Psichologai sako, kad visiems vairuotojams taikyti vieną standartą – nevalia. Anot jų, ne visi eismo dalyviai yra neetiški ir nekultūringi.
„Vieni teigtų, jog Lietuvoje vairuotojai pakankamai pagarbiai elgiasi su kitais eismo dalyviais, o kiti, ypač galintys palyginti su Vakarų Europos šalių vairuotojais, galbūt pasakytų, kad mūsų vairuotojai – nemandagūs, įžūlūs ar apskritai agresyvūs. Žinoma, kaip mes vertiname kitus, parodo ne tik mūsų pačių patirtį, bet ir mūsų savijautą, asmenybės ypatumus. Gerai nusiteikusiems žmonėms – visi geri, įskaitant vairuotojus ir net kontrolierius. Paranoidinėms asmenybėms – visi blogi, įskaitant ir tuos, su kuriais susitinka namuose. Taigi eismo kultūrą Lietuvoje galima vertinti tik subjektyviai“, – įsitikinusi psichologė doc. dr. Aistė Diržytė.
Eismo kultūra perimama iš tėvų
Psichologė Genovaitė Petronienė teigia, kad Lietuvoje eismo kultūros principas galioja tuo atveju, kai automobilį vairuoja žmogus, kuris kultūringai elgiasi ir kitose gyvenimo srityse.
Specialistė tikina, kad vairavimo kultūra perimama nuo mažens. Jei vaikas matys agresyvų tėvų vairavimą, vargu, ar jis nesielgs taip pat – vairavimo įpročiai iš dalies perduodami.
„Jei jie (tėvai – aut. pastaba) demonstruoja aukštą kultūrą ir argumentuoja savo pažiūras, gali įtikinti ir vaikus. Taigi kiekvienam reikėtų pradėti nuo savęs, nuo savo vaikų. Geras būdas – daugiau kalbėti apie pykčio valdymą ir apie tai, kad pyktis yra užkrečiamas ir kuo tai gali baigtis kelyje. Valdymasis ir pagarbus požiūris vienas į kitą labai pagerina daugelio žmonių nuotaiką gatvėse. Apie tai, ką daryti, kai kyla pyktis, kaip jį įsisąmoninti ir valdyti, galima daugiau kalbėti televizijos ir radijo laidose. Taip pat reklamuoti besišypsančius, praleidžiančius pėsčiąjį ar kitą vairuotoją“, – aiškina G. Petronienė.
Ką lemia prigimtis?
Psichologė Inga Šulcienė sako, kad rizikingas vairavimas labiau susijęs su tais asmenimis, kurie trokšta aštrių pojūčių, stokoja impulsų kontrolės: „Viena iš teorijų teigia, kad kai kurie žmonės gimsta su didesniu dopomino receptorių kiekiu. Esant ekstremaliai situacijai organizme išsiskiriantis adrenalinas suteikia mums jėgų kovojant su grėsme, kai mes tą situaciją įveikiame, smegenis užlieja dideli kiekiai dopomino – neuromediatoriaus, kuris atsakingas už malonumo centrų sužadinimą, ir tuomet išgyvenamas didžiulis pasitenkinimas, euforija, o tai skatina vėl pernelyg rizikuoti.“
Psichoterapiautas Olegas Lapinas tiki, kad vairavimo kultūra nusileidžia žmogaus charakterio savybėms – vienus prigimtis verčia perdėm rūpintis eismo saugumu, kitus – priešingai: „Mes turime savo prigimtį. Ji žmogų verčia rizikuoti ar mažiau paisyti kultūros reikalavimų. Kitus ta prigimtis verčia perdėtai paisyti tų reikalavimų. Tokie žmonės net kelyje būdami vieni rodo posūkius. Net į savo garažą įvažiuodami jie kažką rodo. Turbūt dauguma įjungia arba išjungia savo prigimtį priklausomai nuo situacijos. Jeigu kelias tuščias, vieni važiuoja labai greitai, kiti vis dėlto važiuoja atsargiau.“
Vakaruose elgiasi kultūringiau
G. Petronienė aiškina, kad moderniose valstybėse eismo kultūra kur kas didesnė. Moteris teigiamai vertina tai, kad svetur vairuotojai yra atsakingesni – perspėja policiją, jei kuris eismo dalyvis nesilaiko taisyklių. Psichologė pridūrė, jog Azijoje vairuotojų kultūra yra aukštesnė – jie ne tokie agresyvūs, labiau gerbia vienas kitą, nors ten ir mažiau laikomasi kelių eismo taisyklių.
Vairavimo mokymo specialisto Artūro Pakėno nuomone, Vakaruose eismo kultūros padėtis yra kiek kitokia. Jis rekomenduoja grįžusių iš kelionių paklausti, „kodėl jie ten vairavo atsakingiau ir laikėsi KET?“. Galima numanyti, kad dažniausias atsakymas bus – „ten didelės baudos“.
Vairavimo mokymo specialistas siūlo neapsiriboti savo valstybe ir pažvelgti plačiau. Jis teigiamai vertina tai, kad kitos šalys ne vien tik bara vairuotojus, bet ir skiria nemažai dėmesio jų kontrolei: negaili lėšų greičio fiksavimo radarų, video kamerų įrengimui.
„Apie realią padėtį Vakarų valstybėse galima būtų kalbėti remiantis konkrečiais faktais, statistika. Visa kita – tik subjektyvi nuomonė. O faktų yra įvairių – ir viltingai nuteikiančių, ir susirūpinimą keliančių. Versija, kad neseniai Šveicarijoje įvykusios autobuso avarijos, kurios metu žuvo daugiau nei dvidešimt vaikų, priežastis – vairuotojo nedėmesingumas, tik dar kartą primena, kad elgesio kultūra neturi valstybinių ribų. Žinoma, būtų puiku, jei Lietuvoje pabuvoję užsienio turistai, grįžę namo, pasakotų: lietuviai – nuostabūs žmonės, jie labai svetingi, draugiški, linkę padėti. Beje, jie nuostabūs vairuotojai, jie labai pagarbiai elgiasi su kitais eismo dalyviais“, – teigia A. Diržytė, nelinkusi sureikšminti Vakarų valstybių vairuotojų kultūros.
