiekia net patenkinamo matematikos lygio. „Deja, kaip rodo EBPO PISA tarptautiniai tyrimai, Lietuvos vaikai, augantys socialiai pažeidžiamose šeimose, pasiekia menkesnių mokymosi rezultatų negu jų bendraamžiai iš palankaus socialinio konteksto šeimų. O kaimo vaikams pavyti bendraamžių iš Vilniaus pasiekimų vidurkį prireiktų 2 papildomų mokslo metų“, – rašoma Švietimo ir mokslo ministerijos pranešime spaudai.

Tačiau tokios situacijos neparodo abiturientų pažymiai. Elektroninio dienyno „TaMo“ duomenimis, rajonų ir miestų moksleivių pažymiai vargiai skiriasi ir apvalinant, dažniausiai išvedamas toks pat pažymys.

Štai lietuvių kalbą ir literatūrą Lietuvos abiturientės moka 7 – rajone 6,7, mieste 6,6. Vaikinams lietuvių kalba sekasi kiek prasčiau – rajone 5,2, mieste 5,5.

Chemiją visi, išskyrus vaikinus rajonuose, moka aštuonetui. Istoriją taip pat visi moka septynetui, išskyrus rajone besimokančius vaikinus. Jų vidurkis yra 6,4.

Matematika abiturientams sekasi prasčiausiai. Tačiau suapvalinus vidurkius, visiems abiturientams rašomas šešetas, o rajone besimokantiems abiturientams vaikinams penketas, nes jų vidurkis – 5,4.

Paaiškino, kodėl pažymiai vienodi

Kaip teigia Lietuvos švietimo sąjungos pirmininkas ir mokytojas Audrius Jurgelevičius, miesto mokyklos veikia viename, mažesnianės socialinės rizikos kontekste, o provincijos mokyklos veikia didesniame rizikos kontekste.

Jis taip pat pastebi, kad miesto mokiniai yra labiau motyvuoti nei provincijos. „Mokiniai atsineša skirtingas nuostatas apie išsilavinimą iš šeimos. Drįsčiau teigti, kad mieste gyvenančiose šeimose išsilavinimas yra didesnė vertybė nei rajono“, – sako A. Jurgelevičius.

Anot jo, yra lengva paaiškinti, kodėl „TaMo“ duomenimis, moksleivių pasiekimai yra panašūs, nors egzaminų rezultatai skiriasi. „Pastarieji vertinimai neatsižvelgia į kontekstą. Jie lygina akademines žinias, jų pritaikymą. Mokykla, ir tai yra deklaruojama teisės aktuose, ne tik suteikia žmogui akademines žinias, bet ir brandą. Mokiniai juk gauna brandos atestatą. Branda nėra vien tik formulių taikymas“, – įsitikinęs Lietuvos švietimo sąjungos pirmininkas.

A. Jurgelevičius pasakoja, kad mokytojo darbas susideda iš dviejų dalių: brandos skatinimo ir ruošimo egzaminams. „Branda yra nepalyginama. Ją vertiname pagal žmogaus pradinę poziciją. Kita dalis – žinių, pažangos vertinimas. Manau, kad rajono mokytojas, rašydamas dešimtuką mokiniui už konkrečios temos įsisavinimą, atsižvelgia į tai, kiek mokinys mokėjo prieš tai, kiek jis gali mokėti, kokia padaryta pažanga. Tą patį daro ir miesto mokytojas. Bet akademinis lygis yra skirtingas. Todėl yra tokia dviprasmiška statistika“, – teigia pašnekovas.

Renkasi lengviausią kelią

Anot A. Jurgelevičiaus, jei kas nors žinotų, kokių veiksmų imtis, kad tokio atotrūkio nebūtų, tai senai situacija būtų ištaisyta. „Reikia keisti socialinį kontekstą, bet tai yra per sunkus, ilgalaikis procesas. Tik komunistai galėtų sulyginti visas miesto ir kaimo sąlygas. Marksas, Leninas bandė tai daryti. Tai neįgyvendinamas teorinis kelias.

Manau, kad nereikėtų lyginti mokinių brandos naudojant tik vieną dėmenį – akademinius pasiekimus. Visi kokybės rodikliai remiasi tik nacionalinių žinių patikrinimo rezultatais. Jeigu toliau eisime tuo keliu, atskirtis tarp miesto ir kaimo – didės“, – perspėja A. Jurgelevičius.

Anot jo, dabar viskas daroma lengviausiu keliu: naikinamos provincijos mokyklos, teigiama, kad ten ugdymo lygis žemas ir mokiniai yra vežami į miestą.

Kita problema, pasak A. Jurgelevičiaus, yra tai, kad niekas neskaičiuoja, kiek laiko vaikai, kuriuos į ir iš mokyklos vežiojami, praleidžia laiko belaukdami mokyklinio autobusiuko. „Gyvenu Elektrėnuose. Ateinu į mokyklą 7:10 ir jau matau ten sėdinčius vaikus. Penktokus, šeštokus. Jie keliasi 6 valandą ryto. Bėda ne kiek laiko užima važiavimas, bet kiek laiko vaikas sugaišta laukdamas autobuso.“

Lietuvos gėda – jungtinės klasės

Viena iš opiausių rajonų mokyklų problemų – jungtinės klasės. Švietimo ir mokslo ministerijos teigimu, šiais mokslo metais Lietuvoje veikia per 1000 bendrojo ugdymo mokyklų, beveik jų visų steigėjos yra savivaldybės. Daugiau kaip pusėje, 39 savivaldybėse, veikia mokyklos, kurių 5-8 klasių mokiniai mokosi jungtinės klasėse.

Jungtinės klasės formuojamos mažose, negausiose mokyklose. Tokiose klasėse kartu mokosi, pavyzdžiui, penktokai su aštuntokais. Valstybės kontrolės pateiktas vertinimas rodo, kad dėl klasių jungimo labiausiai kenčia mokiniai, nes jų pasiekimai dar labiau prastėja.

A. Jurgelevičiaus teigimu, jungtinių klasių galima ir išvengti. „Jeigu nustatomas minimalus mokinių skaičius klasėje, šiai dienai tai yra 9, ir jei mokinių skaičius yra mažesnis, nesvarbu ar tai jungtinė, ar ne, ji gali egzistuoti ir valstybė prie jos finansavimo prisideda pusę sumos, jeigu kitą dalį padengia savivaldybė. Jei to nėra iš savivaldybės pusės, tai ir valstybė neskiria pinigų.

Dabartinė situacija tokia, kad savivaldybės politikai, kurie sprendžia dėl klasių sudėties, nenorėdami blogai atrodyti prieš rinkėją, priima sprendimą sujungti klases, jas toliau laikyti, bet nefinansuoja. Tai yra paradoksali situacija: leidžia formuoti jungtines klases, ten kokybės nėra, nes neskiriama pinigų, o kaltę bandoma suversti mokytojui, kuriam nesukuriamos sąlygos dirbti gerai“, – sako jis.

Švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius pastebi, kad Lietuvos mokyklose, pagal EBPO vertinimą, klasės per mažos, ir tai atsiliepia mokinių pasiekimams, jų motyvacijai. Anot jo, didelėje klasėje mokytojui dirbti sunkiau, bet mokymas veiksmingesnis, didelėje mokykloje mokiniams daugiau ir saviraiškos galimybių.

Vienintelė sėkmės korta

Kaip pasakoja viceministras, pernai Lietuvoje lankęsis EBPO Švietimo ir įgūdžių direktorato direktorius, tarptautinio mokinių pasiekimų tyrimo PISA kūrėjas Andreas Schleicheris pabrėžė, kad žmogaus sėkmę gyvenime lemia vaikystėje duotas geras startas.

„Aukštos kokybės ankstyvasis ugdymas turi didelę reikšmę vaikų kognityviniams gebėjimams ir jų socioekonominei raidai, skatina jų socialinį mobilumą. Metai, kuriuos vaikas praleidžia ankstyvojo ugdymo įstaigoje, labai aiškiai atsispindi penkiolikmečių PISA rezultatuose. Kaip sakė A. Schleicheris, „žmonėms iš turtingų šeimų gyvenime dažniausiai atsiveria visos durys, o neturtingiesiems vienintelė sėkmės korta – tai galimybė gauti gerą išsilavinimą“, – teigia viceministras.

Anot jo, Lietuvoje turime apskritai keisti mokyklos, kaip organizacijos, struktūrą. Nuo rugsėjo, pasakoja G. Kazakevičius, 40-ies savivaldybių mokyklose bus išbandomi visos dienos mokyklų modeliai. Mokiniai mokykloje galės būti užimami iki 17 ar net iki 19 val.: po pamokų dalyvaus neformaliojo švietimo užsiėmimuose, prevencinėse programose, projektuose, paruoš namų darbus, gaus švietimo pagalbos specialistų konsultacijas ir kt.

„Viena iš svarbių priežasčių, dėl ko tokia mokykla reikalinga, – kad vaikai iš socialinės rizikos šeimų ilgiau pabūtų pozityvioje, ugdančioje, saugioje aplinkoje. Visos dienos mokykla – tai bendruomeniška mokykla, kurioje svarbus ne tik akademinių pasiekimų gerinimas, bet ir socialinių emocinių kompetencijų ugdymas, individuali pagalba mokiniui. Tad visos dienos mokykla bus siekiama gerinti mokinių pasiekimus, mažinti socialinę atskirtį, sudaryti lygias galimybes naudotis socialinėmis, sveikatos priežiūros, švietimo ir kultūros paslaugomis", – tikina G. Kazakevičius.