Jeigu mes čia rašantieji, komentuojantieji esame tokie „tobuli ir geri“, tai kodėl keliuose tiek daug nelaimių, kelių eismo taisyklių pažeidimų? Gal reiktų užduoti sau klausimą: ką aš pats darau ar padariau (išskyrus burnojimą ant kitų), kad keliuose situacija pasikeistų į gerąją puse? Tik nereikia sakyti, kad kiekvienas iš mūsų nepažeidžiame jokių kelių eismo taisyklių (nesvarbu, ar esame vairuotojai, pėstieji, dviratininkai), tikrai nepatikėsiu (net ir moteriškės, manančios, kad „tobulai“ vairuoja, daro klaidų). Užbėgdamas komentarams už akių, pasakysiu, kad savęs tuo geriausiuoju tikrai nelaikau. Kasdieniškų situacijų, kai kiekvienas iš mūsų nusižengiame, tikrai nereikia ieškoti toli. Jos yra mūsų gatvėse.
Staigiai stabdau mašiną. Iš burnos išsprūsta riebūs keiksmažodžiai. Gatvėje didžiausias eismas, pėsčiųjų perėja ranka pasiekiama, tačiau vyriškis dideliais žingsniais lekia už rankos tempdamas vaiką į kitą gatvės pusę. Ir tikrai ne per pėsčiųjų perėją. Čia jau grūmojimų ir aiškinimų nebeužtenka. Juk vyriškis – ne mažas vaikas ir puikiai supranta, kad į pavojų stato ne tik vaiko, savo, bet ir kitų eismo dalyvių gyvybes (o dar koks pavyzdys rodomas vaikams, kuriems tetos ir dėdės aiškina, kaip reikia elgtis gatvėje?). Pykstu, tačiau vakar pats irgi patingėjau kelis žingsnius nukulniuoti iki pėsčiųjų perėjos. Ir kas čia blogo? Sutaupiau kelias minutes savo laiko, tačiau nepagalvojau, kad keliu pavojų kitiems.
Artėju prie sankryžos. Man žalia šviesoforo šviesa. Vadinasi, pėstiesiems – raudona. Jau nuo pirmos klasės (gal net ir anksčiau) žinoma, jog, degant raudonai šviesoforo šviesai, eiti draudžiama. Ir ką regiu? Dvi bobulytės (kitoje situacijoje gali būti bet kuris iš mūsų) susikibę už parankių „krypuoja“ į kitą gatvės pusę vėžlio greičiu. Čia juk ne pasivaikščiojimas ir ne grybų rinkimas miške. Nei signalizuoti (išsigąs, supanikuos, pargrius), nei aplenkti (kita eismo juosta juk mašinos važiuoja). Lieka dar kartelį stabdyti. Sustoju (gerai, kad iš paskos nevažiavo niekas). Sėdynėje sumažėju ir pasislepiu už vairo. Bobulyčių žvilgsniai kone byloja: „Tai kur, piemenie, leki dabar? Ar nematai, kad mes einame?“ susidaro įspūdis, kad eismo chuliganas šioje situacijoje esu aš. Ir vėl pykti negaliu. Su žmona taip pat išdidžiai kulniavom degant raudonam šviesoforo signalui. Kam stovėti ir laukti žalios? Tik kvailiai stovi (na, dauguma iš mūsų taip pagalvotų).
Nemažas kamštis važiuojančiųjų tiesiai juostoje. Na ką, galvoju, palauksiu kantriai. Kiti stovi, tai ir aš pastovėsiu. Niekur greičiau nenulėksiu. 10 min., 15 min., aš vis dar kantriai laukiu kaip ir kiti stovintieji. Kaip visada juostoje į kairę nė vienos mašinos. Ir tik žiū vienas gudrutis (o jam iš paskos dar keli gudručiai) lekia juostoje sukti į kairę, aplenkia 20 kantriai laukiančiųjų mašinų koloną ir metasi į važiuojančiųjų tiesiai juostą. Kaip aš sakyčiau: „Nei laba diena, nei viso gero“ (su labai panašia situacija susiduriame poliklinikoje. Sėdime, kantriai laukiame ir ateina kokia išsipusčiusi poniutė: „Aš tik trumpam“. Šmurkšt ir įlenda visiems prieš nosis į kabinetą). Pasiduodu bandos jausmui: jeigu kitiems galima, tai kuo aš prastesnis. Ir kitoje sankryžoje norom nenorom pasielgiu taip pat. Blogi pavyzdžiai užkrečiami.
Šį kartą jau suku į kairę. Tačiau reikia praleisti pravažiuojančius tiesiai. Iš tolo matau atlekiančią mašiną. Ramiai laukiu, nes vairuotojas nerodo jokių ženklų, kad ruošiasi sukti į kurią nors pusę. Ir ką jūs manote? Prieš pat mano nosį įjungiamas posūkis į dešinę. Tiek to, aš galiu pastovėti, tačiau sutrukdžiau eismą kitiems vairuotojams. Mes juk nekalti, kad kažkas nežino, kur yra posūkio rankenėlė. Ir ji tikrai ne už metro. Juk vairavimo mokykloje už tokią, rodos, menką klaidelę gali neišlaikyti egzamino. Išlaiko egzaminus ir pamiršta viską. Tampa pilnateisiais kelių eismo taisyklių pažeidėjais. Pats irgi užmirštu kartais parodyti posūkį, tačiau man iš dešinės sėdi „proto balsas“ (suprask, žmona), kuris primena apie mano nusižengimus.
Vėl sankryžoje suku į dešinę ir garsiai signalizuoju. Man prieš pat akis tiesiai prašvilpė stipriai į vairą įsikibusi moteriškė. Rankos įsikibę į vairą, žvilgsnis rimtas, kuriame išskaitomas vienas vienintelis tikslas: „Tiesiai ir tik tiesiai, kad ir kas nutiktų. Nieko nematau, nieko negirdžiu. Čia kam signalizuoja? Man? Aš važiuoju. Nieko nepadariau.“ (juk nesvarbu, kad pažeidė taisyklę). Šypteliu. Ir aš kartais ignoruoju signalizuotojus, jei ką padarau ne taip.
Tokių kasdieniškų situacijų, su kuriomis susiduriame gatvėse yra tūkstančiai. Apie kažkokias KET pataisas ar sudėtingų eismo situacijų problemas negali būti nė kalbos, jeigu mes, pirmiausia, nesugebėsime susitvarkyti su pačiais paprasčiausiais pažeidimais (ėjimas per pėsčiųjų perėją, ėjimas į kitą gatvės pusę tik degant žaliam šviesoforo signalui, posūkių rodymas, užleidimas, praleidimas kelyje, teisingas persirikiavimas ir t.t.). Reikia, manau, visai nedaug – pradėti nuo savęs ir nereikalauti iš kitų to, ko pats nedarai. Kaip jau minėjau, blogi pavyzdžiai užkrečia (juk mes, vyresni eismo dalyviai esame pavyzdys vaikams, kurie skuba į darželius, mokyklas, jauniems vairuotojams, kurie, ką tik išlaikę teises, puola sekti mūsų pavyzdžiu). Bet nuo to ir prasideda mūsų kultūra, supratingumas ir solidarumas. Vadovaukimės ne emocijomis, bet objektyviai ir šaltai pažvelkime į esamą situaciją. Kelių eismo dalyviai yra ne tik vairuotojai, bet ir pėstieji, dviratininkai. Todėl kelių eismo taisyklės turi galioti visiems. Pabaigai noriu pridurti, kad kelyje už mašinų vairų sėdime mes, mąstantys žmonės, o ne automobilių markės. Kada pradėsime mąstyti ir jausti pagarbą kitiems, tada nebereikės matyti kelyje įvykstančias nelaimes ir gvildenti tokių temų.
DELFI skaitytojas Aurėlijus
