Daivai kelerius metus gydytojai aiškino, kad juodu su vyru natūraliai vaikų sulaukti negalės. Moteris, susitaikiusi su likimu, ryžosi ne brangioms dirbtinio apvaisinimo procedūroms, o įvaikinimui. Po kelerių metų gimė jųdviejų su vyru sūnus.
© Vida Press

Į susitikimą Daiva (34 m.) atskuba su jaunesniuoju sūnumi, 3 m. Jonu, ir iškart pasiteisina, kad šiuo metu abiejų vaikų kartu pasiimti negali. Toks metas, kai broliai pešasi, nepasidalija dėmesio, po vieną gali juos visur vestis, o kartu - nebe. „Tikiuosi, kad vieną dieną šis peštukų laikas baigsis", - nusišypso Daiva ir pradeda pasakoti savo šeimos istoriją.

„Su vyru Antonu (32 m.) buvome susituokę jau ketverius metus, kai pirmą kartą šmėkštelėjo mintis: „O gal įsivaikinti?" Vos sukūrę šeimą pradėjome galvoti apie vaikus, norėjome jų, bet niekaip nesisekė sulaukti. Kiekvieną mėnesį galvodavome: „O gal?", bet nėštumo testas kaskart sudaužydavo viltis. Tuomet pradėjome ieškoti priežasties ir atlikę daugybę tyrimų sužinojome, kad natūraliai sulaukti vaikų mums nelemta.

Vienintelis būdas - inseminacija arba dirbtinis apvaisinimas, - prisimena gydytojų žodžius Daiva. - Pasitarę su vyru nusprendėme pabandyti inseminaciją, o kad procedūra būtų sėkmingesnė, aš gėriau vaisingumą skatinančių hormoninių vaistų. Nuo jų pradėjau storėti, o taip norimo rezultato nebuvo. Po kelių bandymų gydytojai patarė mums pabandyti dirbtinio apvaisinimo procedūrą, nes kitos išeities man pastoti jie nematė. Nors iki tol su vyru darėme viską, ką gydytojai rekomenduodavo, tą kartą pasakiau „stop" - man reikėjo ir toliau gerti vaistų, o tikimybė, kad brangi procedūra pavyks, buvo minimali. Tiesą pasakius, jaučiausi pavargusi. Labiausiai alino ne pačios procedūros, o laukimas po jų. Ir tas nusivylimas, kai pamatai, kad ir vėl nepavyko. Šlykštus jausmas, patikėkite...

Praėjo kuris laikas, atrodo, pailsėjome, atsigavome, sukaupėme pinigėlių kitoms procedūroms, bet kur dingo tas noras eiti, vėl bandyti? Vyras jautėsi kaip aš. Pusiau juokais jis pasakė: „Tai įsivaikinsime..."

Šie žodžiai man „įlindo" į galvą. Pamaniau, kad tuos pinigėlius, kuriuos sumokėtume už dirbtinį apvaisinimą, galėtume skirti įvaikintam mažyliui. Išvažiavome į kelionę, grįšime namo, nuspręsime. Po truputį pratinau vyrą prie šios minties, mes daug kalbėjomės, mąstėme, bet Antonas kaip ir visi vyrai sprendimo priimti neskubėjo. Tad teko imtis moteriškos gudrybės ir nejučiomis paskubinti sprendimą. Abu nuėjome į vaiko teisių apsaugos skyrių sužinoti, kokių dokumentų reikia norint įsivaikinti, ir nuo tada jau nesustojome, žingsnelis po žingsnelio artėjome tikslo link".

Sūnus - iš dangaus

„Mes, kaip ir daugelis tėvų, norėjome mažiuko kūdikio - tokio, kuriam galima lopšines dainuoti, čiūčiuoti ant rankų, vežioti vežimėlyje, prisipažinsiu, net apie du pagalvodavau, - pasakoja Daiva. - Bet sužinoję, kad iki 3 mėn. amžiaus kūdikio apskritai neįmanoma įsivaikinti, nes paliekama teisė biologinei mamai apsigalvoti, kad kuo mažesnio vaikelio pageidaujame, tuo gali tekti ilgiau laukti, padidinome amžiaus kartelę iki 1,5 m. Prašyme pabrėžėme, kad vaiko lytis nesvarbi, tačiau jaučiau, kad turėsime berniuką. 

Pamiršome kelią į nevaisingumo kliniką, lankėme visiems globėjams ir įtėviams būtinus kursus, o po jų prasidėjo ilgas laukimas. Mūsų namuose vaiko kambarys buvo tuščias - nieko negalėjome pirkti nežinodami, kas pas mus atvyks. Praėjo dar metai, kol sulaukėme skambučio, kad ligoninėje gydomas 1,5 m. berniukas ir galime nuvykti jo aplankyti. Atvykę į ligoninę, išvydome liūdną, beveik į aplinką nereaguojantį vaiką. Pamenu, kai mažylis pakėlė akis, pamaniau: „Kodėl jos rudos?" Juk mes su vyru mėlynakiai. 

Mažylio raida buvo smarkiai sutrikusi - jis praktiškai nevaikščiojo, nes niekas juo neužsiiminėjo. Nors nežinojome atsakymų į daugelį klausimų apie vaiko sveikatą, apsispręsti privalėjome greitai. Net ypatingų jausmų jam nepajutome, bet gal taip ir turi būti, klausėme savęs. Penktadienį pirmą kartą pamatėme berniuką, o pirmadienį jį jau vadinome savo sūnumi, nukritusiu tiesiai iš dangaus. Kiek menu, tai buvo ilgiausias savaitgalis mano gyvenime. Tačiau atsakymą žinojome jau sekmadienio vakare: „Mes sutinkame."".

Kaip voverė rate

„Kai parsivežėme Darių namo, neturėjome nė vieno jam skirto daikto, tad iškart bėgome pirkti drabužėlių, kaimynai ir draugai, sužinoję, kad taip staiga tapome tėvais, daug ką mums sunešė. Per vieną dieną reikėjo rasti, kas liks su mūsų berniuku, nes taip staiga atostogų pasiimti nei vyras, nei aš negalėjome. Labai pagelbėjo mano mama, kuri visą savaitę prižiūrėjo Darių. Tiesa, ji, sužinojusi, kad ketiname įsivaikinti, bandė mus atkalbinėti, tačiau mes nepasidavėme jos spaudimui, o vos pamačiusi mažylį iškart pavadino vaikaičiu. Kai Dariukas pas mus atvyko, tapome jo laikinais globėjais - žinojome, kad bet kada biologinė vaiko mama gali pareikalauti teisių į jį, kad gali pasiimti ir bio­loginė močiutė, turinti pirmumo teisę į vaiką. Dariaus biologinė močiutė dažnai mums skambino, klausinėjo, kaip laikosi jos vaikaitis, o mes privalėjome jį vežioti į susitikimus. Sunku pakelti tokius susitikimus su žmonėmis, kurie kartą per mėnesį vaikui atveža dovanų, pasidomi, kaip laikosi, ir dingsta iki kito susitikimo. Labai laukėme, kada mums bus suteikta nuolatinė globa, o po jos - kada galėsime Darių įsivaikinti, kad vaikas mūsų būtų ne tik emociškai, bet ir teisiškai.

Po metų jau tapome nuolatiniais globėjais, dar po dvejų pakeitėme sūnaus vardą ir pavardę ir jį įsivaikinome. Nutraukiau visus pasimatymus su sūnaus biologiniais giminaičiais, norėjau mėgautis motinyste, ta laime, - sako Daiva. - Vis dėlto biologinei močiutei iki šiol siunčiu Dariaus nuotraukas, trumpai apie jį papasakoju. Jeigu ignoruočiau ją, jausčiausi kalta, o nenoriu, kad sūnus kada nors mane kaltintų, jog nepalaikiau ryšių su jo biologine šeima. Žinau, kad ateis toks metas, kai jis norės apie save sužinoti daugiau, galbūt akies krašteliu žvilgtelėti į savo praeitį. Nedrausiu, neatkalbinėsiu, tegul... Bet kaskart, kai gaunu laišką iš savo vaiko praeities, man sudreba širdis. Ką pasakyti žmonėms, kurie savo noru atsisakė vaiko? Nėra lengva, bet sūnų myliu taip labai, kad atsakau į laiškus. Trumpai, lakoniškai, bet atsakau..."

Kas bus su Dariumi?

„Augindami Darių įsisukome į tėvystės džiaugsmus ir rūpesčius. Šių buvo taip pat nemažai, nes Darius sunkiau vaikščiojo, buvo atsilikusi dar ir kalbos raida, tad vežiojome pas logopedą. Pamenu, logopedė paklausė, ar kūdikystėje berniukas buvo masažuojamas, o aš nežinojau, ką jai atsakyti. „Greičiausiai ne, nežinau..."

Gimus Jonukui daug kas mus sveikino ir sakė, kad už gerus darbus Dievas atlygina ir dovanoja daugiau laimės. Bet aš nesijaučiu padariusi gerą darbą. Kai sumanėme įsivaikinti, mums reikėjo vaiko, o Dariukui - šeimos. Niekas nepasikeitė ir gimus Jonukui - abu vaikus vienodai mylime, vienodai auginame ir lepiname.
Daiva

Būna situacijų, kai norėtųsi turėti daugiau žinių apie sūnaus pirmuosius gyvenimo metus, bet tos spragos turbūt jau niekada ir neužpildysime. Laikas bėgo, pradėjome kalbėti apie tai, kad reikėtų brolio ar sesės, nes tikrai galime sau leisti įvaikinti dar vieną vaikutį. Ir ką gi, nė sapnuose nesapnuotas dalykas: „Aš nėščia!" Kai nutinka tai, kas neįmanoma, tiesiog nepatiki, net gydytojai sakė, kad jokios galimybės, - šypsosi Daiva. - Protu supratau, kad įvyko stebuklas, bet širdimi suvokti jį ne taip paprasta. Ir atsakymo, kodėl iš nevaisingo mano vyras staiga tapo vaisingas. Galbūt bėdos niekada ir nebuvo, tereikėjo išlaukti tinkamo laiko? Kelis mėnesius niekam nesakėme džiugios žinios, mano pilvukas augo - jaukinomės mintį, kad turėsime dar vieną kūdikį, kad būna žemėje stebuklų. Galų gale, kai pilvuko nebuvo įmanoma nuslėpti, prisipažinome draugams, kad aš laukiuosi, ir čia euforija baigėsi. „Kas dabar bus su Dariu­mi?" - išgirdau klausimą, kuris mane įžeidė iki širdies gelmių. „Darius turės brolį arba sesę", - linksmai atsakiau".

Pirmąjį auginti lengviau

„Kai gimė Jonukas, sužinojome, ką reiškia auginti kūdikį, - juokiasi Daiva. - Neturėjau įgūdžių, kuriuos turi antrą kartą gimdžiusios mamos, tad naujagimį bijojau paimti ant rankų, pervystyti, maudyti. Darių paguldydavome į lovelę ir jis miegodavo, o gimus Jonukui prasidėjo bemiegės naktys. Visko teko mokytis iš pradžių - net ir žindymo jokios patirties neturėjau, tad net ir turėdama du sūnus jaučiausi pirmakartė mama. Gimus Jonukui daug kas mus sveikino ir sakė, kad už gerus darbus Dievas atlygina ir dovanoja daugiau laimės. Bet aš nesijaučiu padariusi gerą darbą.

Kai sumanėme įsivaikinti, mums reikėjo vaiko, o Dariukui - šeimos. Niekas nepasikeitė ir gimus Jonukui - abu vaikus vienodai mylime, vienodai auginame ir lepiname. Išoriškai abu panašūs, bet charakteriai labai skiriasi. Darius - tylenis, uždaro būdo, jeigu kas nors jam nutinka, ateina ir prisiglaudžia. Jonukas - kaip vijurkas, toks aktyvus, kad negaliu nė akimirkai nuo jo nusisukti. „Broliai šaunuoliai", - juokiamės abu su vyru. Pamenu, išeinantiems iš gimdymo namų gydytoja palinkėjo po poros metų sugrįžti, o aš atsakiau: „Jei norėsiu dar vieno vaiko - įsivaikinsiu." Kartą žengusi tuo keliu nebijočiau žengti ir dar kartą. Dabar matau, kad auginti trečią būtų per sunku, na nebent jis būtų Dariaus charakterio arba jeigu sulaukčiau skambučio, kad reikia šeimos jo broliukui arba sesutei."

**

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM vaiko teisių apsaugos ir pagalbos skyriaus įvaikinimo poskyrio vyr. specialistės Kristinos Liublinskienės komentaras

Daivos įvaikinimo istorija yra netipinė, mat moteriai dėl tam tikrų priežasčių teko labai greitai apsispręsti, ar priimti į savo šeimą berniuką. Šiuo konkrečiu atveju tikėtina, kad šeimos gyvenamosios vietos vaiko teisių apsaugos skyrius pasiūlė šeimai vaiką globoti, mat galimai žinojo, kad yra nedaug galimybių vaikui grįžti į šeimą, ir norėjo, kad šis neatsidurtų vaikų globos namuose. Įvaikintojų šeimoms galimų įvaikinti vaikų pasiūlymus teikia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie SADM, atsižvelgdama į šeimos vaiko amžiaus, lyties, sveikatos būklės ir socialinės kilmės lūkestį. Įvaikintojų šeima iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie SADM gauna informaciją raštu apie vaiką (jo sveikatą, charakteristiką, jei turima duomenų, apie tėvų sveikata, jų žalingus įpročius, vaiko nuotrauką). Šeima per 30 d. turi apsispręsti. Būsimi įtėviai gali nuvykti aplankyti vaiko, pabendrauti su specialistais, gydytojais, vaiką prižiūrinčiais asmenimis. Šeima neraginama kuo skubiau priimti šį atsakingą sprendimą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Naujojo prezidento beieškant: ryškėja paprastų žmonių ir elito pasirinkimas (329)

Lietuvos gyventojai prezidento poste šiuo metu norėtų matyti tris vyrus – premjerą Saulių...

Mokesčių inspekcija pradėjo kapstyti praeitį – dėl NT perkratys tūkstančius (32)

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) išsiuntė tūkstančius priminimų pateikti nekilnojamojo...

Namą administravusi bendrovė po 11 metų gyventojus bandė paversti skolininkais

Į absurdišką situaciją pakliuvo vieno Kauno daugiabučio gyventojai. Po 11 metų atsibudo tuomet...

Advokatų tarybos pirmininkas: šiame kontekste auka gali būti ir Š. Bartas (34)

Prieš Šarūno Barto apkaltinimą seksualiniu priekabiavimu nublanko visi kiti triukšmeliai Seime ir...

Gydytojas žino, ką pakeisti, kad laimingesni būtų tiek medikai, tiek pacientai (107)

Mano Idėja Lietuvai – padaryti taip, kad pacientai , kuriems iš tikrųjų reikia...

Reketininkams pasipriešinęs kaunietis papasakojo, kaip sulaukė keršto ir bėgo iš Lietuvos namuose vyras turėjo pinigų kambarį (185)

Kai dauguma išvykusių iš Lietuvos pradeda pasakoti savo istorijas, dažniausiai sako, kad...

Kino kūrėjas seną autobusiuką pavertė mobiliais namais (1)

Dauguma žmonių net neatsisuktų į aptriušusį baltą krovininį autobusiuką, tačiau kino...

Romanu su Clintonu išgarsėjusi Monica Lewinsky virto aršia kovotoja prieš patyčias: pamatykite, kaip ji atrodo dabar (13)

Monica Lewinsky visame pasaulyje išgarsėjo būdama 22-jų, kuomet, būdama Baltųjų rūmų...

Diatlovo perėjos incidentas: kraują stingdanti mįslinga istorija (123)

1959 metų sausį 23 metų Igoris Diatlovas aštuonių jaunų Sovietų Sąjungos žygeivių grupę...

Pasidaryk pats: priemonė, išvalanti aprūdijusią vonią (1)

Pas gerus šeimininkus vonia visada spindi baltumu, tačiau kartais dėl tam tikrų sąlygų ji...