Jei kartais gali pasirodyti, kad gatvėje didžiąją savo paauglystės dalį praleidžiantis jaunimas yra agresyvus, nenuspėjamas, nuolat įsiveliantis į problemas ir trikdantis visuomenę, iš tiesų už drąsių ir kartais net į nusikalstamas veiklas įsitraukiančių paauglių slypi liūdnos asmeninės istorijos: dėmesio trūkumas, apleistumas, nesaugumo jausmas namuose, vienatvė – tai pagrindinės priežastys, kodėl kai kurie jaunuoliai gyvenimo pamokų semiasi ne mylinčioje šeimoje, o pasirenka kartais gyvenimus žlugdančias grupeles bendraminčių gatvėje.
Tiesa, džiugina, kad ne visi gimtuose namuose šilumos ir meilės neradę jaunuoliai baigia savo gyvenimus priklausomybių, nusikaltimo ar smurto liūne.
Su jaunimu dirbantis socialinis darbuotojas D. Nagumanovas padėjo ne vienam paaugliui pamatyti, kad gyvenimas gali būti šviesus, ne į kiekvieną naujai sutiktą žmogų reikia žiūrėti nepatikliu ir agresyviu žvilgsniu. O viena istorija pašnekovui itin įstrigusi.
Nepilnametis, bet jau priklausomas nuo alkoholio
Su Jonu (red. vardas pakeistas) socialinis darbuotojas dirbo net penkerius metus. Paauglio vaikystė buvo itin sunki: dar jam būnant labai mažam tėvai išgėrinėdavo, patėvis išvarydavo vaiką į gatvę. Taip ir prasidėjo jaunuolio pažintis su gyvenimu ne meilės kupinuose šiltuose namuose, bet atšiaurioje ir pagundų pilnoje gatvėje.
„Prasidėjo problemos su alkoholiu, vagystės, muštynės. Pradėjome su jaunuoliu bendrauti, jis pradėdavo kabintis, kurtis stabilų gyvenimą ir vėl nusiridendavo. Pilis, kurią jis bandė statytis, vis subyrėdavo“, – prisimena D. Nagumanovas jaunuolio, kuris jau nuo 15 metų turėjo priklausomybę alkoholiui, istoriją.
Po dar vieno jaunuolio pasileidimo žemyn nuo kalno, socialinis darbuotojas pratęsė bendravimą su paaugliu, įkalbino jį prisijungti prie priklausomybę turinčių žmonių bendruomenės. Ten praleidęs metus Jonas sugrįžo pas socialinį darbuotoją ir į bendruomenės centrą, kuriame D. Nagumanovas dirba.
„Pastebime, kad jau ir nepilnamečiai susiduria su priklausomybės nuo alkoholio problema. Tai nereiškia, kad jie kiekvieną dieną ir pastoviai geria. Tiesiog, kartais jie, kai išgeria, prisidaro problemų“, – pastebėjo pašnekovas.
Vėl pradėjęs bendrauti su socialiniu darbuotoju Jonas buvo priimtas savanoriauti jaunimo bendruomenės namuose.
„Tuos metus, kai jis su mumis savanoriavo, jaunuolis kartu dirbo ir sandėlio darbuotoju viename iš prekybos tinklų. Kadangi dėl savo ankstesnio gyvenimo būdo turėjo kelis tūkstančius eurų skolų, visas atlyginimas keliaudavo antstoliams. Taip per metus jis savanoriaudamas grąžino skolą visuomenei, o kartu susitvarkė ir finansines skolas“, – teigė pašnekovas.
Šiuo metu Jonas jau turi šeimą, namus ir vis dar užsuka pasidalinti savo kelionės naujo gyvenimo link istorija su kitais jaunuoliais, kurie dar tik pradeda vaduotis iš gatvės pagundų.
Socialinis darbuotojas – tiltas tarp visuomenės ir jaunuolio
Su jaunimu socialinis darbuotojas D. Nagumanovas dirba jau dešimtus metus. Pašnekovas pasakoja, kad į bendruomenės centrą jaunimas patenka ne tik atlydėtas iš probacijos tarnybos, bet ir tiesiai iš gatvės. Juos pradėti keisti gyvenimą pastūmėja gatvės darbuotojai, kurie gatvėje bendraudami su jaunuolių grupėmis užmezga ryšį ir parodo, kad gyventi galima ir prasmingiau. Pavyzdžiui, į „Caritą“ paauglius atlydi „Vilnius social club“ gatvės darbuotojai ar seniūnijos socialiniai darbuotojai, kai vaiko šeima yra socialinės rizikos šeima.
Gatvės darbuotojai lanko skirtingus rajonus, stebi situaciją.
„Ne visada jaunuoliams reikia pagalbos, kartais jiems tereikia žinoti, kad yra vieta ir žmonių, kur jie bus priimti. Žinoma, gatvėje prie besiburiuojančio jaunimo lengvai neprieisi. Tai yra jų erdvė. Jaunimas renkasi būti gatvėje, nes ten jiems saugiausia. Mokykloje jaučiasi išstumti, namuose – nesaugu, todėl ir renkamasi ieškoti bendraminčių gatvėje“, – pasakojo socialinis darbuotojas.
Žinoma, leisti laiką ne namuose nieko blogo, tačiau bėdų pradeda kilti, kai atstumtas namuose, mokykloje jaunimas pradeda vartoti alkoholį, narkotines medžiagas, pradeda užsiimti nusikalstama veikla, triukšmauti, maištauti gatvėje.
„Todėl socialiniai darbuotojai ir yra tas tiltas, kuris tiesia ranką tarp jaunimo ir visuomenės, kurios taip pat prašome supratimo“, – savo darbą apibūdino pašnekovas.
D. Nagumanovas įsitikinęs, kad paaugliai tampa gatvės jaunimu ne tik dėl saugumo namuose trūkumo, bet ir noro rasti panašių į save, vienatvės. Kad paaugliai nenusiristų į netinkamo gyvenimo liūną kartu, reikalingas visuomenės įsitraukimas, o kartu ir socialinių darbuotojų pagalba.
Pasiteiravus, kas, pašnekovo nuomone, nutiktų, jei visuomenė nustotų rūpintis jaunimu gatvėje, D. Nagumanovas teigė, kad tektų didinti patruliuojančių policininkų skaičių ir patirtume socialinę krizę: „Jaunuoliai, neturėdami kur išsikrauti, su kuo bendrauti, susigrupuotų į grupes, prasidėtų alkoholio, narkotikų, nusikaltimų problemos, o tai vestų prie sumaišties ir chaoso visuomenėje“.
Iš galimų bėdų išvaduoja įdomi veikla
Dešimtus metus darbo su vaikais ir jaunimu skaičiuoja ir VšĮ Vaikų ir paauglių socialinio centro socialinė darbuotoja Bronė Pakarnienė. Šiuo metu moteris dirba su šeimyna, kurioje aštuoni nepilnamečiai.
Moteris socialine darbuotoja tapo visai netikėtai.
„Keliai į darbą su vaikais atvedė visai netyčia. Buvau be darbo, vyras gerai uždirbo ir išlaikė, tačiau atsibodo būti namuose. Iš pradžių skaičiau knygas, paskui sodinau gėlės, bet vis vien trūko veiklos, vis galvojau, kur galiu pasitarnauti“, – prisiminė pašnekovė.
Taip prieš dešimtmetį ji sužinojusi, kad socialiniame centre, kuriame vis dar dirba, reikalingas darbuotojas, B. Pakarnienė nusprendė pabandyti. Gavo socialinio darbuotojo padėjėjos darbą. Kadangi dirbti su jaunimu jai patiko, o ir buvo galimybė mokytis, ji baigė socialinio darbo studijas ir tapo socialine darbuotoja.
„Pamenu, kad jau po pirmo susitikimo su vaikais supratau, kad mane jie traukia savo skirtingais charakteriais ir kad galiu save atiduoti jaunimui“, – tęsė pašnekovė.
Tarp jaunimo centre – ir dalis, kurie dėl nesaugios aplinkos namuose didelę dalį laiko praleisdavo gatvėje.
„Ten jiems tikriausiai lengviausia rasti kontaktą su bendraminčiais, ten yra panašaus likimo vaikai. Pastebiu, kad jei jaunuolis kažkuo užsiima, jį veikla domina, jam nebereikia būti gatvėje“, – per dešimtmetį sukaupta patirtimi dalijosi socialinė darbuotoja.
Centre, kuriame dirba B. Pakarnienė, nepilnamečiai gyvena šeimynos pagrindu. Jaunuoliai įtraukiami į juos sudominančias veiklas, todėl nelieka noro švaistyti laiko gatvėje. Be to, centre jaunuoliai susipažįsta ir su pareigomis, taisyklėmis, su kuriomis laiką leisdami gatvėje dažniausiai nesusiduria. „Žinoma, iš pradžių jiems būna keista, nes čia yra nustatytos tam tikros ribos, bet kartu čia jie jaučiasi saugūs. Kai jiems gera ir jauku, jie nebenori grįžti į gatvę“, – atviravo pašnekovė.
B. Pakarnienė įsitikinusi, kad jei paauglys namuose jaučiasi reikalingas, supranta, kad yra laukiamas, jam maištauti gatvėje nebereikia.
„Stengiamės pasiūlyti vaikams būrelių, užimti vaikus veikla, kuri juos domintų. Pavyzdžiui, dabar visi berniukai lanko futbolą. Kas nori gali groti gitara, piešti ar užsiimti kitais hobiais“, – tęsė socialinė darbuotoja.
Pasak jos, pokyčių su jaunuoliais galima pasiekti tik kantriai dirbant: reikia suprasti, kad vaikui gali būti ir sunku, reikia išmokti prie jo prieiti.
