Naujas grybų rūšis atradusi mokslininkė pažymi, kad tokie miškai kaip Moniškio yra tarsi atskaitos taškas – jis parodo, kaip galėtų atrodyti Lietuvos miškai, jeigu nebūtume jų taip intensyviai eksploatavę.

Nauji radiniai aptikti per trumpą laiką gana mažoje teritorijoje

R. Iršėnaitė pažymi, kad šios grybų rūšys yra įvairios – nuo mikro, kurias vos gali įsižiūrėti, iki stambesnių.

Anot jos, tarp naujai atrastų rūšių – pakrantinis švelniabaravykis (Xerocomus ripariellus), augantis drėgnose vietovėse ir sudarantis mikorizę su gluosniais bei alksniais, bei glotnioji skėtukė (Parasola leiocephala), trumpai gyvenanti rūšis, kuri save susivirškina po keleto gyvavimo valandų.

Kartu su šiomis rūšimis buvo aptiktos ir kitos, klestinčios tik natūraliuose miškuose: gausiai ant yrančių drebulių auganti lenktakotė plikabudė (Homophron camptopodum), tamsioji dirvabudė (Agrocybe firma), švelnioji žvynagalvė (Cystoagaricus lepidotoides). Nors šios rūšys labai retos, jų gyvybinė veikla palaiko miško ekosistemą. Be to, buvo aptikta mikroskopinė rūšis Bactridium flavum ir mažai tyrinėti bei po atradimo šviežius lietuviškus pavadinimus įgavę plonasis nuosėdis (Cortinarius fuscogracilescens), smulkioji skylėtbudė (Polyporus parvivarius) ir vilnotoji miltbudė (Clitopilus baronii).

Moniškio miške atrastos 9 Lietuvai naujos grybų rūšys

„Šias rūšis aptikome per labai trumpą laiką gana mažoje teritorijoje. Tai nebuvo specialus ilgalaikis, ilgametis tyrimas. Tiesiog atėjome į natūralų mišką ir per keletą valandų suradome daug įvairių grybų rūšių. Išsiaiškinome, kad jos Lietuvoje dar niekada nebuvo rastos. Apie naujas grybų rūšis nelabai daug žinoma ir kitose šalyse, tad mokslininkams dar reikia išsiaiškinti, ar jos labai retos, unikalios“, – pasakoja Delfi pašnekovė.

„Veikiausiai jos nelabai seniai yra pripažintos mokslo. Vis dėlto saugodami naujus radinius mūsų herbariumuose, galime apie juos suteikti žinių, tomis žiniomis dalintis su užsienio mokslininkais“, – priduria tyrėja.

R. Iršėnaitė atkreipia dėmesį ir į tai, kad nė viena iš šių grybų rūšių nėra valgoma. Vis dėlto, anot mokslininkės, dėl to atradimas nėra mažiau įdomus.

Dar 2022 m. R. Iršėnaitė Moniškio miške rado ir vienintelę Lietuvoje mėlynlakštės mažasporės (Baeospora myriadophylla) radimvietę. Tai itin retas grybas, kurio pasaulyje yra vos apie 400 radimviečių.

„Moniškio miškas, su savo neliestu dirvožemiu ir gausia negyva mediena, yra tarsi laboratorija po atviru dangumi. Čia formuojasi sąlygos, leidžiančios aptikti rūšis, kurios kituose miškuose nyksta arba jau yra išnykusios“, – sako mokslininkė.

Grybai – ypač svarbūs ekosistemoms

R. Iršėnaitė sako, kad jei nebūtų grybų, nebūtų ir mūsų pačių.

„Jie daro viską, kas mums reikalinga. Grybai skaido organines medžiagas, vadinasi, viską grąžina į gamtą, į medžiagų apykaitos ciklą. Įsivaizduokite, krentančius lapus, šakas – visa tai ir apskritai medieną daugiausia suskaido grybai. Jeigu jų nebūtų, per vienus metus neišsikapstytume iš organinių nuokritų“, – paaiškina mikologė.

Moniškio miške atrastos 9 Lietuvai naujos grybų rūšys

Kita labai svarbi grybų savybė, anot mokslininkės, yra ta, kad jie sudaro simbiozę su augalais.

„Ta simbiozė yra labai sena, trunkanti milijonus metų. Grybai padeda augalams pasisavinti tam tikras medžiagas, augalai savo ruožtu jiems atiduoda savąsias. Šis ryšys egzistuoja pusiausvyroje. Nebūtų grybų, nebūtų miško. Nebūtų miško, nebūtų oro“, – pažymi Delfi pašnekovė.

Mokslininkė pabrėžia senųjų miškų išsaugojimo svarbą: tai atskaitos taškas

Anot R. Iršėnaitės, atrastos 9 naujos Lietuvai grybų rūšys parodo senųjų, žmogaus veiklos nepaliestų miškų svarbą ir jų unikalią savybę – išsaugoti organizmų įvairovę.

„Nors Moniškio miškas nėra labai didelis, jis išlaikęs natūraliam miškui būdingas savybes. Jame matome, kaip galėtų atrodyti Lietuvos miškai, jeigu nebūtume jų taip intensyviai eksploatavę. Negaliu sakyti, kad Moniškio miškas yra visiškai natūralus ir nepaliestas žmogaus veiklos, nes žmogus – bent jau Europoje – prisilietė prie beveik visų miškų. Vis dėlto tokiose vietose kaip Moniškio miškas žmogaus veikla matyti mažiausiai“, – pažymi R. Iršėnaitė.

Tyrėja atkreipia dėmesį, kad sengirėje, priešingai nei kartais įsivaizduojama, nebūtinai turi augti tik šimtamečiai ąžuolai.

„Ji turi turėti įvairių medžių – ir jaunų, ir mirštančių, ir senstančių, ir išvirtusių. Tokiuose miškuose yra didelis negyvos medienos kiekis, juose randasi mikrobuveinių įvairovė, pavyzdžiui, upelis, bala, kai viskas nėra vien tik kažkokia plantacija. Tokiuose miškuose galima tarsi pamatyti, koks yra atskaitos taškas“, – priduria ji.

Moniškio miške atrastos 9 Lietuvai naujos grybų rūšys

Anot Delfi pašnekovės, ilgą laiką mokslininkai daugiausia tyrinėjo žmogaus poveikį – tai, kaip jis paveikė teršdamas, pavyzdžiui, azotu ar fosforu, kokią įtaką turėjo gaisrai ir kt.

„Kaip veikia klimato kaita, ką mes padarėme, ką pakeitėme, buvo ir yra aktualu. Vis dėlto pastebėjome, kad nebeturime atskaitos taško, neužfiksavome to, nuo ko mums reikia atsispirti, to, kas natūralu. Senieji miškai sudaro labai mažą dalį visų miškų“, – teigia ji.

R. Iršėnaitė taip pat pabrėžia, kad senieji miškai yra biologinės įvairovės šaltinis.

„Tai yra kertinis akmuo, laikantis biologinės įvairovės namą. Net jei ir atsodiname iškirstą mišką, biologinės įvairovės požiūriu tai yra dykuma. Net ir joje kartais gali sutikti daugiau rūšių, nei, pavyzdžiui, užsodintoje eglių plantacijoje. Tam, kad miške įsikurtų įvairios rūšys, jos turi iš kažkur ateiti, bet rūšys negali keliauti tūkstančius kilometrų, jos turi būti šalia“, – paaiškina ji.

Mokslininkės taip pat pažymi, kad išsaugotos sengirės, tokios kaip Moniškio miškas, yra didelė vertybė.

„Įėjus į Moniško mišką, iš karto gali pamatyti įvairių medžių. Čia ir keletas rūšių lapuočių, ir spygliuočiai. Jeigu vyrauja, pavyzdžiui, lapuočių plačialapis miškas – ąžuolai, liepos, alksniai, karklai, – tai šalia bus ir šlapesnė vieta, upeliukas, tuomet ir kažkoks grybas“, – sako ji.

Moniškio miške atrastos 9 Lietuvai naujos grybų rūšys

„Skirtingų vietų, skirtingų buveinių pačiame miške įvairovė turi labai didelį reikšmę – jame gali sugyventi įvairūs organizmai su skirtingais poreikiais. Vienam reikia šlapesnių sąlygų, tai jis tokiose vietose ir bus, kitam reikia sausiau, jis bus kitur. Jeigu visur yra šlapia arba visur sausa, atitinkamai viskas bus daug vienodžiau“, – paaiškina mikologė.

Didžiausią žalą daro negyvos medienos išvežimas, plynieji kirtimai

R. Iršėnaitė taip pat pabrėžia, kad naujai Lietuvoje rastos grybų rūšys negali būti aptiktos tose Lietuvos vietose, kurios yra vykdoma ūkinė veikla.

„Pažiūrėkime į sanitarinius kirtimus. Žievėgraužio tipografo pažeistos eglės yra kertamos, nesvarbu, kad jos nebedaro jokio poveikio, ir išvežamos. Išvežame didžiulį kiekį negyvos medienos, ant kurios gali gyventi nesuskaičiuojami tūkstančiai įvairių organizmų – grybų, samanų, vabzdžių, ir kt. Išvežus tą medieną, tūkstančiai šių gyventojų netenka namų“, – paaiškina ji.

Žievėgraužis tipografas

Mokslininkė taip pat pabrėžia, kad nuolatinis negyvos medienos valymas yra sena mūsų miškotverkos tradicija.

„Tai darėme prieš keliasdešimt metų, darome ir dabar. Nesuprantama, kad reikia ją palikti“, – sako ji.

Mikologė atkreipia dėmesį ir į šalyje vykdomus plynuosius bei kitokių rūšių kirtimus.

„Jie grybams yra tiesiog pražūtis. Jeigu po to dar vyksta miško užsodinimas, yra suardomi visi grybų tinklai, pažeidžiama grybiena. Viskam atsigauti reikia labai daug laiko. Gamta išsigydys, bet, kaip ir minėjau, jeigu nebus biologinės įvairovės šaltinio, ji bus daug skurdesnė. Bus daugiau įprastų, dažnų rūšių, kurios dominuos. Nebebus spalvų ir formų įvairovės, kas labai būdinga natūraliai buveinei“, – apibendrina mokslininkė.

2018-09-19 Kertama Labanoro giria

Lietuvoje tikrų sengirių praktiškai nėra

„Sengirės fondo“ vadovė Rimantė Pauluskaitė-Digaitienė pažymi, kad Lietuvoje terminas „sengirė“ kol kas nėra formaliai apibrėžtas. Vis dėlto apibrėžimas jau yra parengtas naujam Miškų įstatymo projektui, kuris dar nėra priimtas.

„Sengirė – įvairiaamžis vietinių medžių rūšių miškas, kurio dauguma medžių pasiekę gamtinę brandą ir susiformavę natūraliai, paprastai vėlyvojo vystymosi etapais vieno tipo pirmykščiame miške. Buvusios žmogaus veiklos požymiai gali būti matomi, tačiau jie pamažu nyksta arba nėra pernelyg reikšmingi, kad sutrikdytų natūralius procesus“, – apibūdinimą pateikia R. Paulėuskaitė-Digaitienė.

Botanikas, gamtininkas Mindaugas Lapelė naujienų portalui „Delfi“ sako, kad tikrų sengirių, labai senų miškų Lietuvoje praktiškai nėra.

„Vis dėlto turime miškų su pirmykščiams miškams būdingais elementais. Tokius miškus „Sengirės fondas“ perka ir suteikia galimybę jiems tapti sengirėmis. Stengiamės mažas mūsų miškų dalis ateityje jomis paversti. Toks mūsų tikslas“, – pažymi M. Lapelė.

Mindaugas Lapelė

„Sengirės fondo“ duomenimis, rezervatai yra vienintelės teritorijos Lietuvoje, kurių miškai turi galimybę tapti tikromis sengirėmis. Jie sudaro 1,225 proc. Lietuvos miškų teritorijos.

M. Lapelė pabrėžia, kad rezervatai dar nėra sengirės.

„Lietuvos rezervatuose augančių medynų vidutinis amžius siekia viso labo apie 70–80 metų. Iki sengirės jiems dar augti ir augti. Vis dėlto rezervatų miškai ateityje turi galimybę tapti sengirėmis“, – pažymi jis.

„Rezervatuose įmanoma rasti medynų fragmentų, kurių amžiaus vidurkis – 200 metų. Jie sudaro 0,0009 proc. viso Lietuvos ploto“, – pažymi Delfi pašnekovas.

Anot jo, šis skaičius nurodo, kokį plotą Lietuvoje apytiksliai galėtų sudaryti sengirės.

„Turime sengirių trupinukų, skeveldrėlių. Apskritai Europoje laukinės gamtos praktiškai neliko, išskyrus kalnus, pelkes ir Šiaurę“, – apibendrina jis.

Moniškio miške atrastos 9 Lietuvai naujos grybų rūšys

„Sengirės fondo“ duomenimis, dėl masinių kirtimų, daugelis rūšių, kurioms yra būtinos pastovios, lėtai kintančios sąlygos, sutinkamos tik sengirėse, sparčiai nyksta. Lietuvoje net 80 proc. saugomų miško vabzdžių rūšių išlikimui didžiausią grėsmę kelia negyvos medienos trūkumas, gręsiąs ir daugeliui ją skaidančių grybų rūšių. Nuo šių priklauso kitos miško ekosistemos grandys, įgalinančios neperstojamos gyvybės grandinę, suteikiančią viena kitai maistą bei namus.

Atkreipia dėmesį į senųjų bukų miškų vertę

Italijos aplinkosaugos žurnalistė Marta Abba, dalyvaujanti tarptautiniame žiniasklaidos projekte „Pulsas“, pabrėžia, kad sengirės yra unikalios ekosistemos, kuriose randama daugybė retų ir nykstančių saugotinų rūšių.

„Pavyzdžiui, senuosiuose Italijoje ir apskritai visoje Europoje augančiuose bukų miškuose aptinkamos rūšys, kurioms kitur išgyventi sąlygų nėra. Retas europinis plačiaausis (Barbastella barbastellus) lygianosinių šeimos šikšnosparnis dėl minimalios žmogaus intervencijos ir paliktų negyvų medžių savo buveine pasirinko būtent brandžius bukų miškus“, – pasakoja žurnalistė.

Europinis plačiaausis lygianosinių šeimos šikšnosparnis

„Šiuose miškuose auga kelių šimtų metų senumo medžiai, juose ilgą laiką nebuvo vykdoma jokia ūkinė veikla. Per šimtmečius šie miškai mažai keitėsi, nes yra sunkiai pasiekiamose vietovėse ir lengvai prisitaiko prie įvairių klimato bei geografinių sąlygų“, – priduria ji.

Milano-Bicocca universiteto mokslininkas, biologinės įvairovės ekspertas interviu M. Abbai pažymi, kad senieji miškai – tai unikalus biologinės įvairovės prieglobstis, jie yra laisvi nuo žmogaus įsikišimo.

„Šie miškai mums leidžia iš tikrųjų suprasti, kokios yra natūralios sąlygos ir kokią vertę ekosistemoms jie sukuria“, – teigia mokslininkas.

Anot M. Abbos, pavyzdžiui, senieji bukų miškai yra saugomi UNESCO direktyvų – draudžiama juos pažeisti, taip pat vykdyti bet kokią jų aplinką niokojančią veiklą.

„Europos senieji pirmykščiai bukų miškai, kuriuos UNESCO pripažino pasaulio paveldu, driekiasi 18 šalių: Albanijoje, Austrijoje, Belgijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Šiaurės Makedonijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje ir Italijoje“, – įvardija ji.

Bukų miškas Italijoje

Remdamasi šaltiniais, žurnalistė taip pat pažymi, kad didžiausią grėsmę šiems miškams Italijoje šiuo metu kelia gaisrai, taip pat ekstremalūs orų reiškiniai, kurie dėl klimato kaitos vis labiau dažnėja ir stiprėja. Ji kaip vieną iš didžiausių grėsmių tokiems seniesiems miškams įvardija ir vykdomą žemės ūkio veiklą bei miškų kirtimus.

„Net jei jie ir nėra masiniai, gali sukelti buveinių fragmentaciją ar išnykimą“, – pabrėžia žurnalistė.

ES įsipareigojo saugoti visus Europos pirminius miškus ir sengires

Europos Komisijos (EK) Aplinkos generalinis direktoratas leidinyje „Komisijos gairės dėl ES pirminių miškų ir sengirių apibrėžimo, kartografavimo, stebėsenos ir griežtos apsaugos“ pažymi, kad sengirės ir pirminiai miškai yra vienos iš turtingiausių ES ekosistemų. Juose saugomos didelės anglies sankaupos ir jie yra itin svarbūs siekiant išsaugoti biologinę įvairovę, taip pat užtikrinant įvairias ekosistemų paslaugas. Jie yra daugelio nykstančių ir endeminių ES rūšių buveinė, taip pat yra puikūs mūsų gamtos paveldo pavyzdžiai.

Europos Komisija

Leidinyje taip pat atkreipiamas dėmesys, kad šiuo metu ES tokie miško plotai yra išretėję, neretai jie yra maži ir fragmentiški.

Remiantis naujausiais tyrimais, pirminių miškų ir sengirių plotas sudaro apytikriai mažiau nei 3 proc. ES miško žemės.

Pabrėžiama ir tai, kad kai kuriose ES valstybėse narėse nebeliko pirminių miškų ar sengirių arba nebėra kai kurių rūšių pirminių miškų ar sengirių pavyzdžių. Dėl šios priežasties, EK, visų pirma, skatina atkurti tokių rūšių miškus, kad jie įgautų sengirių savybių.

2020 m. gegužės mėnesį Europos Komisija paskelbė 2030 m. ES biologinės įvairovės strategiją. Joje nustatytas tikslas apibrėžti, kartografuoti visus ES likusius pirminius miškus ir sengires, vykdyti jų stebėseną ir užtikrinti griežtą jų apsaugą.