„Su žmona turėjome iš pirmos santuokos po vaiką, o jos dukra neturėjo tėvo, nes jis miręs. Kadangi susituokėme ir gyvenome kartu, tad natūraliai iškilo klausimas, ar vaikas norėtų formalizuoti santykį su naujuoju tėčiu. Sulaukėme, kol mergaitei suėjo 16 metų, ji gavo pasą. Kadangi ji norėjo, kad oficialiai tapčiau jos tėčiu, teko pereiti visą įvaikinimo procedūrą“, – pasakojimą pradeda D. Radzevičius.
Jis tikėjosi, kad įvaikinimo procesas neturėtų užtrukti ilgai, nes nebuvo jokių kliūčių: mergaitė norėjo būti įvaikinta, žmona taip pat tam neprieštaravo, liko tik susitvarkyti formalumus. Tačiau būtent jie ir tapo didžiausiu galvos skausmu.
„Įvaikinimo tarnyboje gavau visą paketą užduočių, kurias reikia padaryti, ir krūvą popierių, kuriuos reikia užpildyti ir susirinkti iš įvairiausių institucijų.
Kilo klausimų, kam reikia šitiek daug duomenų ir parašų, ir kodėl pats žmogus turi lakstyti juos rinkdamas? Reikėjo pažymos, kiek turiu gyvenamo ploto, ar sergu AIDS ir venerinėmis ligomis. Tos procedūros man nuolat kėlė klausimą, ką jomis norima patikrinti? Pavyzdžiui, kodėl vaikui reikia pristatinėti medicinines pažymas, tuo labiau, kad tas vaikas jau ne pirmus metus kartu gyvena ir aš puikiai žinau jos sveikatos būklę. Man atrodė, kad jokio skirtumo, ar tas vaikas sveikas, ar ne, man jis tinka toks, koks yra, nes jis ir taip jau yra mano šeimos dalis. Bet pasirodo, kad valstybei to nepakanka“, – piktinosi žurnalistas.
Pasijuto lyg nusikaltėlis
Kai kurios procedūros D. Radzevičių privertė pasijusti nelabai maloniai, o kartais net ir žeminančiai. Rankiodamas kiekvieną pažymą jis tikina sugaišęs daugybę laiko, nes reikėdavo kiekvieną kartą važiuoti jos pasiimti arba užsakyti. Jei norėdavo kurį nors dokumentą gauti greičiau, už tai reikėdavo papildomai mokėti.
Visa įvaikinimo procedūra truko keletą mėnesių ir kainavo kelis šimtus litų. D. Radzevičius prisimena tuomet pagalvojęs, kad suma buvo kur kas didesnė nei minimali alga.
„Kiekvienas žingsnis reikalavo nuoseklumo, negalima buvo visko daryti vienu metu. Pirma reikėjo vieną dalyką padaryti, paskui antrą, trečią ir t. t., kol nėra vienos pažymos, negali gauti kitos ir pan. Tokiai biurokratijai reikia arba atostogas imti, arba kas kartą atsiprašinėti iš darbo.
Visa procedūra sukėlė minčių, kad norinčiam įsivaikinti vaiką galioja kaltumo prezumcija. Reikia susirinkti visus popierėlius, kad įrodytum, kad nesi blogietis“, – stebėjosi D. Radzevičius.
Biurokratija parodo meilę?
Paklaustas, ar tokia įvaikinimo tvarka neatbaidė jo, žurnalistas juokiasi, kad priešingai – jį apėmė azartas. Jis susidarė veiksmų planą, atkakliai važinėjo dėl kiekvienos pažymos, nuolat ieškojo informacijos internete, kokių dokumentų vienai ar kitai procedūrai reikia. Tačiau vyras pripažįsta, kad tokia procedūra gali atgrasyti įsivaikinimui besiruošiančias šeimas.
„Labiausiai mane pribloškė raštas, kurį aš gavau iš Įvaikinimo tarnybos. Į mano klausimus, kuriuos aš uždaviau jiems, man buvo atsakyta, kad įvaikinimas yra toks sudėtingas dalykas ir kad būtent toks dokumentų ir popieriukų rankiojimas ir yra patikrinimas, ar tu atsakingai ruošiesi įsivaikinti. Perskaičiau ne vieną kartą ir supratau, kad biurokratizmas ir yra išbandymas, ar tu esi geras tėvas. Negalėjau patikėti.
Juk nė viena pažyma iš tiesų negali parodyti, ar tu esi geras tėvas, ar ne. Svarbu ir tai, kad kol vaiką auginau be įsivaikinimo, jokios tarnybos per 10 metų nė karto neatėjo ir nieko netikrino. Joms buvo vienodai, o dabar susizgribo“, – stebėjosi D. Radzevičius.
Griežta tvarka – dėl saugumo
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojams DELFI uždavė tuos pačius klausimus, kurie kilo D. Radzevičiui. Į juos atsakė tarnybos atstovė ryšiams su žiniasklaida Danutė Umbrasienė.
– Kam reikalinga tokia griežta biurokratija?
– Visi reikalavimai būsimiems įvaikintojams, numatyti teisės aktų, yra tam, kad būtų užtikrinti pirmiausia vaiko interesai, jis gyventų saugioje ir palankioje jo vystymuisi aplinkoje.
Taigi norintis įvaikinti asmuo turi pateikti jo deklaruotos gyvenamosios vietos vaiko teisių apsaugos skyriui reikalingus dokumentus, po to GIMK (globėjų (rūpintojų) ir įvaikintojų konsultavimo) atestuotas socialinis darbuotojas parengia išvadą dėl asmens konkretaus vaiko įvaikinimo ir tada teismas priima sprendimą dėl įvaikinimo.
Atkreiptinas dėmesys, kad įvaikinimo sutuoktinės vaiką atveju norinčiam įvaikinti asmeniui įvaikinimo procedūra paprastesnė ir trumpesnė – nereikia lankyti trijų mėnesių trunkančių kursų, kuriuos privalo išklausyti asmenys, įvaikinantys be tėvų globos likusius vaikus.
Norintis įvaikinti asmuo negali sirgti ligomis, kuris nurodytas ligų, neleidžiančių įvaikinti, sąraše.
– Ar įvaikinimo tarnyba negali kai kuriuos duomenis apie asmenis pasitikrinti internete, pati užsiprašyti duomenų iš institucijų, juk visa informacija dabar kaupiama kompiuteriuose?
– Pagal dabartinius teisė aktus, pats norintis įvaikinti asmuo turi pasitikrinti sveikatą, nes svarbu, kokia ji yra būtent tuo metu, kada įvaikinama.
Be abejo, dalis informacijos apie sveikatą (ir apie kitą) yra kaupiama kompiuteriuose, bet ne visa ir aktuali.
– Ar per pastaruosius penkerius metus įvaikinimo procedūra keitėsi? Galbūt buvo palengvinta ar kaip tik sugriežtinta? Ar numatyti kokie nors pokyčiai ateityje?
– Kaip minėjome, peržiūrėtas ir šiek tiek pakeistas ligų, neleidžiančių įvaikinti, sąrašas.
