Profesorės teigimu, šiandien būtent „minkštieji įgūdžiai“ yra labai vertinami bet kurioje organizacijoje. „Apskritai, dialogus mezgantys lyderiai, kurie sukviečia ir suvienija žmones siekti bendro tikslo, turi didelę vertę tiek konkrečiai bendruomenei, tiek visai visuomenei“, – teigia daugiau negu 60 mokomųjų knygų parašiusi V. Dagienė, kuri nuolat rūpinasi informatikos mokymu Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose.

Pažangių užsienio šalių praktikomis besidominti ir su Švietimo ir mokslo ministerija nuolat bendradarbiaujanti VU profesorė V. Dagienė mano, kad jaunimas mokytojo profesiją renkasi ne dėl pinigų. „Be abejo, atlygis už darbą mokytojui turi būti toks, kad žmogus jaustųsi saugus. Be to, mokytojai taip pat mokosi – jiems turi būti suteikta laisvė ir galimybės kelti kvalifikaciją. O siekiant atkurti profesijos prestižą, reiktų pradėti nuo bendros aplinkos, panagrinėti, koks yra mokytojo vaidmuo visuomenėje, koks turėtų būti mokytojo ir tėvų dialogas rengiant jauną pilietį savarankiškam gyvenimui“, – kalba V. Dagienė. Suomijos švietimo sistemos pavyzdį puikiai pažįstanti profesorė teigia, kad Šiaurės šalies mokyklose yra itin pabrėžiama lygybė ir bendradarbiavimas. „Juk visų mokyklų tikslas yra vienodas – išugdyti gerą žmogų. Todėl kiekviena mokykla turėtų būti gera, nesvarbu, ar ji yra privati, ar valstybinė, ar religinė, ar kitokia“, – sako profesorė.

Valentina Dagienė

Profesija neatlaikė iššūkių?

Tačiau Suomija yra viena iš nedaugelio valstybių, kuriose mokytojo profesija yra vertinama kaip prestižinė. Profesorė Lilija Duoblienė iš VU Ugdymo mokslų instituto pastebi, kad diskusijos apie „nepasisekusį mokytojo projektą“ vyksta visame pasaulyje. „Tos kelios valstybės, kuriose mokytojo profesija išsaugojo prestižą, dosniai finansuoja švietimo sistemą ir pedagogams pirmiausia suteikia puikias darbo sąlygas: gerą atlyginimą, ilgas vasaros atostogas ir aplinką, kurioje ugdymo specialistas jaučiasi gerai, gali kurti bei įgyvendinti savo sumanymus“, – sako L. Duoblienė, VU Filosofijos fakulteto Ugdymo teorijos ir kultūros katedros vedėja.

Profesorė L. Duoblienė pastebi, kad XXI amžiuje mokytoją slegia gausybė reikalavimų, standartų ir dokumentų gausa – administracinis darbas išsunkia daug laiko ir energijos. „Taip atsiranda priešiškumas sistemai, tylios protesto formos ir kitokios improvizacijos. Mokytojas patenka į šizoidinę situaciją, kai ima konfliktuoti su pačiu savimi, nes jo vidiniai darbo prioritetai susikerta su išoriniais sistemos reikalavimais“, – teigia L. Duoblienė ir priduria, kad šiuolaikinis mokytojas susiduria su įtampa ir iššūkiais, kurie kyla dėl didelio informacijos srauto, kurį galima naudoti kūrybiškai, ir iš kitos pusės – biurokratinių reikalavimų. „Globalizacijos išraiškos – visuotinis standartizavimas ir unifikavimas spraudžia mokytoją į savotiškas lentynėles, įrėmina mąstymą ir apriboja „kvėpavimą“, – sako L. Duoblienė, prisimindama garsaus edukologo, amerikiečio Neilo Postmano mintį apie tradicinio švietimo ir pedagogikos pabaigą ir visiškai naujų mokymo formų ir mokymosi sistemų iškilimą.

Lilija Duoblienė

Mokytojo gebėjimai – universalūs

Tad XXI amžiuje labiausiai vertinami tokie mokytojai, kurie ne tik perduoda sukauptą informaciją, bet ir skatina kūrybišką mąstymą, ugdo mokinių gebėjimą pritaikyti žinias, savarankiškai įgyti įgūdžių. Tačiau profesorė V. Dagienė pastebi, kad Lietuvoje vis dar gajus požiūris, jog mokytojas vien tik perteikia žinias tarsi TV pranešėjas.

Kai toks šablonas taikomas ugdant studentą, jauno žmogaus smegenys tiesiog prigrūdamos informacijos. Baigęs universitetą toks jaunuolis savo konspektą atkartoja mokiniams, o mokiniai formules ir datas gali perpasakoti savo papūgoms arba kokioms nors egzaminų komisijoms.

„Bet laikai keičiasi. XXI amžiuje vis labiau atsiskleidžia kūrybiško mąstymo galia ir poreikis. Kinta visuomenės požiūris ir lūkesčiai, reikalavimai mokytojams. Savo ruožtu universitetas turi visiškai persiorientuoti – suteikti ne tik gerą dalyko išmanymą, bet ir gebėjimą susirasti žinias. Mokytojas turi mokėti bendrauti, nukreipti mokinį, suteikti jam pagalbą. Manau, kaip mes elgiamės su būsimu mokytoju universitete, taip ir jis elgsis su savo auklėtiniais mokykloje. Jeigu pernelyg sureikšminsime, susikoncentruosime į egzaminus, tai universitetą baigęs ir mokytoju tapęs žmogus klasėje aiškins, kad svarbiausia – iškalti taisykles, įsiminti faktus ir išlaikyti egzaminą. Turime keisti šį modelį. Visų pirma, mokytojas turi nebijoti prisipažinti, kad kažko nežino. Šiandien prieš mus – beribis informacijos vandenynas, akivaizdu, kad nė vienas visko nežinosime. Vis dėlto dabar turime apsčiai priemonių surinkti ir įgyti mums trūkstamų žinių. Mokytojas turi skatinti dirbti kartu, puoselėti nuolatinį dialogą su bendruomene – mokiniais ir tėvais – būti lankstus koordinatorius ir supratingas mentorius“, – kalba V. Dagienė.

Pasak profesorės, Suomijoje ar Nyderlanduose iš darbo mokykloje išėjusį mokytoją kaip mat pasičiups verslo įmonės, žinančios, koks vertingas yra profesionalo gebėjimas mokyti kitus žmones. „Mokytojo profesija yra platus įvairių savybių rinkinys. Suomiai sako, kad mokytojas visada ras darbą, nes turi dalykinių žinių, nuolat lavina mąstymą ir moka dirbti su įvairiais vaikais, vadinasi, supranta įvairių socialinių sluoksnių gyventojus. Be to, sumanus mokytojas žino daugybę metodų ir technikų, kaip efektyviai bendrauti su žmonėmis“, – dėsto V. Dagienė.

Išsivaduoti iš spąstų

Vilniaus universiteto Studijų prorektorius doc. dr. Valdas Jaskūnas taip pat mano, kad jauni žmonės mokytojo kelią pasirenka trokšdami tobulėti visą gyvenimą ir padėti kitiems. „Mokytojo profesija – tai daugybė skirtingų kompetencijų, kurias galima realizuoti. Žinoma, pedagoginė veikla – tai nuolatiniai iššūkiai, bendravimo ir bendradarbiavimo menas, laiko valdymas ir organizavimas, prioritetų skirstymas. Labai svarbu, kad mokytojas matytų savo darbo prasmę, turėtų tikslą, – aiškina V. Jaskūnas, – Antraip mokytojas labai greitai pajaučia, kad pateko į spąstus – į aplinką, iš kurios negalima ištrūkti. Tada jo motyvacija smarkiai krenta“.

Suvokimas, kad aktyviausią gyvenimo laikotarpį žmogus yra pasmerktas leisti dienas prastomis sąlygomis, atima gyvenimo džiaugsmą – taip mokytojas mokosi ne naujų dalykų, o bejėgiškumo sindromo.

„XXI amžiaus mokytojas negali būti izoliuotas darbo rinkos segmentas. Jis turi įgyti galimybę judėti iš mokyklos, užsiimti kitais darbais, vėl grįžti į mokyklą. Apskritai, mokykla turėtų tapti atvira – tai sudarytų geresnes galimybes augti, sąveikauti su kitomis aplinkomis, integruotis į aktyvų visuomenės gyvenimą“, – sako V. Jaskūnas ir pabrėžia, kad tokiems pokyčiams įvykti reikia ne vienerių metų. Anot docento, tai – nacionalinio susitarimo reikalaujantis projektas, kuriam būtina aiški ilgalaikė strategija.

Valdas Jaskūnas (E. Kurausko nuotr.)

Kompetencijų dermė

Švietimo ir mokslo ministerija inicijuoja pokyčius ir skelbia priemones, kurios padėtų Lietuvai įgyvendinti šimtmečio idėją – „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“. Todėl Lietuvoje kuriami trys nacionaliniai mokytojų rengimo centrai Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose.

VU atstovai teigia, kad gerą infrastruktūrą turintis seniausias Lietuvos universitetas yra pasirengęs tapti permainų lyderiu – skirtingų sričių specialistai, įvairių fakultetų ekspertai jau ne kartą įrodė, kad sugeba įgyvendinti labai sėkmingus bendrus projektus, sukurti sinergijos efektą.

Pernai VU įsteigė Ugdymo mokslų institutą, kuriame suvienijo Filosofijos fakulteto Pedagogikos centro, Edukologijos katedros ir Švietimo politikos centro vykdomas veiklas: gretutines ir profesines pedagogų rengimo studijas, mokytojų kvalifikacijos tobulinimą, edukologijos studijas, ugdymo mokslų krypties ir švietimo politikos mokslinius tyrimus bei jų sklaidą, o šiemet parengė dvi naujas bakalauro pakopos pedagogų rengimo studijų programas – Vaikystės pedagogika, kurios studentai galės rinktis Pradinio ugdymo arba Ikimokyklinio ugdymo specializacijas, bei Gamtamokslinis ugdymas, kurį pasirinkę studentai galės tapti biologijos, chemijos arba fizikos mokytojais.

„Šiandien pedagogikos laukas yra labai platus. Jame rasime filosofijos, sociologijos, psichologijos ir, be abejo, gamtos mokslų klodus. Apskritai, mokytojai turi gebėti suprasti pasaulyje vykstančius procesus, vyraujančias mąstymo kryptis ir šiuolaikinius reiškinius. Juk kiekvienas esame savo valstybės ir pasaulio dalis, todėl, pavyzdžiui, mokytojas visuomenei gali padėti suvokti, kaip puoselėti darnią plėtrą ir plėtoti kultūrą, kartu spręsti aktualias pasaulio problemas“, – teigia profesorė L. Duoblienė. Pasak universiteto atstovų, pasirinkę mokytojo profesiją abiturientai ne tik įgis visapusiškai naudingų žinių ir įgūdžių, bet ir sutiks įkvepiančių bei padrąsinančių asmenybių.

Užsakymo nr.: PT_78136043