Po paskaitų – į pamokas

Naujosios kartos verslininko, mobiliosios aplikacijos „GetJar“ įkūrėjo Ilja Laurso idėja užsidirbti pragyvenimui, studijuojant universitete – mokyti vaikus anglų kalbos. Pašnekovo jaunystėje, apie 1994-uosius, ši kalba Lietuvoje tapo labai populiari ir paklausi. „Visi tėvai norėjo, kad jų vaikai mokėtų geriau negu dėsto mokykloje. O aš, prieš tai pabuvojęs Amerikoje, anglų išmokau pakankamai neblogai ir dėl to galėjau mokyti. Tokį darbą buvo patogu derinti ir su mokslais – universitete pabuvęs iki kokios 17 ar 18 valandos, iškart bėgdavau į pamokas“, – prisimena I. Laursas.

Vėliau verslininko gyvenimas pasuko kita linkme – prasidėjus interneto erai, I. Laursas pradėjo kurti svetaines. Tai buvo pelningesnė veikla negu kalbos dėstymas – interneto paslaugų prireikdavo ne privatiems asmenims, o verslams, tad darbuotojui jie galėjo sumokėti daugiau.
Ilja Laurs

Pašnekovas teigia, kad rūpintis savais pinigais pradėjo jau nuo vaikystės – tėvai nebuvo linkę duoti kišenpinigių, o tai paskatino ieškoti būdų užsidirbti pačiam. Dar mokykloje I. Laursas buvo sugalvojęs platinti Holivudo žvaigždžių plakatus. Tačiau ši paskata, ko gero, ne vienintelė, svarsto verslininkas: „Man atrodo, kad kiekvienam vaikui yra duotas noras kažką daryti. Dėl to vieni eina į kiemą, kiti rengia žygius, treti – dar ką nors planuoja. Kartais ta veikla pasisuka prasminga linkme.“

Laisvu laiku gelbėjo žmones

Mokytojauti teko ir ekonomistui, Laisvosios rinkos instituto vadovui Žilvinui Šilėnui. Grįžęs iš studijų JAV, Šiaulių Didžvario gimnazijoje – mokykloje, kurią baigė pats – tarptautinę bakalaureato klasę jis ėmė mokyti ekonomikos anglų kalba. Tačiau ir prieš tai, prisimena ekonomistas, teko užsiimti pačia įvairiausia veikla – prezidentauti mokykloje, organizuoti kalėdinius vakarus vaikams, užsienyje – padirbėti gelbėtoju.

„Vienas iš reikalavimų Didžiojoje Britanijoje buvo užsiimti kažkokia visuomenei naudinga veikla po pamokų, tai pasirinkau būti gelbėtoju. Toje vietoje, kur aš gyvenau, yra labai aukšti potvyniai: vidutinis – apie 6-7 metrus, kartais – net 10-14 metrų. Žmonės dažnai eina pasivaikščioti uolėtu paplūdimiu, tad jeigu staiga pakyla potvynis, jie neturi kur trauktis – turėdavome gelbėti“, – apie savanorišką veiklą užsienyje kalba Ž. Šilėnas.
Žilvinas Šilėnas

Už Atlanto ekonomistas, siekdamas išsilaikyti, dirbo atsitiktinius darbus: „Esu ir picą kepęs, ir stalus valęs, ir indus nešiojęs, ir kompiuterius prižiūrėjęs.“

Geriausia, ką gali duoti papildoma veikla jaunystėje – pasaulio suvokimas, mano Laisvosios rinkos instituto vadovas. Tačiau jis išskiria supratęs dar du dalykus: tai, kad, suteikus žmogui atsakomybę, jis gali pasiekti labai daug, ir tai, kad vis dėlto užsidirbti nėra paprasta. „Pinigai neauga ant medžių, o mūsų šalyje dažnai galima išgirsti, kad net turtingi tėvai skatina savo vaikus dirbti. Tai tik tam, jog jie suprastų, kiek viskas kainuoja“, – sako ekonomikos ekspertas.

Atlikusi praktiką, buvo pakviesta dirbti

LRT televizijų laidų vedėja Ugnė Galadauskaitė, nors ir tikina su krepšiniu neturinti nieko bendra, pirmąja savanoriška veikla įvardija pagalbą Europos krepšinio čempionate, vykusiame Lietuvoje 2011-aisiais metais. Žurnalistė nuo vaikystės stengėsi save išbandyti kuo daugiau sričių, kad atrastų tai, kas jai labiausiai patinka. „Grojau pianinu, lankiau plaukimą, lankiau šokius, tapybos pamokas, keramikos užsiėmimus ir siūlydavausi į visus įmanomus renginius. Jeigu negalėdavau kažkur sudalyvauti, labai susikrimsdavau“, – prisimena U. Galadauskaitė.

Būsimą profesiją – žurnalistiką – pašnekovė išbandė baigusi pirmą kursą universitete, „Suvalkiečio“ redakcijoje, o dar po metų pateko į LRT, kur liko iki šių dienų. Tiesa, įdarbinta ji buvo LRT.lt portale – tik, kaip pati sako, savaitgaliais ar laisvu laiku „pabėgdavo“ į televiziją.
Ugnė Galadauskaitė

Žurnalistė tvirtina, kad pasiūlymas likti LRT – didelių pastangų ir malonumo, jaučiamo dirbant, rezultatas: „Niekada negalvojau, kad kažką darysiu dėl pinigų. Priešingai – maniau, kad jeigu darysiu tai, ką noriu, už tai anksčiau ar vėliau ir gausiu pinigus.“

Vizitas Prezidentūroje padėjo apsispręsti

Pirmoji Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos savanoriška veikla – visai nesusijusi su politika: laisvu laiku, dar būdamas mokinys, jis rašė į tik ką sukurtą futbolo naujienų portalą eurofootball.lt. Žurnalistinius įgūdžius, įgytus dar keturiolikos, politologas pritaikė ir vėliau: jau būdamas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) studentu, rašė į savaitraštį „Veidas“, apžvalginius užsienio politikos straipsnius spaudai teikia ir šiuo metu.

Vis dėlto nuo paauglystės L. Kojala domėjosi politika. Dalyvavimas visuomeninėje mokyklos veikloje kartą suteikė galimybę aplankyti Prezidentūrą ir padėjo apsispręsti dėl šios srities studijų. „Vienuoliktoje klasėje mane, kartu su kitais moksleiviais, išrinko atstovauti Vilniui susitikime su valstybės institucijų atstovais. Man didelį įspūdį paliko susitikimas su tuometiniu prezidentu Valdu Adamkumi – šis išklausė mūsų, moksleivių, klausė, kokios mūsų problemos ir aktualijos. Tai mane paskatino dar labiau domėtis politikos dalykais – kas yra Prezidentas, ką jis veikia, kaip gyvuoja kitos šalys“, – savo politologinės veiklos pradžią prisimena L. Kojala.

Studijuodamas institute, pašnekovas išbandė profesinę praktiką. Ją atliko Parlamente, Seimo pirmininko kanceliarijoje, bei Rytų Europos studijų centre – čia vėliau gavo pasiūlymą likti dirbti. Šiandien L. Kojala – centro direktorius.
Linas Kojala

„Kas ieško, tas randa“, – pirmųjų praktikų sėkmę apibendrina VU TSPMI dėstytojas, – „O aš visada norėjau veikti kažką daugiau, negu eiti į pamokas, o po jų – kieman. Be viso to, teko mokykloje lankyti šokius, dirbti statybose, savanoriauti „Raudonajame Kryžiuje“. Jeigu nebūčiau kuo daugiau bandęs, nebūčiau turėjęs, iš ko rinktis“.

Pataria naudotis visomis galimybėmis

Praktika bei savanorystė, visų pašnekovų nuomone, – ne tik naudinga, bet ir reikalinga kiekvienam jaunuoliui. I. Laurso nuomone, Lietuvos švietimo sistema ją palieka nuošalyje. „Mūsų šalyje intelektiniam lavinimui dėmesio yra skiriama žymiai daugiau, negu emociniam, socialiniam, fiziniam, dvasiniam. Užklasinė savanoriška veikla užpildo tas spragas“, – teigia verslininkas ir priduria, kad net iš pirmo žvilgsnio naudos neteikiančios veiklos – išvykos prie ežero, susiruošimas į žygį – išmoko surasti bendrą kalbą, suprasti vienas kitą, paaiškinti savo poreikius, o tai yra būtina žmogui kaip visavertei asmenybei.

Jeigu būtų studentas ir svarstytų, kokia papildoma veikla užsiimti, I. Laursas siektų atlikti praktiką toje įmonėje, kuri jo studijuojamą veiklą atlieka geriausiai. Pasiūlymo jis nelauktų – atvyktų į įmonę ir bandytų įtikinti jos atstovus, kad būtų tinkamas praktikantas. „Susitaikyčiau su tuo, kad bent metus negaučiau atlyginimo, nes praktikos nauda ir taip didesnė praktikantui, negu įmonei – ji plečia studento kontaktų ratą, padeda suprasti rinką ir palengvina galimybę įsidarbinti ateityje“, – vardija I. Laursas.

Tuo metu kiti pašnekovai teigia, kad svarbiausia praktikuotis arba savanoriauti ten, kur nori pats jaunuolis. „Skatinčiau bent jau ką nors daryti, išeiti iš komforto zonos. Savanorystė apsimoka patirtimi, kurią įgyji, branda, žiniomis“, – teigia Ž. Šilėnas. Tiesa, ekonomistas atkreipia dėmesį į tai, kad ji turi virsti karjeros pagrindu, o ne viso gyvenimo veikla: „Kiekvienas žmogus turėtų turėti interesą pats save išlaikyti. Kitaip tariant, jeigu jam 25-eri, jis vis dar savanoriauja, bet yra išlaikomas tėvų – tai nebėra labai gražu ar kilnuׅ. Neapmokamą veiklą galima laikyti investicija – už ją pinigai grąžinami vėliau.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)