Supermoteris: trynukus pagimdžiusi kriminalistė dar ir įsivaikino tą, kurio nenorėjo niekas

Kriminalinės policijos vyresnioji tyrėja Giedrė (pavardė redakcijai žinoma), auginanti dešimtmečius trynukus, nusprendė priimti į savo namus dar vieną vaiką. Moteris neieškojo lengvų kelių ir nutarė globoti vaiką, kuriam surasti naują šeimą būtų sunkiausia. Iš pradžių sunkią vaikystę patyrusį berniuką moteris lankė savaitgaliais, parsiveždavo į namus, o po kelių mėnesių nutarė, kad jis tuose namuose turi likti.

„Šiame pasaulyje į viską reikia žiūrėti paprastai ir pozityviai. Mano manymu, per gyvenimą turime padaryti mažiausiai vieną gerą darbą, o pats geriausias darbas – suteikti vaikui šeimą. Pati auginu trynukus, todėl sprendimas pasiimti auginti dar vieną vaiką nebuvo spontaniškas, apie tai galvojau keletą metų.

Dažniausiai šeimos nori įsivaikinti mažus vaikus, kurie nelabai atsimena savo praeities. Aš nutariau globoti vyresnio amžiaus vaiką su negalia“, - apie savo sprendimą pasakoja Giedrė.

Nuvykusi į Vaikų teisių apsaugos įstaigą ji užpildė prašymą savaitgaliais lankyti neįgalų vaiką. Pareigūnei buvo pasiūlyta susitikti su dviem berniukais. Atėjusi su jais susipažinti, Giedrė pamatė kieme ant suoliuko atokiai sėdintį berniuką. Ji sako, kad mažieji vaikų namų gyventojai tuoj pat puola bendrauti su atvykusiais, o vyresnieji laikosi atokiai, nes žino, kad jų niekas nepasiims. Vienišo vaiko vaizdas pervėrė moters širdį ir ji nutarė su juo susipažinti.

„Labai gerai atsimenu tą situaciją. Atsitūpiau šalia jo, kad būtume tame pačiame lygmenyje, ir paklausiau, ar galėčiau jį pasikviesti į svečius, supažindinti su savo šeima. Mačiau, kad vaikas buvo suglumęs, bet žinojau, kad labai to nori. Tada dar kelis kartus jį aplankiau, norėjau, kad viskas vyktų pamažu, kad neišgąsdinčiau jo, nes tie vaikai yra labai jautrūs.

Paskui pakviečiau jį į svečius. Mano šeima to labai laukė, visi buvo pasiruošę sutikti būsimą šeimos narį“, - prisimena Giedrė.

Nenorėdavo išsiskirti

Ji prisipažįsta, kad ne visiems jos sprendimas atrodė suprantamas: išsiskyrusi dviejų mergaičių ir berniuko mama imasi globoti neįgalų vaiką. Net kartu gyvenantys Giedrės tėvai iš pradžių paklausė, ar ji iš tiesų yra tam pasiryžusi, tačiau, kai pamatė, kad ji yra tvirtai apsisprendusi, palaikė ją. Brolio norėjo ir trynukai.

„Aplinkiniai stebėjosi ir dėl to, kad nutariau globoti jau didelį vaiką, kuris atsimena savo baisią praeitį. Žmonės klausinėjo, ko aš tikiuosi, kokie mano lūkesčiai. Tačiau aš neturiu lūkesčių, nežinau, koks jis bus užaugęs. Į vaikų namus jis pakliuvo septynerių, iki to laiko gyveno su asocialia mama ir tikrai patyrė negerų dalykų. Jis buvo apleistas vaikas, bet dabar pamažu mes atrandame jo pomėgius, pavyzdžiui, jis labai mėgsta konstruoti. Jis svajoja apie tai, kuo bus užaugęs. Ir tai yra nuostabu“, - džiaugiasi Giedrė.

Berniukas su naująja šeima praleisdavo savaitgalius, šventes ir atostogas. Jis greitai pritapo. Giedrė padovanojo jam mobilųjį telefoną, kad galėtų nuolat bendrauti ir tuomet, kai jis grįždavo į globos namus.

Moteris prisimena, kad kiekvienas sekmadienis, kai artėdavo išsiskyrimo akimirka, būdavo skausmingas. Pakeliui į globos namus berniukas jau rašydavo žinutes ir skambindavo savo sesėms ir broliui ar močiutei. Kai vaikas paklausė, ar galėtų likti gyventi su šeima, Giedrė pasiryžo globos įteisinimo procedūroms.

Įteisinti globą – tikras iššūkis

„Biurokratija gąsdina daugelį šeimų. Visos tos procedūros sudėtingos, bet manau, kad jos tokios ir turi būti, kad neatsirastų tokių, kurie piktnaudžiautų. Turi būti visi tikrinimai, nors jie ir labai varginantys. Pavyzdžiui, kursai būsimiems įtėviams ir globėjams vyko Ignalinoje, todėl tris mėnesius kartą per savaitę po darbo važiuodavau į Ignaliną. Tekdavo pasiplėšyti. Juk namuose laukdavo trynukai. Juos taip pat reikėjo paruošti, kad namuose lankysis vaikų teisių ir kitokie specialistai, kad klausinės ir apžiūrinės viską“, - prisimena pareigūnė.

Ji juokiasi, kad viena iš dukterų atėjusiems namų apžiūrėti specialistams išrėžė visą kalbą, kaip ji nori, kad brolis kuo greičiau apsigyventų su jais, rodė lovą, kurioje jis miegos.

„Pamenu, kad teisme, kai teisėja klausė, ar tikrai esu pasiryžusi pasiimti jį globoti, berniukas paėmė mane už rankos ir tyliai sako: „Nesijaudink“. Taip smagu buvo, kad vienas kitą palaikėme“, - pasakoja moteris.

Ilgėjosi šeimos

Praėjusių metų liepą pradėjusi lankyti berniuką globos namuose, šių metų kovo mėnesį Giedrė gavo teismo leidimą jį globoti.

Moteris prisipažįsta, kad reikia daug kantrybės, nes tai, ką vaikai, augantys normaliose šeimose, moka ir žino jau trijų metų, vaikai iš asocialių šeimų gali nemokėti ir būdami dešimties metų. Iš pradžių berniukas stebėjo visus, klausydavosi, ką apie jį kalbą, lygino, kaip elgiamasi su juo, o kaip – su kitais vaikais šeimoje.

„Kai grįžtu namo visada išbučiuoju savo vaikus. Trynukai jau prie to pratę, dar pradeda spurdėti norėdami išsilaisvinti iš mano glėbio. Berniukas stebėjo visa tai, o kai apkabinau ir jį, jis stipriai prisispaudė ir sako: „Jėzau, kaip gera“. Tada supratau, kad jam labai reikia šeimos, kad jis labai ilgėjosi švelnumo.

Žinoma, tarp vaikų būna konkurencijos, ypač tarp berniukų. Jei vienas atsisėda ant kelių, tuoj ir kitas ropščiasi. Reikia vieną sodinti ant vieno kelio, kitą – ant kito. Jis labai stengiasi, nors mokslai jam sekasi sunkiau, bet visi mokytojai pastebėjo, kad jis labai labai stengiasi, lygiuojasi į brolį ir seses.

Jis yra labai geras vaikas. Nuolat vadina mane „mama, mamyte“. Vaikai taip pat gerai jį priėmė, pakovoja už jį mokykloje. Esame šeima ir tai mums yra vertybė“, - sako moteris.

Dešimtmetis berniukas turi rimtų problemų su širdimi, todėl šeima ypatingai daug dėmesio skiria jo sveikatai, laukia kelios operacijos.

Reikia daug kantrybės

Kitiems įsivaikinti ar globoti vaiką nusprendusiems žmonėms Giedrė pataria būti pasiryžusiems viskam. Labai svarbu duoti tą patį, ką ir savo vaikams, tą pačią meilę ir dėmesį, turėti kantrybės.

Atėjęs į šeimą iš globos namų vaikas daug ko nežino, jis bijo suklysti, kai kada perdėtai pataikauja. Moteris sako, kad reikia daug su vaiku kalbėtis, būna, kad kai kuriose situacijose jis užsisklendžia, tuomet tereikia palaukti, kol pats ateis pasikalbėti.

„Matau, kaip mano berniukas tyčia garsiai lauke man šaukia: „Mama, pažiūrėk į mane“. O aš gi matau, kodėl jis tai daro, jis nori, kad visi vaikai kieme žinotų, kad jis irgi turi mamą.

Tenka ir griežčiau sūnui ką nors pasakyti, kai įsidūksta, nes jam negalima dūkti dėl silpnos sveikatos. Bendrauju lygiai taip pat, kaip su savo biologiniais vaikais“, - tikina moteris.

Kartą berniukai labai susipyko, Giedrė liepė jiems užsidaryti kambaryje ir nesikalbėti tarpusavyje. Uždariusi kambario duris po kurio laiko ji jau išgirdo juos šnibždantis.

„Viskas vyksta, kaip kiekvienoje šeimoje, juk broliai ir sesės visada pasipeša.

Išėję iš vaikų namų vaikai nežino, kaip gyventi, kaip elgtis su pinigais, kaip kurti šeimą, nors jie nuolat svajoja apie normalią šeimą. O mano berniukas, kai užaugs, visada turės namus, kuriuose jis bus laukiamas. Jis nori turėti šeimą, sūnų, net prašė, kad padėčiau jam auginti sūnų, nes jis nemokės jam gaminti valgyti.

Tai fantastiška. Vaikams reikia šeimos. Galbūt šneku, kaip mama perekšlė, bet tai yra tiesa“, - sako Giedrė.

Pareigūnė džiaugiasi, kad ir keli jos kolegos taip pat globoja ar yra įsivaikinę vaikų iš globos namų.

„Matau, kad žmonės domisi vaikų globa, manęs dažnai kolegos paklausia, kaip man sekasi su nauju šeimos nariu, kaip sekėsi susitvarkyti reikiamus dokumentus ir panašiai. Norėčiau, kad kuo daugiau šeimų imtųsi globoti vaikus, kad kuo mažiau jų stovėtų prie langų ir tvorų, stebėdami normalų gyvenimą ir laukdami savo tėvų“, - sako Giedrė.

Jei susidūrėte su panašiais klausimais ar problemomis, Jūs visada galite kreiptis į savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrių arba Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos el. paštu [e-mail] .