Juokai juokais, tačiau pasirodo, kad ypatingus mūsų veido bruožus jau seniai nagrinėja mokslininkai.
Didelius tyrimus atliko italų antropologas ir teismo psichiatras Cesare Lombroso, kuris bandė atrasti nusikaltėlio portretą ir iškėlė hipotezę, jog nusikaltėliais ne tampama, o gimstama. Mokslininkas ištyrė daugiau nei 4000 gyvų ir mirusių nusikaltėlių kaukoles ir išskyrė fizinius požymius, jo nuomone, apibūdinančius žmogų, kurį galima vadinti nusikaltėliu iš prigimties.
Cesare Lombroso nuomone, nusikaltėlių kaukolės atrodo kaip žemesnių priešistorinių žmonių rasių kaukolės. Pavyzdžiui, vagių kaukolės yra mažos, o žudikų, atvirkščiai, pernelyg didelės. Vagių galvos pailgos, o žudikų, atvirkščiai, apskritos. Ir vagims, ir žudikams būdinga akių įdubų asimetrija ir didelis žandikaulis.
Mus valdo stereotipai
Pvz., JAV statistika parodė, kad juodaodžiams ir baltaodžiams, padariusiems tą patį nusikaltimą, juodaodžiams 2,5 karto dažniau skiriama ilgesnė bausmė, mirties bausmė arba įkalinimas iki gyvos galvos. Nors nusikaltimas yra visiškai tas pats – nužudymas. Bet juodaodis jau iš anksto matomas tarsi potencialiai labiau pavojingas. Taigi kai į mus taip žiūri, tai mes tą nuostatą priimam ir tapatinamės su ja“.
Anot O.Lapino, lygiai tas pats yra ir su degeneratyviniais veido bruožais. Jeigu vaikui nuo mažens visi sako, „O, koksai banditas eina“, jis turi didesnę tikimybę juo tapti. Yra nemažai žmonių, kurių veido bruožai yra degeneratyviniai, bet jie nelinkę į nusikalstamumą. Jie tiesiog turi tokį veidą, koks žmonėms siejasi su nusikalstamumu. Tačiau iš tiesų nusikaltėliais gali būti bet kas, net ir labai simpatiški bei gražūs žmonės.
Tai psichoterapeutas iliustruoja pavyzdžiais iš savo darbo praktikos. „Šitą klausimą tyriau studentų moksliniam darbe, kurio tema buvo „Paaugliai su elgesio nukrypimais“, kurie sudaro didesnę dalį nusikaltėlių. Tai buvo ryšys su žiauriu elgesiu bei nepilna šeima, o iš tokių šeimų vaikai iš tikrųjų dažniau tapdavo nusikaltėliais. Bet ir pasiturinčių šeimų tarpe yra nusikaltėlių. Tai susiję su tuo, kad nusikaltimas yra labai plati sąvoka ir viskas, kas nelegalu, tampa nusikaltimu.
Pvz., turtingų tėvų vaikas vargiai ar pradės kaulyti pinigų gatvėje, jam to nereikia. Bet jis gali girtas įsivelti į muštynes arba būti sulaikytas už narkotikų vartojimą kokiame nors vakarėlyje. Arba sulaikytas už dalyvavimą narkotikų versle ar net jo organizavimą. Todėl, kad jis turi organizacinių sugebėjimų, nes jo tėvas yra koks nors reikšmingas direktorius. Jo vaikas irgi yra didelis direktorius. Ir jis organizuoja kokių nors mobilių telefonų ar bankomatų apgavimo sistemą. Tam reikia proto, o jis gi nėra kvailas. Ir, be abejo, jo savigarba tuo metu palaikomas tokiais būdais“.
Genai nesusiję su nusikalstamumu
Pvz, jeigu jūsų giminėje visi yra aktyvūs, naujų įspūdžių siekiantys žmonės, tai yra genetinė temperamento savybė. O kito žmogaus genetinės savybės gali jam padėti vengti rizikos. Bet tai gali pasireikšti tuo, kad jūs greičiau važiuosite autostrada, o aš lėčiau. O gali pasireikšti tuo, kad jūs eisite į kriminalinę struktūrą, o aš eisiu į teisės fakultetą mokytis. Taigi tų genetinių savybių išraiška neapspręsta genetiškai. O dinaminės savybės gali būti apspręstos“,- sako psichoterapeutas.
Lemiamą vaidmenį vaidina sociumas
Gydytojo teigimu, žmonės, išėję iš vaikų namų, automatiškai netampa nusikaltėliais. „Kelias, kurį žmogus pasirenka, susijęs su tuo, kaip jis mato save ir pasaulį. Jeigu jūs viduje save laikote gabiu, sugebančiu išgyventi, norinčiu pasiekti kažko, jūs tokiu ir tampate. Kad sociumas jums yra nesvetingas, tai gali tapti jums iššūkiu. Neretai vaikai iš vaikų namų pasiekia daugiau negu vaikai iš gerų šeimų. Jie anksčiau pradeda dirbti ir užsidirbti, greičiau tampa savarankiški. Tai yra faktas. Yra kategorija našlaičių, tapusių labai daug pasiekusiais žmonėmis“.
Tačiau, anot O.Lapino, „jeigu tas pats vaikas iš to paties internato ar vaikų namų pradeda jaustis, kad yra menkas šiame pasaulyje, bet kažkoks draugas ar keli pasiūlo jam, kaip jis gali pasijusti geriau, pvz. apiplėšus, apvogus tą internatą, arba kioską, o gal parduotuvėlę, jam „sekasi“, jį palaiko draugai, jo vidus pradeda funkcionuoti pagal kitas taisykles. Jis subjektyviai pradeda suprasti, kad štai taip šitame pasaulyje užtarnaujama savigarba. Todėl šis subjektyvus momentas ir to vaiko pedagogikos supratimas gali nulemti, kas kas toliau vyks“.
Psichoterapeuto nuomone, būdami 7-8 metų mes nusprendžiame, koks yra pasaulis ir kas mes esame tame pasaulyje. Ir tuo metu dar įmanoma mūsų požiūrio korekcija. „Jūs galite patikėti, kad esate šio to verti, ir galite patikėti, kad suaugusių pasaulis jus taip pat vertina ir mato. Ir tada jūs pereinate į to sociumo pusę. Arba jis gali jus prilaikyti, ir pasakyti: „Taip, taip, teisingai jie sakė, tu esi vagis. Tu mums nepriklausai, tavo vieta kalėjime, pamatysi, anksčiau ar vėliau tu ten atsidursi“. Ir tuomet sociumas parodo, kad tu niekada jam nepriklausei, ir jūs eisite tuo keliu, kuris jums nurodytas“.
