Kritinės situacijos, kai delsti negalima: socialiniai darbuotojai pataria, kur ieškoti pagalbos

Mūsų visuomenėje vis dar gajus mitas, kad socialinės paslaugos suteikiamos tik socialinę riziką patiriančioms šeimoms, o socialinių darbuotojų pareiga – tik lankytis šeimose ir jas stebėti.

Socialiniai darbuotojai neigia šiuos mitus ir ragina nebijoti prašyti pagalbos, jei nepajėgiate susitvarkyti. Lygiai taip pat padrąsina kreiptis į institucijas, jeigu pastebite, kad pagalbos reikia tiems, kurie galbūt nemoka, ar nežino, kur ieškoti jiems padėti galinčių žmonių. Šiandien socialinę pagalbą gali gauti visos šeimos.

Pagalbos ieško ir patys

Portalas Delfi kalbasi su kasdien su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis dirbančiomis specialistėmis „SOS vaikų kaimai Lietuvoje“ socialinių paslaugų šeimai programos vadove Rasa Zaidovaite bei Rokiškio socialinės paramos centro globos koordinatore Greta Giriūnaite. Specialistės pasakoja, nuo ko pradėti, iškilus bėdai, ir kaip pastebėti, kai ji artėja.

„Šiandien socialinę pagalbą gali gauti visos šeimos. Šeimos ir pačios gali savarankiškai kreiptis į savivaldybes, kurios įgyvendina įvairius paramos šeimai projektus ir gauti reikiamą pagalbą. Deja, kai šeima jau yra nukreipiama gauti socialines paslaugas, tai būna įsisenėję, apleisti atvejai“, – pastebi R. Zaidovaitė.

© DELFI / Karolina Pansevič

Pasak jos, darbo praktikoje jai yra pasitaikęs ne vienas atvejis, kai pagalbos šeimos sulaukia, nes jos ieško patys šeimos atstovai: „Visuomet juos priimame ir išklausome. Jeigu matome, kad pagalba yra ne mūsų – „SOS vaikų kaimų Lietuvoje“ – organizacijos kompetencija, nukreipiame pas partnerius ar padedame surasti informaciją“.

Savo ruožtu G. Giriūnaitė pastebi tendenciją, kad vis dar bijoma kreiptis, pripažinti savo problemas ir trūkumus.

„Visada padrąsiname, atvirai sakome, kad mumis galima pasitikėti. Tokiais atvejais paskiriamas laikas konsultacijoms – globos centre kiekvieną darbo dieną bent viena mūsų darbuotojų lieka kabinete, jeigu kitos kolegės išvyksta pas šeimas. Mums svarbu, kad atvykęs globėjas ar vaikas galėtų rasti pagalbą čia ir dabar“, – tvirtino pašnekovė.

Pasak Rokiškio socialinės paramos centro atstovės, labai svarbi ir pati konsultacijų aplinka: konsultacijom skirtame kabinete pokalbiams su vaikais sukuriama šilta ir jauki erdvė, yra žaislų.

„Bandant užmegzti ryšį, kurti palaikantį ir patikimą santykį, aplinka labai svarbi, visa kita jau priklauso nuo socialinio darbuotojo. Gyvenant mažame miestelyje, konsultacijos ir pokalbiai kartais vyksta ir neformalioje aplinkoje, – susitikus žmones, su kuriais dirbi, gatvėje, parke ar kitur“, – tęsė pašnekovė.

Kreipiasi jau būdami neviltyje

Pasiteiravus, kada į sunkias gyvenimo situacijas pakliuvusios šeimos ar vaikai kreipiasi pagalbos, R. Zaidovaitė pirmiausia paminėjo nevilties būseną.

„Jie jau būna išmėginę vienus ar kitus problemos sprendimo būdus. Deja, neretai jokie savipagalbos būdai neveikia. Kodėl? Nes sau padėti yra sunku, – sprendžiant problemą reikia pamatyti situaciją iš šalies“, – pastebi ji.

Tuo metu G. Giriūnaitė pastebi, kad pagalbos ieškoma ir tada, kai suprantama, kad auklėjant vaikus kyla sunkumų, ryškėja vaiko elgesio problemos, pavyzdžiui, vaikas pradeda save skriausti, vagia iš namų, turi netinkamų draugų ratą, darantį jam neigiamą įtaką.

© DELFI / Orestas Gurevičius

Kalbant apie pagalbą socialinę riziką patiriančioms šeimoms, svarbus ir visuomenės dėmesys. Specialistės pataria pastebėjus vaiko teisių pažeidimo atvejų savo aplinkoje, pranešti apie tai vaiko teisių apsaugos specialistams.

„Jei girdite ar matote, kad vaikas yra skriaudžiamas, – nelaukite antro karto. Galbūt jo gyvybei jau gresia pavojus. Svarbu reaguoti iškart, tačiau ir nepulti į kraštutinumus. Kartais nuėjimas ir pasiteiravimas, ar viskas gerai, sustabdo smurtautojus. Bet yra ir kita pusė tokiose situacijose – vaikai gali būtu baudžiami dar stipriau, nes dėl jų rėkimo ir verkimo atėjo kaimynai arba išgirdo, pranešė institucijoms. Bet kokiu atveju reaguoti būtina. Mano nuomone, bendruomeniškumas ir šeimų, kurios yra disfunkcinės, neatstūmimas gali pagerinti tų šeimų padėtį. Jos pasijustų geriau, jeigu kaimynai neatstumtų, o priimtų, patartų, padėtų“, – komentuoja G. Giriūnaitė.

Ženklai, kad gali reikėti pagalbos

Portalo Delfi kalbintos specialistės įvardijo ir veiksnius, kurie gali pastūmėti į socialinę riziką patiriančių šeimų ratą.

„Pavyzdžiui, šeimos nario netektis, mirtis, skyrybos, atsirandanti priklausomybė, naujo šeimos nario (suaugusiojo ar vaiko) atsiradimas, darbo netekimas, šeimos nario liga“, – vardijo R. Zaidovaitė.

Tuo metu G. Giriūnaitė pastebi tokių atvejų, kai apsilankius šeimoje, vieną dieną viskas yra gerai, situacija stabili, tačiau jau po kelių dienų šeima gali skendėti problemose: „Žmonės ir šeimos, jų santykiai yra labai dinamiškas dalykas, besikeičiantis valandomis ar net minutėmis. Žinoma, jeigu šeima emociškai stipri, turi visus reikalingus gebėjimus globoti vaikus, kad ir netikėtai užklupus dideliems sunkumams, lengvai juos įveikia“.

Vilniaus Sos vaikų kaimas

© DELFI / Karolina Pansevič

Visi esame skirtingi ir pagrindą po kojų gali išmušti skirtingi dalykai ar įvykiai. Visgi pastebimos ir tam tikros tendencijos. Pavyzdžiui, vaikai iš sunkumus patiriančių šeimų ilgisi meilės: apkabinimų, bučinių, prisilietimų, pagyrimų, paskatinimų, jų emocijų pastebėjimo: kai liūdnas ar linksmas, taip pat ir darnių santykių ir ramybės šeimoje.

„Pastebime ir tai, kad kai vaikui nėra nubrėžiamos ribos, aptariamos taisyklės ir elgesio normos, bet vaikai, kaip mes vadiname, yra išmylėti, tada globėjui lengviau susitarti, rasti kompromisų. Bet jeigu vaikas yra visiškai abejingas, nes augo be šilumos šeimoje, tada kyla itin sudėtingos situacijos, kai vaikui apkabinimai kelia priešingus jausmus, kai vaikas nesuvaldomas nei žodžiais, nei prisilietimais“, – pokalbį tęsė G. Giriūnaitė.

Pagalbos ieškantiems, bet neišdrįstantiems jos kreiptis šeimų atstovams R. Zaidovaitė siūlė nepamiršti, kad pirmas skambutis ar vizitas gali būti anonimiškas.

„Gyvename vieni tarp kitų, vienaip ar kitaip esame susiję, šiandien padedu aš – rytoj pagalbos gali reikėti man, – kalbėjo ji. – Pasidalinsiu asmenine istorija. Nuo jaunystės turiu savybę nepraeiti pro gulintį, svyruojantį, išsiskiriantį iš aplinkos suaugusįjį, verkiantį ar pasimetusi vaiką. Toks pirmas priėjimas iš manęs reikalauja vienintelio klausimo: „Sveiki, ar viskas gerai, gal galiu padėti?“. Ilgą laiką būdavo taip, kad padėdavau alkoholio padauginusiam asmeniui, pavyzdžiui, išsikviesti taksi, ar papasakoti, kur esame, būdavo, kad tokie žmonės liepdavo jiems netrukdyti. Draugai juokaudavo, kad trukdau tiems žmonėms ramiai išsimiegoti, tačiau vienas tokių priėjimo atvejų buvo išskirtinis. Pagyvenęs vyras gulėjo šalikelėje – atrodo, nieko išskirtinio. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad pasijuto negerai dėl sutrikusio širdies ritmo. Teko kviesti greitąją pagalbą. Atlėkę artimieji dėkojo: „Ačiū, kad nepraėjote pro šalį. Žmonės juk nereaguoja, galvoja, kad girtas“. Taigi, nebūkime abejingi, nepraeikime pro šalį“.