Vienintelis, anot oponentų, kelias – nurodymų „iš viršaus“ vykdymas. Valdžia geriau žino, ji ir pasakys, kas, kaip ir su kuo bus sujungtas. Ką ten profesoriai, docentai, studentai. Kam gaišti laiką, jei jau „ekspertai“ viską pasakė. Vykdykite ir nieko neklausinėkite – tokia nuostata įtikėję dalis Seimo narių. Abejojama pačių universitetų kompetencija, sąmoningumu, atsakomybe, gebėjimais susitarti ir priimti sprendimus. Tarp skeptikų ir jauni politikai, matyt, stokojantys patirties įvertinti, kuo iki šiol baigdavosi panašūs socialinės inžinerijos projektai, kuomet visos reformos vykdytos „iš viršaus“, vieningai „pritariant“ liaudžiai.
Ekspertų parengtas optimizacijos planas stumiamas su tokiu entuziazmu, kad pateisinamos visos priemonės. Netgi melas ir manipuliacijos. Dažniausiai kartojamas mitas, esą universitetai integruojasi tik tam, kad išlaikytų status quo. Pervadinsime universitetus akademijomis, formaliai susibursime po viena vėliava, o turinys liks toks pat. Teigiama, kad sąmoningas akademinių bendruomenių telkimasis tėra reformos imitacija, siekiant išsaugoti darbo vietas administracijai. Jokios pažangos mokslo ir studijų kokybėje, jokio efektyvumo, jokio sąnaudų mažinimo. Susijungsime ta pačia apimtimi ir toliau „vegetuosime“, mėgsta kartoti nors ir nedidelė, bet triukšminga Seimo narių grupelė.
Realybė visiškai kita, tačiau nuolat įvairiose tribūnose kartojamas melas visuomenėje pasėja abejonę – gal išties čia tik tuščia ambicija išsilaikyti bet kokia kaina, nesuvokiant permainų būtinybės.
Akivaizdus faktas – dar prieš dvejus metus kartu su Lietuvos edukologijos universitetu (LEU) pradėjome integracijos procesą. Pradėjome ne tam, kad išsaugotume darbo vietas. Aiškiai suvokėme realybę – kritiška demografinė situacija, menki resursai, per brangiai kainuojantis turto išlaikymas verčia ieškoti sprendimų, nelaukiant kol valdžia imperatyviai pasakys, ką daryti.
VDU ir LEU susijungimas kasmet leis sutaupyti 4 milijonus eurų biudžeto lėšų. Net 40 proc. sumažės studijų programų – nebeliks dubliavimo, tad sutelkę resursus galėsime pasiekti aukštesnius rezultatus.
Trečdaliu sumažės dėstytojų ir administracijos poreikis, atsisakysime perteklinio turto, optimizuosime valdymą. Integracija valstybei atsipirks per dvejus metus ir ateityje duos gražą tiek per sutaupytus biudžeto pinigus, tiek per išaugusią mokslo ir studijų kokybę. Jungsime tai, ką turime geriausio, o ne in corpore, kaip bando klaidinti integracijos priešininkai.
Lygiai tokių pat motyvų vedini pradėjome integracijos procesus su Aleksandro Stulginskio universitetu, tais pačiais principais grindžiame dialogą ir su kitais galimais partneriais. Pačių universitetų iniciatyva akivaizdžiai naudinga Lietuvai, ji grindžiama ne lozungais, o konkrečiais rodikliais.
Dar ir dar kartą sakome: esame ne tik reformos šalininkai, bet ir jos iniciatoriai. Patys pirmieji pradėjome realias permainas ir paskatinome kitus pradėti mąstyti valstybiškai. Siūlomų permainų esmė visiškai sutampa su tais aukštojo mokslo ir studijų kokybės didinimo tikslais, kuriuos kelia Vyriausybė. Esame atviri dialogui ir bendram darbui, tačiau jis turi būti grindžiamas ne galios pozicija, o laisvos demokratinės visuomenės normomis.