Dar vos prieš keletą metų ašvaitus daugelis laikė mažmožiu, neturinčiu didelės įtakos avaringumo rodikliams. Visgi toks skeptiškumas – tik žmonių mintyse, nes jau seniai įrodyta, jog šios „smulkmenos“ – nemenka sudėtingų eismo problemų dalis.

„Organizuota daug saugaus eismo akcijų, kurių metu išdalinta šimtai tūkstančių atšvaitų, – pasitikęs žygio dalyvius kalbėjo VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ saugaus eismo ir kelių priežiūros vyresnysis specialistas Gintaras Ramanauskas. – Bėda ta, kad kone pusė tokių atšvaitų, užuot padėję saugoti gyvybes keliuose ar gatvėse, pamiršti dūla stalčiuose.“

Patyręs specialistas teisus. Pradėję šį žygį Kaune – trumpam stabtelėję Ligoninės gatvėje, o paskui – ir judriajame Savanorių pradžios trikampyje, per beveik valandą suskaičiavome pėsčiųjų perėjas tvarkingai kirtusius 97 kauniečius ar miesto svečius, iš kurių tik 19 turėjo atšvaitus. Čia (o vėliau – ir kitur) taip pat pastebėjome, kad atšvaitus dažniau segi moterys. Daugelis jų šviesą atspindinčias juostas ar atšvaitus tvirtina prie savo rankinių. Galbūt čia ir yra šuo pakastas – norėdami, kad ir vyrai juos segėtų, turėtume jiems ne atšvaitus, o rankines ir portfelius dovanoti?..

Kelionės pastebėjimai, be abejo, rimta statistika virsti negali, bet turime tarti pagiriamąjį žodį vyresnio amžiaus žmo­nėms. Dauguma jų eidami ar važiuodami dviračiais tamsiu paros metu, ypač – užmiesčio keliuose, buvo prisisegę atšvaitus, dažnas nešėsi ir žibintą. Tiek kaimelių, tiek ir miestų dviratininkai jau nebesibodi ir šviesą atspindinčių liemenių. Vis dėlto bene uoliausi atšvaitų propaguotojai – moksleiviai. Daugumai jų prie kuprinių prisegti atšvaitai, matyt, tapo tokia pat būtinybe, kaip ir knygos jų nelengvuose krepšiuose.

Mažiausiai „susipratusiųjų“ tarp pėsčiųjų buvo vidutinio amžiaus vyrų. Kai kuriems iš jų segėti atšvaitus buvo tiesiog gėda. „Kaip aš atrodysiu su tuo atšvaitu, kur jį prisisegsiu?“ – klausė vėlyvą ir žvarbų kovo vakarą Priekulėje prie vienos centrinių parduotuvių sutikti miestelio gyventojai. Visgi už žygeivių čia pat įteiktus „Susiprask“ logotipais paženklintus atšvaitus daugelis dėkojo, žadėjo segėti, o kai kurie čia pat ieškojo galimybių juos prisisegti.

Varžosi dėl gražiausių atšvaitų

„Nors gali susidaryti įspūdis, jog daugelis per akcijas išdalytų ar kitaip dovanų gautų atšvaitų taip ir neprikabinami prie rūbų ar krepšių, situacija nėra tokia liūdna. Jie populiarėja kasmet, nors gal ir ne taip sparčiai, kaip norėtume, – gerokai optimistiškesnė buvo Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono policijos skyriaus vyresnioji specialistė Nerija Ropienė. – Ryškiausias pavyzdys – moksleiviai, nesvarstantys, segėti ar ne gautą atšvaitą, o besivaržantys dėl gražiausiojo.“

Pasak specialistės, mokykloje įgytų saugaus eismo ir savisaugos įgūdžių buvę moksleiviai neužmiršta ir vėliau, ją baigę. Dar daugiau – jie tampa savotiškais anksti suprastų ir įsisavintų tiesų ambasadoriais.

Šilutėje aplankėme miesto Pamario pagrindinės mokyklos saugaus eismo būrelį, vadovaujamą mokytojos Laimos Kaniauskienės. Šio nuolat naujais nariais pasipildančio būrelio nariai jau ne kartą yra tapę zoninių ir respublikinių moksleivių saugaus eismo konkursų nugalėtojais bei prizininkais.

Nors šie vaikai atšvaitus jau seniai turi ir segi, atrodo, neprašovėme padovanoję jiems naujų.

„Būtų geriausia, jog ne tik šio būrelio nariams, bet ir visiems kitiems netektų priminti, jog atšvaitas gyvybę gelbsti tik nešiojamas ir tinkamai pritvirtintas prie drabužių reikiamoje vietoje, kad vairuotojai eismo dalyvį pamatytų iš tolo“, – atsisveikindama kalbėjo L. Kaniauskienė, akcijos „Susiprask“ organizatorių moksleiviams padovanotus atšvaitus pavadinusi ne tik švente mokykloje, bet ir puikia galimybe dar vienam pokalbiui su vaikais apie jų saugumą kelyje.