Šių metų sausio mėnesį LRT televizijos eteryje pasirodė jubiliejinė penkiolikatūkstantoji „Panoramos“ laida. Keitėsi valdžia, keitėsi žurnalistai, bet visus 41 metus naujienų laida, pranešanti apie pagrindinius šalies ir pasaulio įvykius, nepasitraukė iš televizoriaus ekrano.
Pirmoji Lietuvos televizijos informacinė laida buvo pavadinta „Vilniaus žinios“ ir eteryje ištransliuota 1957 m. Prireikė trylikos metų, kol užgimė „Panorama“, kuri, nepaisant oro sąlygų ar politinių vėjų, kasdien tuo pačiu metu kviečia išgirsti dienos naujienas.
Tačiau prieš keturiasdešimt metų užgimusioje „Panoramoje“ ne visada žiūrovai buvo supažindinami su pačiomis šviežiausiomis naujienomis. Nuo 1970 m. informacinei laidai vadovavęs ilgametis žurnalistas, politikas Česlovas Juršėnas primena, kad žiūrovus dienos įvykiai kartais pasiekdavo ir po poros dienų: vaizdo įrašai buvo įrašomi į kino juostas, nebuvo pakankamai kamerų.
„Tai buvo dar gūdūs, tarybiniai metai su to meto technika. Televizija buvo ne tokia, kokią turime dabar“, - prisimena pašnekovas.
Mokėjo laviruoti cenzūros rėmuose
Pasak jo, „Panoramos“ pavadinimas gimė svarstant tris galimus variantus: „Pirmiausias variantas buvo „Lietuvos panorama“ - tai buvo iškart atmesta ir netiko, nes galėjo būti palaikyta nacionalizmu. Antras pasiūlymas - „Dienos panorama“. Šio varianto atsisakėme dėl techninių problemų, nes buvo neįmanoma dienos įvykių parodyti tą patį vakarą. Dienos įvykiai buvo rodomi kitą ar dar kitą dieną. Tie patys reportažai kartais buvo rodomi visą savaitę ar ilgiau. Tuomet ir atsirado tiesiog „Panorama“ pavadinimas“, - pasakojo Č. Juršėnas.
Pašnekovas prisiminė, kad dėl techninio ribotumo žiūrovus neretai pasiekdavo ne vaizdai, o tiesiog perskaityti rašytiniai tekstai: „Mano, kaip vyriausiojo redaktoriaus, užduotis buvo atrinkti įdomiausius įvykius – kad būtų sujungtas vaizdas su kalba. Tačiau dėl techninių trukdžių buvo pakankamai daug rašytinės informacijos, skaitomos diktorių“.
Pirmasis „Panoramos“ vadovas teigė, kad nepaisant griežtos tarybinės valdžios cenzūros, buvo bandoma pateikti komentarus įvairiais klausimais tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio.
„Su vidaus naujienų komentatoriais buvo šiek tiek problemų, bet buvo ir tokių žurnalistų, kurie sugebėjo papasakoti, kas ir kur vyksta bei išskirti įdomesnius aspektus. Tarptautiniai reikalai gulė ant mano pečių, tačiau, žinoma, tais laikais reikėjo mokėti kalbėti. Kaip aš sakydavau: reikia mokėti kalbėti ne tai, ką žinai, o žinoti tai, ką kalbi“, - teigė Č. Juršėnas.
Jei žinojo, kad nepraeis cenzūros, tai nesivargindavo
Buvęs informacinės laidos vadovas prisiminė, kad kiekvieną dieną apie penktą valandą „Panorama“ jau turėjo būti paruošta, nes tekstus reikėjo suderinti su „valdžia“.
„Su tekstais ir vaizdų aprašymais reikėjo eiti pas „glavlito“ atstovą. Jie peržiūrėdavo kas tinka, o kas ne. Tačiau buvo ir kita cenzūra, kuria užsiėmė patys radijo ir televizijos vadovai“, - pabrėžė pašnekovas.
Daugiausia iššūkių redakcijai kildavo, kai reikėdavo nušviesti tarybinę kasdienybę: „Kartais pavykdavo. Čia jau visokių gudrybių imdavosi žurnalistai. Sakysim, rodome reportažą su pagyromis, o tarp jų įmontuojamas ir kritiškas siužetas ar mintis. Taip ir reikėdavo laviruoti. Tačiau jei kas nors užkliūdavo ar būdavo užkabinamas didelio viršininko interesas, tai būdavome kaip reikiant tarkuojami“.
Sudėtinga „Panoramoje“ buvo nušviesti ne tik Lietuvos aktualijas, bet ir už Sovietų Sąjungos ribų vykstančius procesus: „Jei komentaruose kalbėdavau apie mažiau žinomą Afrikos šalį, Mikroneziją ar Lotynų Ameriką, galėjau šnekėti beveik bet ką, bet jei paminėdavau ką nors apie artimą šalį – atsidurdavau valdžios akiratyje“.
Tačiau Č. Juršėnas teigė, kad žurnalistai buvo įpratę prie cenzūros, todėl įsijungdavo ir savicenzūros mygtukas: „Žinodavai, kad kai kurie dalykai peržiūrėjus penktą valandą užklius ir išmes, tai kam tada vargti“.
Dirbti buvo įdomiau
Nors žurnalistai buvo įsprausti į sovietinės cenzūros rėmus, politikas tikina, kad tuomet dirbti buvo įdomiau nei dabar.
„Dabar gali viską šnekėti. Niekas tavęs nekontroliuoja. Gali šnekėti rimtus dalykus, banalybes ar paikystes. O tuomet reikėjo pasakyti taip, kad žmonės suprastų, bet iš kitos pusės neprisikabintų prie tavęs tas, kas gali pagal savo pareigas“, - kalbėjo jis.
Buvęs žurnalistas taip pat pastebėjo, kad tuometiniam žiniasklaidos atstovui reikėjo daug daugiau žinoti: „Kai žinodavai, galėdavai suprasti, kiek gali manevruoti cenzūros rėmuose. Laikiausi tokios pozicijos, kad cenzūra yra guminė krantinė, kuri gali būti šiek tiek timptelta į šonus“.
