„Tą akimirką jaudulys sukaustė kūną, kurį laiką negalėjau pasakyti nė žodžio. Kiek aprimęs skambinau žmonai ir pranešiau, kad mums siūlo priglausti gražų, rudų akių berniuką“, – prisiminė Tomas. Praėjusių metų rugsėjį šeima pirmą kartą aplankė jį vaikų globos namuose, o prieš šešis mėnesius vaikas persikėlė gyventi į Elvyros ir Tomo namus. Tuo metu atrodė, kad tikslas jau pasiektas, tačiau tai buvo tik jo įgyvendinimo pradžia.
Kursai priverčia apsispręsti
Daugiau nei prieš penkerius metus susituokę vilniečiai planavo turėti vaikų, tačiau niekaip negalėjo jų susilaukti. Padarę aibes tyrimų, jie išsiaiškino esantys sveiki, išbandė šiuolaikinės medicinos siūlomas priemones, tačiau jos negelbėjo.
„Tada kreipėmės į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, kurioje mums paaiškino apie įvaikinimą, nurodė, kur ir kokius duomenis bei dokumentus reikia pateikti“, – pasakojo Elvyra. Dokumentų surinkimas pareikalavo daug laiko ir pastangų: reikėjo pristatyti pažymas iš darbo, pateikti informaciją apie gaunamas pajamas, gyvenamąją vietą, taip pat surinkti daug medicininių pažymų apie sveikatos būklę, psichologinę sveikatą, įrodyti nebuvimą įskaitoje dėl narkotikų vartojimo...
Kai dokumentai buvo pateikti, šeima viešojoje įstaigoje SOTAS dalyvavo privalomuose lankyti mokymuose. Tai – dešimties paskaitų, trunkančių po tris valandas, ciklas. „Mokymai pradžioje atrodė kaip akmuo po kaklu, tačiau jų metu suvokėme, kokį atsakingą sprendimą priimame. Labai svarbu, kad juose buvo pateikiamos ne tik teorinės žinios, bet ir praktiniai patarimai, sprendėme įvairių uždavinių, gavome daug namų darbų“, – sakė Elvyra.
Būsimi tėvai kūrė ir sekė pasakas apie įvaikinimą, lankėsi vaikų globos namuose, rašė laiškus savo būsimo vaiko mamai: „Laiškas įsivaizduojamai vaiko mamai buvo sudėtinga užduotis. Nors ji negailestingai paliko vaiką likimo valiai, mes jai dėkojome už suteiktą progą jį užauginti ir auklėti, už galimybę įsivaikinti. Savo įsitikinimus reikėjo pakeisti iš pagrindų!“ – kursų įspūdžiais dalijosi Tomas.
„Mokymai buvo puikūs, nes suteikė daug žinių apie įvaikinimą: iki tol mes tik norėjome vaikelio ir daug nesvarstėme, kaip viskas klostysis jam prisijungus prie šeimos, kaip reaguos kiti artimieji ar aplinkiniai, kokius klausimus jis kels užaugęs ir kokiems nepatogiems pokalbiams reikia pasirengti iš anksto“, – sakė moteris. Gavę atsakymus įtėvių mokymų metu, jie toliau gilina savo žinias skaitydami knygas ir dalyvaudami įtėvių savipagalbos grupėse.
Įvaikinamam vaikui parenkami tėvai
Kursams pasibaigus, įsivaikinti norinčios šeimos susitikinėja su psichologais, kurie pateikia galutines išvadas dėl pasirengimo įvaikinti. Gavusi teigiamą išvadą, šeima pateikia užklausą dėl vaiko, nurodydama jo lytį, amžių, sveikatos būklę, ir atstoja į virtualią įvaikinti laukiančių tėvų eilę.
„Viskas iki tol klostėsi puikiai, tačiau mūsų smalsumas kuriam laikui buvo sustabdęs reikalus“, – pasakojo Elvyra. Ji su vyru jau buvo įsigilinusi į Lietuvos įvaikinimo sistemos ypatumus, domėjosi užsienio šalių pavyzdžiais. Paaiškėjo, kad užsienio šalyse tarp kriterijų dažnai įtraukiama rasė, tautybė, o kartais ir akių bei plaukų spalva.
Pasidomėjus, ar šie papildomi kriterijai galioja Lietuvoje, buvo suabejota šeimos motyvacija įsivaikinti. Po smalsių klausimų šeima buvo papildomai siųsta pas psichologą ir teigiamą išvadą dėl galimybės įsivaikinti gavo vėliau.
„Statistika rodo, kad per paskutinius trejetą metų lietuviai norėjo įvaikinti tik mergaites iki trijų metų. Šeimų, siekiančių įsivaikinti berniukus, nebuvo. Tai jei klausimai apie tautybę, akių ar plaukų spalvą nėra etiški, tai gal ir lyties pasirinkimas Lietuvoje turėtų būti apribotas – juk taip būtų įvaikinta daugiau vaikų“, – svarstė Elvyra.
Įtėviams išreiškus savo pageidavimus, įvaikinimo tarnybos ir psichologai pirmiausia apsvarsto vaiko ir įtėvių psichologinį suderinamumą. Aktyvesniems vaikams siūlomi iniciatyvūs ir daug judantys, aktyvų laisvalaikį mėgstantys tėvai, kiek ramesniems – santūresni. Nors fizinio panašumo tarp kriterijų nėra, paskutinėje kursų sesijoje Elvyra ir Tomas buvo patikinti, kad nepaaiškinamu ir paslaptingu būdu įvaikinti vaikai visada fiziškai panašūs į savo įtėvius.
Įvaikinimo procedūros pareikalavo daug jėgų
Gavę lemtingą elektroninį laišką, būsimi įtėviai pradėjo lankyti vaiką globos namuose. Po pirmojo susitikimo, jie „įsimylėjo“ tą gyvybingą, aktyvų ir protingą dviejų metų berniuką. Pasitarę su pažįstamais gydytojais dėl jo sveikatos būklės, jie pateikė prašymą įsivaikinti.
Kreipiantis į teismą dėl įvaikinimo, atsakymas paprastai gaunamas per du mėnesius. Tuos du mėnesius būsimi įtėviai lankė vaiką kiekvieną savaitgalį, stengėsi su juo geriau susipažinti ir prisipratinti.
„Esu girdėjęs, kaip tėvai nusprendžia įsivaikinti ir du mėnesius laukia teismo sprendimo. Po jo pasirodo globos namuose ir pareiškia pasiimantys vaiką. Tik įsivaizduokite, kokią baimę turi jausti tas mažas žmogus, pamatęs tuos nepažįstamus ir jį išsivežti norinčius žmones!“ – pasakojo Tomas ir patarė būsimiems įtėviams kuo daugiau bendrauti su vaiku dar prieš jį įsivaikinant.
Jau nusprendę jį įsivaikinti ir negalėdami lankyti jo kiekvieną dieną, įtėviai rėmėsi italų patirtimi: padovanojo vaikui nuotraukų albumą, kuriame sudėjo jo būsimo kambario, katės, savo nuotraukas, vėliau jį pildė nuotraukomis iš susitikimų. Auklytės globos namuose nuolat vartydavo albumą, kad berniukas nepamirštų būsimų įtėvių iki kito savaitgalio, kol jie atvažiuos su nauja šūsnimi nuotraukų.
Atėjus teismo dienai, skubos tvarka gautas nuosprendis dėl įvaikinimo, tačiau po jo reikėjo registruoti naują gimimo liudijimą. Nors atrodė, kad tai – tik pusvalandį trunkantis formalumas, jis pareikalavo net Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos įsikišimo.
„Teisme buvome legaliai pripažinti berniuko įtėviais, norėjome drauge važiuoti namo, tačiau mums neišdavė naujo vaiko gimimo liudijimo. Atsakinga tarnyba siūlė atvažiuoti jo pasiimti po savaitės. O kaip mes vaiką registruosime poliklinikoje savo mieste? O kas, jei jis per šį laiką susirgs? Be to, norint pasiimti gimimo liudijimą po savaitės, vėl reikėtų trenktis į kitą Lietuvos kraštą. Tik padedant Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, gimimo liudijimą gavome anksčiau“, – prisiminė Elvyra.
Buvo daug jaudulio ir išbandymų
Šeima prisiminė pirmus susitikimus su sūnumi, kurie buvo sunkūs psichologiškai ir netgi nejaukūs. Berniukas juos vis atstumdavo, nenorėjo bendrauti, nuliūsdavo tik pamatęs.
„Buvo tokių momentų, kad einame susikibę rankomis ir svarstome su žmona, kad mums nei su šiuo, nei su kitu vaiku neišeis užmegzti draugystės, atrasti ryšio. Buvo minčių, kad įsivaikinimo idėjos reikėtų atsisakyti“, – pasakojo Tomas.
Vėliau tą patį teko patirti ir Elvyrai: „Grįžome namo, ir pradėjau jaustis kaip nemėgstama auklytė. Kai tik likdavome dviese su sūnumi, jis pradėdavo reikalauti Tomo. Skambindavau vyrui į darbą ir prašydavau greičiau grįžti, nes nesusitvarkau“, – prisiminė Elvyra. Tuo metu ji svarstė, kaip pamilti prieš ją nusistačiusį mažąjį žmogų, kaip su juo sutarti, pradėti bendrauti.
Ilgainiui, emocijoms nurimus ir santykiams nusistovėjus, abu tėvai pasiskirstė vaidmenimis, tačiau sunkumų kilo dar ne kartą. Vaikų globos namuose vaikai ne visada išmoksta civilizuotai reikšti savo emocijas: tik kas nutinka, pradeda rėkti, spjaudytis, purkštauti, kartais net kandžiotis. Kaip minėjo Tomas, tai nutinka ne iš piktos vaiko valios, o iš vaiko pasimetimo ir nežinojimo, kaip reikšti jausmus.
Nepraėjo nei šeši mėnesiai, o įvaikintas berniukas jau elgiasi kitaip. Darželyje jis tapo lyderiu, nuolat padedančiu auklytėms ir užimančiu vaikus. Priešingai nei su tėvais augę vaikai, berniukas pripratęs prie kitų vaikų draugijos, skatina juos žaisti žaidimus ir pats juos kuria, nesijaudina nematydamas tėčio ar mamos.
„Visi sako, kad jis labai savarankiškas ir užsispyręs. Jei kas nepavyksta, bando šimtą kartų, kol galiausiai išmoksta. Jis greitai suprato, kaip rankytėmis paimti smulkius daiktus, „įveikė“ žieminių batų užsegimą, išmoko užsitraukti užtrauktuką, o dabar mokosi taisyklingai ištarti savo vardą“, – džiaugėsi mama.
Įvaikinimo neslėps
Tomo ir Elvyros nuomone, įvaikinimas Lietuvoje vis dar apipintas įvairiais mitais ir stereotipais. Tarkime, dažnai manoma, jog geriau nuo vaiko nuslėpti įvaikinimo faktą. Ši šeima save laiko moderniais tėvais ir jau svarsto, kaip vaikui reikės papasakoti skaudžią jo gyvenimo pradžios istoriją.
„Esame įsitikinę, kad įvaikinimo nuslėpti neįmanoma, nes yra daug žmonių, pažinojusių mus dar prieš šeimos pagausėjimą. Galbūt pasisektų tik išsikrausčius į kitą žemyną ir pamiršus senelius, draugus. Bet net ir tada negali būti visiškai garantuotas ir tikras, kad yla neišlįs iš maišo“, – pasakojo moteris. Ji ir jos vyras dėkingi ne tik savo artimiesiems, bet ir SOTAS specialistams, kurie palaiko ir remia mintį sakyti tiesą.
Šio savo šeimos istorijos etapo Tomas ir Elvyra su kaimynais ar kitais menkai pažįstamais žmonėmis neaptarinėja. Taip jauna pora tikisi apsaugoti savo vaiką nuo neigiamo aplinkinių požiūrio: „Viliamės, kad visi teisiantys ir stereotipiškai mąstantys žmonės mūsų šeimą aplenks, ir sūnui neteks patirti patyčių. Iš visų jėgų stengsimės jį apsaugoti“, – sakė Tomas.
O kas nutiks jei vaikas norės susirasti savo biologinius tėvus, brolius ar seseris, jei tokių turi? „Jei sulaukęs pilnametystės sūnus to norės, mes neprieštarausime – padėsime jam tai padaryti ir palaikysime“, – patvirtino Elvyra. Statistika rodo, jog tokį norą išreiškia apie 90 proc. visų įvaikintųjų, tačiau anaiptol ne visi įtėviai tam pritaria.
Turime „gyvenimo direktorių“
Nuo to laiko, kai Tomas ir Elvyra gyveno dviese, praėjo pusė metų. Kaip anksčiau jie viską veikdavo drauge, taip dabar laiką leidžia su berniuku ar jį prižiūri apsikeisdami.
„Tikriausiai nesiskiriame nuo kitų jaunų šeimų: gavome „gyvenimo direktorių“, pakoregavusį daugelį mūsų įpročių ir planų. Kaip anksčiau savaitgaliais keldavomės apie dešimtą valandą, taip dabar esame pažadinami šeštą arba septintą ryto. Nors esame pedantai, į tvarką namuose pradėjome žvelgti atlaidžiau: negyvename apsikuitę, tačiau kartelę smarkiai nuleidome“, – pasakojo Tomas.
Tėvai tikina, jog šie pokyčiai nesumažina jų patiriamo džiaugsmo: įvaikinimas jiems padėjo patikrinti jų santykius, leido geriau pažinti vienas kitą ir įgyvendinti seną svajonę – turėti vaikų.
Paklausti, ar svarsto apie galimybę įsivaikinti ir daugiau vaikų, jie sako apie tai dar negalvojantys: „Mažasis sūnelis – mūsų tėvystės išsipildymas. Džiaugiamės juo ir stengiamės suteikti viską, ko tik jam reikia. Ką mums atneš ateitis dar nežinia: pagyvensime, pamatysime.“
Įvaikinimo procedūros Lietuvoje trunka iki metų
Įvaikinimo sėkmė ir trukmė priklauso ne tik to, kaip greitai įtėviai sugeba surinkti dokumentus, bet ir nuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių, globos įstaigų darbuotojų, socialinių darbuotojų bendradarbiavimo našumo. Didelės reikšmės turi ir pageidaujamų įvaikinti vaikų kiekis, vaiko amžius, lytis, sveikatos būklė.
Ikiteisminės nacionalinio įvaikinimo procedūros vidutiniškai trunka apie 9 mėnesius. Vėliau šeimos lūkesčiai gali pailginti įsivaikinimo proceso trukmę. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, pageidaujantiems įvaikinti mergaitę iki vienerių metukų tektų laukti apie metus. Norintiems įsivaikinti vyresnius, 4–5 metų amžiaus vaikus arba iš karto du vaikučius su išgydomais sveikatos sutrikimais, laukti reikėtų gerokai trumpiau.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė praėjusią savaitę pranešė, kad Lietuvoje įsivaikinimo procesai paprastai trunka apie metus ir daugiau.
Siekiant pagreitinti procesą, ministerija ir Teisėjų taryba pasirašė bendradarbiavimo susitarimą, kuriuo siekiama gerinti likusių be globos vaikų teisinę padėtį. Susitarimu numatyta kelti vaikų interesus atstovaujančių specialistų kvalifikaciją, efektyvinti teismo dokumentų įteikimo procesą. Siūloma, jog glaudžiau bendradarbiautų teismų ir socialinės srities atstovai.
Mama ar tėtis – žmonės, į kuriuos gali kreiptis, kad ir kas benutiktų. Deja, ne visi turi laimę surinkę devynių skaičių kombinaciją pasidžiaugti jų parama – kartais žmonės, kurie turėtų būti artimiausi pasaulyje, tokių skambučių nelaukia arba ragelio pakelti jau nebegali... Ir jų vaikams tenka gyventi be tėvų.
Kartais apie skaudžius dalykus reikia kalbėti garsiai ir šįkart prašome tai padaryti jūsų. Padėkite nuimti šydą nuo gandais apipinto vaikystę globos namuose praleidusio žmogaus gyvenimo – jei kadaise tokia buvo Jūsų kasdienybė, prašome pasidalinti patirtimi: su kokiais sunkumais susidūrėte, ką išgyvenote ir kas jus paskatino sėkmingai judėti toliau? Galbūt pateko pas nuostabius įtėvius ir norite jiems tarti viešą dėkingumą žodį?
O gal esate vieni tų drąsių žmonių, kurie nuoširdžiai į savo šeimą priėmė jos neturėjusį mažylį? Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi ir papasakokite, ko nereiktų bijoti tėvams, galvojantiems apie tokį sprendimą.
Laukiame Jūsų pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šeima“ iki birželio 5 d. 10 istorijų autorių padovanosime 12 numerių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą.
Konkurso taisyklės:
1. Konkursas vyksta nuo nuo gegužės 19 d. iki birželio 5 d.
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2015 m. birželio 6 d. iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojai skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.
4. Konkurso prizas – dešimt 12 numerių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratų;
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.
Jei susidūrėte su globos klausimais ar problemomis, Jūs visada galite kreiptis į savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrių arba Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos el. paštu info@vaikoteises.lt .
