Nuvykę į Italiją ar Ispaniją, girdėsime daug pasididžiavimo tiek vietiniu produktu, tiek vietiniu įpročiu. Tarkime, vos kelis tūkstančius gyventojų turintis Diamante miestelis Italijos Pietuose, Kalabrijoje, kasmet vyksta aitriųjų pipirų, festivalis – „Peperoncino Festival di Diamante”.

„Kalabrijoje yra didelė aitriųjų pipirų įvairovė, mes, kalabriečiai, mėgstame juos. Todėl apie 1992-uosius iš Amerikos atvyko peperoncino sėklytės ir išplito po Italiją bei Kalabriją. Tas festivalis tikrai populiarus, su daug veiklų, degustacijų, koncertų, jis reklamuoja kraštą ir patį produktą”, – sako Alessandro Sposato, italų kalbos mokytojas iš Kalabrijos, jau ilgus metus gyvenantis Lietuvoje.

Jis pasidalina, kad štai Umbrijos regione, Monte San Severino miestelyje, kasmet jau 60 metų vyksta kiaulienos šventė, viename skurdžiausių Italijos regionų, Bazilikatoje, Melfi mieste, 62 metus skaičiuoja kaštainių festivalis, pjemontiečiai Albos mieste kviečia į jau 93-ąją trumų šventę, kuri – jau nebe mažo miestelio įvykis, o šis tas, sutraukiantis internacionalinę auditoriją.

Vietinės rūšies česnakų ar svogūnų, polentos, piadinos, sūrio bei kitų lokaliai įaugusių tradicijų bei maisto šventės kasmet vyksta visoje Italijoje, dažnai – net mažiausiuose kaimeliuose, kur jos gal ir vietinės reikšmės, bet sutraukia visus aplinkinius gyventojus.

Įdomių, autentiškų ir net ironiškų renginių netrūksta ir Čekijoje. Leidinio „Denik Referendum” autorius Petr Jedlička sako, kad įdomus ir vertas išskirti renginys – tai Brno mieste vykstantis „Ghettofest”. Tai miesto šventė, kurioje muzikos ir teatro spektakliai derinami su autentiška gatvės patirtimi. Ir unikalus jis yra todėl, kad tikslingai organizuojamas gatvėse tos miesto dalies, kuri vadinama Bronksu (visai kaip ne iš gerosios pusės pagarsėjęs Niujorko rajonas, žinomas dėl palyginti didelio nusikalstamumo bei hip-hopo muzikos). Toje Brno miesto dalyje tradiciškai gyveno vokiečių mažuma, o po Antrojo Pasaulinio karo, 1945-aisiais iš Čekoslovakijos ištrėmus visus vokiečius, joje apsigyveno itin socialiai silpnos šeimos, daugiausia romų tautybės.

Kaip sako čekų žurnalistas, Čekijos visuomenė nėra labai rasistinė, tačiau joje paplitęs specifinis rasizmas, nukreiptas prieš romų mažumą. Be to, atitinkama miesto dalis yra objektyviai apleista, purvina, su garsiomis narkomanų landynėmis ir pan. Todėl daugeliui Brno gyventojų apsilankymas tame festivalyje yra pirmoji galimybė aplankyti šią miesto dalį ir pabūti joje bent kelias valandas.

Anot „Denik Referendum” atstovo, organizuojant pirmuosius „Ghettofest” buvo siekiama suartinti čekų daugumą ir romų mažumą, tačiau negalima sakyti, kad tai stebuklingai pavyko pasiekti net festivalio metu. Ir vis dėlto, padėtis gerėja.

Autentiškos atmosferos ramsčiu tapo ne tik vieta, bet ir tai, kad kai kurios grupės groja tiesiai gatvėse, tarp senų penkiaaukščių pastatų. Vietinės šeimos paprastai stebi pasirodymą pro savo butų langus, kartais su visais nariais, įskaitant senelius ir mažamečius vaikus.

Baltos mišrainės degustacija ir keptos duonos derinimas su alumi

Galima pasidžiaugti, kad tokios nuoširdžios ir nepritemptos autentikos vis daugiau atsiranda ir Lietuvoje – kai žmonės nuoširdžiai nori švęsti savo kultūrinį palikimą, perkelti jį į naują lygį, įvesti į savo kasdienybę, šventę. Taip vyksta ir Vilniaus centre įsikūrusiame bare „Slojikai”.

Baras „Slojikai”

Paulius Liubertas, MB „Iš tuščio į kiaurą” direktorius ir baro įkūrėjas, sako, kad intriguojančių, galvą kraipyti verčiančių ir kartais net už juoką imamų degustacinių vakarienių karuselė užsisuko praėjusių metų gruodį.

„Artėjo Naujieji, norėjosi sugalvoti kažką įdomaus tam vakarui. Pats asmeniškai laisvalaikiu labai
mėgstu užsiimti idėjų generavimu. Kaip ir dauguma jų, baltų mišrainių idėja gimė visiškai spontaniškai. Pamaniau, kad balta mišrainė yra toks tradicinis lietuvių šventinio stalo valgis, bet tuo pačiu ir labai standartinis, o aš jame įžvelgiau galimybę improvizuoti! Pamaniau, kad gal nebus šventvagiška, jei baltoje mišrainėje mums įprastą „šlapenką” pakeis ispaniška „čorizo” dešra – žiupsnelis egzotikos sumaišyta su mums įprastomis tradicijomis. Kita opcija – sumaišyti du tradiciniai mūsų patiekalai: baltoji mišrainė su silke. Šie nauji baltos mišrainės skoniai daugeliui tapo netikėtu atradimu”, – pasakoja vyras.

Patrauklumo pasiūlymui, kaip sako jis, suteikė ir tai, jog buvo kviečiama degustuoti baltas mišraines žvakių šviesoje ir dar už labai nedidelę, visiems prieinamą kainą.

Baras „Slojikai”

„Žinoma, paskelbdamas šį renginį, nenumaniau, kokio susidomėjimo jis sulauks. Galvojau, jog gali būti ir taip, kad turėsime ir vos kelis rezervuotus staliukus, nes žmonės pagalvos: „Kas čia per nesąmonė?“. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad jei tai ir nesąmonė, žmonėms šiais laikais tokių nesąmonių velniškai reikia! Visi staliukai buvo rezervuoti per rekordiškai trumpą laiką, o susidomėjimas renginiu augo ir toliau. Supratome, kad turime didelę auditoriją, kuriai labai reikia tokių degustacinių vakarienių, tad turime tęsti šią tradiciją ir toliau. Juolab, kad praeitų metų gale į
„Slojikų“ virtuvę atsikraustė labai talentingas ir kūribingas virtuvės šefas, tad viskas tapo žymiai paprasčiau”, – džiaugsmu sėkminga idėja dalinosi Paulius Liubertas.

Jis pasakoja, kad žmonės, kurie ateina ir dalyvauja baro renginiuose, šį konceptą priima labai džiaugsmingai. Vis dėlto, pasirodo, yra didelė dalis žmonių, kuri tebegalvoja, kad šie renginiai – tik socialiniuose tinkluose transliuojamas pokštas, ir realiai nevyksta.

Baras „Slojikai”

„Nors labai rimtai aprašome savo renginius, jiems įvykus įkeliame ir nuotraukų į socialinius tinkus, tačiau dalies žmonių tai vistiek neįtikina”, – juokiasi organizatorius.

Reikia pastebėti, kad net pats baro pavadinimas „Slojikai“ kalba apie tam tikrą kultūrinį palikimą,
laikotarpį. Paklaustas apie tai, Paulius Liubertas sako, kad baras „Slojikai“ yra apie mūsų praeitį, apie Lietuvą prieš 30 ar daugiau metų, tad natūralu, kad tai turi atsispindėti ir pavadinime.

„Kaip ir dabar, anuomet lietuvių šnekamojoje kalboje buvo naudojama daug svetimybių ir barbarizmų, tik dabar jie vienokie, anuomet buvo kitokie. Tai mūsų istorija, kurią šviesaus atminimo maestro Vytautas Kernagis labai šauniai suguldė savo dainoje „Žemutinių pilių šventės“. Būtent ši daina ir įkvėpė mūsų baro pavadinimą“, – sako jis.

Vyras svarsto, kad žmonių visada buvo, yra ir bus visokių – vieni, anot jo, gėdijasi ir gėdysis savo Rytų Europos palikimo, kiti didžiuosis ir žavėsis.

Baras „Slojikai”

„Bet tai, kad tie kurie anksčiau gėdijosi, dabar pradeda vertinti, manau, yra tam tikras tautos brandos bruožas. Atsidarius uždangai daugelis suskubome ieškoti naujų įdomių dalykų, kurių anksčiau tiesig negalėjome gauti. Bet po tų visų ieškojimų ir atradimų juk vistiek mintimis grįžtame prie kotleto mamos keptuvėje ir jo kvapo, kviečiančio iš kiemo grįžti prie pietų stalo. Daug metų buvome okupuoti, įsprausti į tam tikrus rėmus ir gyvenome pagal mums primestas taisykles. Manau, buvimas tuose rėmuose lėmė tai, kad Lietuvos kulinarinė raida nesivystė taip, kaip galėjo. O ši tema daugeliui yra labai jautri ir skaudi. Tad, manau, kad ir tą gėdijimąsi galima sieti su tuo“, – dalinasi Paulius.

Ant sienų „Slojikų“ bare – kilimai, primenantys gal senelių namus, gal – sovietinį grožio suvokimą. Tačiau baro savininkas sako, kad nors kai kam iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „Slojikai“ yra apie nostalgiją Sovietų Sąjungai, tačiau anaiptol.

„Baras „Slojikai“ yra apie nostalgiją kiekvieno mūsų asmeninei praeičiai, buičiai, emocijoms, pirmajam per „Videokauką“ matytam filmui ar pirmam gazirofkės sifono nešimui į krautuvę papildyti. Apie nostalgiją babai ir jos kilimui ant sienos, kuriuo baba taip didžiavosi. Viskas, kas telpa į „Slojikų“ koceptą, yra apiemus, ne apie kažką kitą“, – didžiuojasi įkūrėjas.

Baras „Slojikai”

Į barą organizatoriai pakviečia ir nostalgiją keliančių muzikantų – tiek grojančių nostalgiškais instrumentais, tiek ir nostalgiškų grupių.

„Per šv. Valentino dieną surengėme čeburekų degustaciją žvakių šviesoje skambant gyvai akordeono muzikai, pagroti pasikvietėme ilgametį savo srities profesionalą – akordeonistą Algimantą. Vakarėlis taip patiko tiek svečiams, tiek pačiam muzikantui, jog jis dar sugrojo daugiau nei valandą viršvalandžių tiesiog savo malonumui. Pamenu, kai kažkuriuo momentu priėjau prie Algimanto ir pasakiau: „Ačiū, jau galite baigti“, jis tik trumpai burbtelėjo: „Nepergyvenk, daugiau mokėt nereikės“. Ir tiesiog grojo toliau. Na o tarptautinės Moters dienos proga surengėme Jūratės kotletų degustaciją skambant skrabalams, kurie pas mus kartu su skrabalų meistru atvyko iš tolimosios Klaipėdos. Taip „Slojikuose“ įvyko pirmoji pasaulyje degustacinė vakarienė skambant gyvai skrabalų muzikai ir mes įsirašėme į degustacinių vakarienių metraščius. Jei tik tokie egzistuoja, žinoma. O per baro gimtadienius įprastai kviečiamės didžiuosius scenos grandus: šiemet į „Slojikų“ sceną lipo grupė „Žentai“, o pernai nepamirštamą vakarėlį užkūrė grupė „Balius“ su legendiniais Klarku bei Laura“, – primirštais, bet žmones kaip medus sutraukiančiais dalykais dalinosi baro savininkas.

Jis teigia, kad „Slojikų“ publikos demografija yra marga kaip genys. Tačiau nemano, kad į
tai labai reikėtų gilintis.

„Nesigilinant į demografiją, galiu pasakyti, kad pas mus renkasi žmonės, mėgstantys švęsti gyvenimą. Ne bambėti ir skųstis, o džiaugtis ir stengtis iš gyvenimo pasiimti viską, kas geriausia“, – džiaugiasi Paulius.

Jis patvirtina, kad į visą baro veiklą, kuri taip patraukia žmones, komanda žiūri net labai rimtai. Kuriami maisto bei gėrimų deriniai yra rimti, o atvykstantys specialistai – autoritetingi.

„Alaus žinovas pats į mus kreipėsi parodydamas norą padaryti pas mus paskaitą apie alų bei alaus degustaciją. Mums beliko priderinti patiekalą, na o kas gi geriau dera prie alaus nei kepta duona su sūrio ir majonezo padažu! Taip ir gimė toks renginys: svečiai degustavo šešių skirtingų rūšių lietuvišką alų užkąsdami kepta duona su trijų skirtingų sūrių padažais bei klausėsi pasakojimų apie senovinius aludarystės būdus, alaus atsiradimą ir jo kelionę iki Lietuvos“, – dar viena pavykusia idėja pasidalina organizatorius.

Šiuo metu artėja baro lauko terasos atidarymas su gyva muzika ir meno instaliacijomis, kurias savo dirbtuvėse šiuo metu gamina auksarankis meistras Genadijus – vienos ištikimos baro lankytojos tėtis.

„Kol kas gal neatskleisiu, kas tai per meno instaliacijos, bet tikėtina, jog daugeliui pamatyti jas nutūpusias Vokiečių gatvėje gali tapti labai neįprastu reginiu, kadangi tokie kūriniai anuomet būdavo labiau įprastos dekoracijos puošnioje senelio sodyboje ar tėvuko vasarnamio kieme. Dėsninga, jog tiek šiandien, tiek anuomet šių meno kūrinių kūrimo principas yra tvarumas, tik esminis skirtumas yra tas, kad šiandien tvarumas yra atsakingumo arba mados simbolis, o kadaise tėvuko garažo dirbtuvėse tvarumas buvo pasirenkamas dėl visai kitos priežasties – elementariai trūko gamybinių medžiagų ir menas buvo kuriamas iš to, kas jau atitarnavo pagal pagrindinę savo paskirtį“, – sako Paulius Liubertas.

Pokalbį jis užbaigia pasvarstymu, jog nereikia vaikytis stereotipų ar dogmų, kas mums turėtų būti tas tikrasis kultūrinis palikimas. Svarbiausia, anot jo, nebijoti pripažinti, jei tai – pieniška sriuba su plėve ant viršaus.

Kodėl nepasididžiavus šaltibarščiais?

Kitas reiškinys, ko gero tikrai galintis konkuruoti su itališkaisiais gastronominiais-kultūriniais renginiais, yra jau tuoj antrąkart įvyksiantis Vilniaus šaltibarščių festivalis.

Pirmoji tokia šventė įvyko pernai, 2023-aisiais, o impulsą jam atsirasti, kaip sako Go Vilnius vadovė Dovilė Aleksandravičienė, davė mintis, kad tokios gastronominės šventės ilgainiui tampa dideliais turistų traukos renginiais bei tam tikru išskirtiniu miesto simboliu, kaip kad Bavarija turi Oktoberfestą, Bunjolo miestelis Ispanijoje – garsiąją „Tomatinos“ (pomidorų) šventę, o Neapolis – picos festivalį. Festivalis, kaip buvo tikimasi, turėjo ir turi tapti vizitine Lietuvos sostinės kortele.

Į klausimą „kodėl šaltibarščiai?”, Dovilė Aleksandravičienė atsako keliais teiginiais: nes tai – visiškai unikalus lietuviškas patiekalas, rašytiniuose šaltiniuose minimas dar XVII amžiuje; nes jis yra gastronomijos pasaulyje nedažnai sutinkamos rožinės spalvos; gana unikalaus ir neįprasto skonio, ir todėl, kad lietuviai jį nuoširdžiai myli ir vasarą gali valgyt kasdien – skirtingai, nei, pavyzdžiui, kitus mūsų tradicinius patiekalus.

„Nenuvertinant cepelinų ir kugelio, bet jie tikrai nėra kasdienis šiuolaikinio lietuvio maistas, bet šaltibarščiai – be jų absoliučios daugumas lietuvių vasara neįsivaizduojama. Neseniai Vilniuje viešėję žurnalistai nustebo pamatę, kad net mūsų „IKEA“ šaltibarščius turi – taigi, suprato, kad šios sriubos svarbos mūsų vasarai tikrai neperdedame“, – sako „Go Vilnius”, organizuojančio minėtąją šventę, vadovė.

Ji pasakoja, kad pernai festivalis buvo eksperimentinis. Norėta pasitikrinti, kiek rožine idėja užsikrečia tiek partneriai, tiek vietinė, o taip pat – užsienio auditorija.

„Pernai, pasklidus žiniai apie pirmąjį festivalį, jame norą dalyvauti išreiškė apie 100 partnerių: viešbučių, kavinių, restoranų, barų, įvairiausių institucijų ir įstaigų. Kažkas gamino rožinę kavą ar ledus, kažkas vedė jogą apsirengę rožiniais drabužiais, kažkas puošė gatvę rožinėmis instaliacijomis bei automobiliais ir panašiai. Šiemet partnerių turime daugiau kaip 150, ir jų sąrašas vis pildosi. Kas buvo ryšku jau pernai – kad iš pažiūros siaura tema yra labai atvira pačioms įvairiausioms idėjoms ir jų raiškai. Ir šiemet matome, kiek idėjų kyla tiek mums patiems, tiek jau šių metų partneriams. Taigi, paradoksaliai nišinė šalta sriuba tampa masiniu reiškiniu, galbūt ir dėl savo ryškumo bei lengvumo – juk tada, kai atsipalaiduojame, gimsta pačios geriausios ir įdomiausios idėjos“, – aiškina viena iš organizatorių.

Kaip sako Dovilė, turime daug nacionalinių švenčių, kurios labai rimtos, žyminčios mūsų įkvepiančią, bet sudėtingą tautos ir valstybės istoriją. O šaltibarščių festivalis tuo požiūriu yra visiškai priešingas – tarsi nieko labai rimto, bet tuo pačiu labai reikalingas.

Jau pernai jame dalyvavo apie 15 tūkstančių dalyvių, jų tarpe buvo ir užsienio svečių. Organizatoriai teigia, kad šiuos – ypač patraukė galimybė nusileisti specialia šaltibarščių čiuožykla nuo Barbakano kalno, kuri, beje, ir šiemet taps festivalio epicentru.

„Beje, pavasarį Berlyne vykusio gastronomijos renginio „Eat! Berlin“ metu taip pat buvo pristatyta rožinio maisto tematika, ir jo metu net keletas dalyvių iškart įsigijo lėktuvo bilietus į festivalį“, – džiaugiasi Dovilė Aleksandravičienė.

Atskleidžiama, kad šiemet festivalio zonoje bus apie dvi dešimtis maisto vagonėlių, siūlančių paragauti jų gamybos šaltibarščių, o visame mieste jų paragauti bus galima net 200 vietų – taigi, pasirinkti tikrai bus iš ko.

„Taip pat netrukus atskleisime svarbią žinią, kuriai prireiks daug šaltibarščių valgytojų šiame festivalyje“, – intriguoja „Go Vilnius“ atstovė.

Paklausta apie asmeninius, autentiškus festivalio organizatorių santykius su šaltibarščiais, Dovilė Aleksandravičienė sako, kad ir organizatorių namuose šaltibarščiai iš tiesiog patiekalo tampa svarbiu reiškiniu garderobe, manikiūro spalvose ir ryškiuose bei drąsiuose sprendimuose. Be to, rengiamas ir vidinis šaltibarščių sezono atidarymą organizacijos viduje.

Pirmajame festivalyje didelio populiarumo susilaukė aštrūs šaltibarščiai – vyko aštriausių šaltibarščių konkursas. Šiemet festivalyje žadami ir Lietuvoje garsūs vedėjai – Mindaugas Stasiulis ir Gian Luca Demarco, ir šaltibarščių „puodas“ mažiesiems lankytojams.

„Itin svarbi festivalio dalis yra kostiumai – jau pernai matėme itin originalių jų idėjų, nuo krapo iki šaltibarščių fėjos, taigi ir šiemet kviečiame drąsiai eksperimentuoti šaltibarščių ir rožinės spalvos tematika, nes rinksime bei apdovanosime gražiausią festivalio kostiumą. Kostiumais ir rožine spalva puošis ir visas miestas: rožiniais taps jau tradiciškai spalvas ypatingomis mieste progomis keičiantys pastatai, tiltai, fontanai, TV bokštas; o Vilniaus gyventojus ir svečius netikėtose miesto vietose pasitiks rožiniai akcentai – viskas tam, jog Vilnius taptų rožiniu net be rožinių akinių“, – vilioja organizatoriai, kurių vardijamas pramogų ir puošmenų sąrašas atrodo be pabaigos. Meninės veiklos, performansai, grupės – viską sunku ir užrašyti.

Dovilė Aleksandravičienė, paklausta, ar pakankamai mokame didžiuotis savo autentika ir mokame ją pritaikyti šiuolaikiniame pasaulyje, sako, kad klausimas platus, bet teisingiausia sakyti – jog esame pakeliui į tai.

„Labai tikiuosi, kad tokie reiškiniai kaip Vilniaus šaltibarščių festivalis taps geruoju pavyzdžiu į lietuvišką autentiką pažvelgti naujomis akimis, pamatyti, kokia ji ypatinga ir verta būti pamatyta viso pasaulio mastu“, – sako ji.

Šis turinys parengtas Delfi, dalyvaujančio Europos iniciatyvoje PULSE, kuria yra palaikomas tarptautinis žurnalistų bendradarbiavimas. Petr Jedlička iš čekų leidinio „Denik Referendum”.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją