Kaip dažnai Jūsų darbo praktikoje tenka susidurti su žmonėmis, kurie turi problemų dėl rizikingo vairavimo? Ar tai būna priežastis, dėl kurios jie kreipiasi, ar labiau požymis, kurį sužinote bendraudama su savo pacientu?
Jei kalbėčiau apie privačią praktiką, man asmeniškai neteko susidurti su žmogumi, kuris kreiptųsi dėl rizikingo vairavimo problemos. Tačiau šis požymis gali pasireikšti kitų problemų sprendimo kontekste. Man pačiai yra tekę dirbti vairavimo mokykloje su prasižengusiais vairuotojais ir galiu pasakyti, kad priežasčių, dėl kurių žmonės netenka vairuotojo pažymėjimo, būna labai įvairių. Visgi, pagrindinės ir dažniausios – greičio viršijimas ir vairavimas apsvaigus nuo alkoholio.
Kas vyksta Jūsų minėtų užsiėmimų metu? Ko yra mokomi prasižengę vairuotojai?
Viena dalis yra paskaitų tipo. Joje prasižengę vairuotojai supažindinami su psichologijos įtaka vairavimui, kaip jį veikia emocijos, kas gali nulemti vienokį ar kitokį vairavimo būdą ir pan. Kita dalis – asmeninė vairuotojų analizė, kurios metu aiškinamės, kas yra įvykę to žmogaus gyvenime, kad jis prasižengė ir atsidūrė tokioje situacijoje, jog nebeturi teisės vairuoti, kodėl jis yra linkęs vairuoti rizikingai? Išsiaiškinę priežastis, edukuojame, bandome spręsti problemą ir padėti tam žmogui.
Ką apie žmogų pasako silpnybė viršyti greitį, pažeidinėti KET ar neblaiviam sėsti prie vairo? Kaip atrodo tokio žmogaus „portretas“?
Vieno labai aiškaus portreto „nutapyti“ neįmanoma. Tokiose situacijose atsidūrę žmonės yra labai įvairūs: vieni turi daugiau sąmoningumo, kiti – linkę neigti ar kažkaip mažinti problemos mastą. Tačiau jei žiūrėtume į rizikos grupes, dažniausiai yra išskiriami jauni ir vyresnio amžiaus vairuotojai. Jei kalbėtume apie jaunus vairuotojus, šie labiausiai yra linkę viršyti greitį, nes jaučia adrenalino poreikį, jiems trūksta atsakingumo ir patirties kelyje. Negano to, tokie vairuotojai yra linkę pasiduoti bendraamžių įtakai, tai reiškia, kad šalia važiuojantys bendrakeleiviai jauniems vairuotojams gali sukelti papildomų trukdžių. Pavyzdžiui, norisi pasirodyti prieš draugus ar merginą, demonstruojant savo gebėjimus kelyje, spustelti greičio pedalą, rizikingai manevruoti ir pan.
Tyrimai taip pat rodo, kad jauni žmonės dažniau yra linkę sėsti prie vairo išgėrę. Na, o jei žmogus ir šiaip yra linkęs vartoti daugiau alkoholio, tikimybė, kad jis ir vairuos išgėręs, neabejotinai išauga, nes sumažėja riba tarp to, ką galiu daryti ir ko ne. Tuo metu vyresnio amžiaus žmonės į rizikos grupę patenka dėl kitų priežasčių. Šie žmonės nėra linkę tyčia nusižengti kelyje, tačiau dėl kognityvinių funkcijų silpnėjimo neišvengia klaidų: persirikiavimas pažeidžiant taisykles, nepastebėtas ženklas ar pėstieji ir pan.
O kokie asmens bruožai gali išduoti, kad šis žmogus yra linkęs laužyti KET?
Vienas iš bruožų yra agresyvumas. Jei žmogus yra agresyvus įvairiose gyvenimiškose situacijose, tai automobilio vairavimas – ne išimtis. Susikaupusį pyktį ir emocijas tokie žmonės išlieja ir demonstruoja kelyje: viršija greitį, atlieka staigius, pavojų keliančius manevrus, piktybiškai signalizuoja ir t.t. Jei žmogus pasižymi įspūdžių siekimu, jis taip pat kelyje gali būti neatsakingas. Įspūdžių troškimas yra susijęs su tuo, kad žmogus nori kažko naujo, neišbandyto, siekia aštrių pojūčių, jaudulio, adrenalino, o tai jam suteikia automobilis, didelis greitis, vaikščiojimas ties pražūtinga riba.
Kaip pasikeičia žmogaus psichologinė būsena, jam sukėlus ar patekus į autoavariją?
Žmogaus būsena sukėlus eismo įvykį priklauso nuo to, kiek jis pats tame jaučia atsakomybės. Jei priskiria daugiau atsakomybės sau, labai tikėtina, kad atsiras ir kaltės jausmas. Žmogus pradeda galvoti, jog buvo per daug neapdairus, nesuvaldė automobilio, nepadarė visko, ką galėjo, kad išvengtų avarijos, buvo savanaudis, nusižengė taisyklėms ir todėl yra kaltas. Jei sukeltas eismo įvykis yra susijęs su alkoholiu, žmogus gali jausti ir gėdą. Tačiau jei asmuo nėra linkęs prisiimti atsakomybės, t. y. kaltina eismo sąlygas, kitus eismo dalyvius, automobilio nepatikimumą, stiprių emocijų po avarijos jis gali ir neišgyventi.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kaip po autoavarijų žmonėms atsiranda baimė vairuoti ar apskritai sėsti į automobilį. Vieniems tokios baimės dingta natūraliai, kitiems – prireikia ir psichologų pagalbos. Jei žmogus negali pats atsikratyti tokios naštos, tuomet dirbant su psichologu yra naudojamos specialios technikos, kurios padeda atsikratyti jų baimių bei yra siekiama, kad žmogus ir vėl galėtų savimi pasitikėti ir vairuoti automobilį. Po kai kurių autoįvykių, ypač tokių, kuriuose fiziškai nukentėjo pats žmogus ar yra žuvusiųjų, žmogui gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas, kurio gydymui jau reikia psichikos sveikatos specialisto pagalbos.
Ar tiesa, kad daugelis žmonių negali paaiškinti neatsakingo elgesio kelyje ir tokiame savo elgesyje neįžvelgia problemos?
Tai priklauso nuo to, kokius įsitikinimus ir nuostatas žmogus turi apie vairavimą. Pavyzdžiui, jei visi viršija greitį, kodėl aš turėčiau važiuoti lėčiau? Tokiu įsitikinimų vedamas žmogus gali nematyti problemos savo elgesyje. Šioje vietoje galime grįžti prie to paties aštrių pojūčių siekimo ir impulsyvumo. Nors žmogus ir supranta, kad „nuskubėti“ su automobiliu praktiškai neįmanoma, jo pasąmonėje 1–2 minutėms greičiau pasiekti kelionės tikslą tampa iššūkiu, kurį jis turi įveikti, padaryti tai greitai ir nugalėti. Tačiau tokiu atveju nėra galvojama apie galimas pasekmes, žmogų pagauna pirmas impulsas ir instinkto vedamas jis net nesupranta, kad daro kažką blogo.
Ar tai galima įvardinti kaip psichologinę problemą, ar tai tiesiog paprastas neatsakingumas?
Jei kalbame apie tyčinius ir besikartojančius KET prasižengimus, kurie yra susiję su kontrolės stoka ar agresyvumu, tą tikrai matyčiau kaip psichologinę problemą, kurią jau reikia spręsti su specialistų pagalba. Dirbat su tokiais žmonėmis, yra svarbu, kad jie suprastų savo elgesio pasekmes bei taip pat suvoktų, dėl kokių priežasčių atsiranda polinkis pažeidinėti taisykles kelyje.
Kokią įtaką kelyje mums turi nesugebėjimas suvaldyti emocijas?
Gebėjimas valdyti savo emocijas yra būtina savybė, siekiant užtikrinti saugų elgesį kelyje. Jei važiuodami pamatome kokią reklamą, ši mums gali sukelti, pavyzdžiui, pyktį, arba jei išgirstame mėgstamą dainą per radiją, ši mums sukelia euforiją ir koja, atrodo, pati pradeda spausti greičio pedalą. Jei kažkas darbe nenusisekė ar šeimoje yra rūpesčių, vairuotojas tampa irzlus, visos mintys nukrypsta nuo kelio, o tai gali tapti dideliu pavojumi. Todėl labai svarbu mokėti valdyti savo emocijas ir išlaikyti šaltą protą kelyje. Todėl labai svarbu atpažinti bei įvardinti savo emocijas, o tada mokėti jas valdyti ir išlaikyti šaltą protą kelyje.
O ar galime sakyti, kad baudos ar kitos prevencijos priemonės tikrai ne visada sudrausmina vairuotojus?
Baudos padeda, tačiau tikrai ne visada, o ir įvertinti jų naudingumą – gana sudėtinga. Jei net ir sumokėjęs baudą ar už sukeltą eismo įvykį dar griežčiau nubaustas žmogus po to neturėjo elgesio korekcijos programos, greičiausiai, jis nesupras, kodėl jo elgesys buvo netinkamas arba tai, jog galima elgtis kitaip. Kol nėra suvokimo apie pasekmes bei kol nuostatos apie rizikingą vairavimą išlieka tos pačios, tol tikrai ne kiekvienas savarankiškai išmoksta gyvenimišką pamoką. Kaip ir minėjau, tokiems žmonėms jau yra reikalingas darbas su psichologu.
Informacija parengta bendradarbiaujant su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija.