Jungtinėse Valstijose kai kurie medikai specialiai rekomenduoja mezgimą kaip būdą įveikti stresą. Niujorko medicinos centre „Cabrini“ pacientams prieš skausmingas procedūras rekomenduojama megzti.
Harvardo medicinos mokyklos kardiologas Herbertas Bensonas rekomenduoja mezgimą, kad sumažėtų chroniškų ligų sukeliami skausmai, kaip priemonę nuo hipertonijos ir nemigos, o Čikagos universiteto gydytojai įtraukė mezgimą į dešimties geriausių kovos su rūkymu būdų sąrašą.
Mezgančios moterys sako, kad šis užsiėmimas padeda „išvalyti galvą“.
„Kol kas aš nelabai gerai mezgu, todėl visiškai susitelkiu į procesą. Esu linkusi nerimauti, tačiau megzdama pasiekiu dzen būseną – būnu tik čia ir dabar, su savo siūlais ir virbalais. Kai mezgu, jaučiu visišką ramybę, net kai ne viskas išeina“, - pasakojo viena mergina.
Susikaupimas dirbant paprastą rankų darbą, reikalaujantį kruopštumo ir susikaupimo, suteikia vidinę ramybę. Pradedančiosios mezga paprastomis akimis, bandydamos numegzti jas kuo lygesnes, o patyrusios jau sugeba išmegzti sudėtingas kasas ir ažūrinius raštus, tačiau šios terapijos poveikis nepriklauso nuo stažo. Jis analogiškas meditacijos poveikiui, kai sutelkiamas dėmesys į pasikartojantį monotonišką fizinį veiksmą – pavyzdžiui, ritmingą sąmoningą kvėpavimą. Pirštų judesiai, virbalų slydimas siūlais, nuolatinis automatiškas kilpų skaičiavimas – visa tai padeda nuraminti emocijas ir apvalyti protą.
Klinikinės psichologės Emilie Holmes iš Oksfordo teigimu, mezgant smegenys persijungia į gaunamos sensorinės informacijos apdorojimą, todėl blokuojamos neigiamos mintys ir prisiminimai.
Herbertas Bensonas, kuris jau kelis dešimtmečius tyrinėja atsipalaidavimo būseną, mezgimo poveikį lygina su tokių tradicinių relaksacijos metodikų, kaip joga, tai či, trumpas maldos kartojimas, poveikiu. Mezgimą jis vadina priešnuodžiu nuo streso, o tyrimai, atlikti jam vadovaujant, parodo, kad paprastos manipuliacijos su virbalais ir vilna mažina net ir nepatyrusių mezgėjų spaudimą ir širdies ritmo dažnį.
„Aš mezgu jau pusmetį, tačiau visada vieną ir tą patį – tiesiog stačiakampius, kurių net ir šaliku nepavadintum, – prisipažino Viktorija. – Neturiu tikslo numegzti ką nors naudingo, man tiesiog patinka judinti virbalus, tai mane nuramina geriau, nei kiti man žinomi emocijų nuraminimo būdai. Todėl visada į komandiruotes vežuosi siūlų kamuoliuką bei virbalus ir kelyje arba vakarais viešbutyje mezgu eilę po eilės, kiek užtenka laiko ir noro. Mezgimas man – raminantis ritualas.“
Meno terapija
Skirtingai nei Viktorija, dauguma mezgimo mylėtojų ne tik žavisi procesu, bet ir siekia rezultato. Jos su malonumu stebi savo progresą, pasakoja apie savo pasiekimus draugėms, didžiuojasi įgytais naujais įgūdžiais. Mezgimas joms suteikia ne tik nusiraminimą, bet ir tampa ypatingo pasitenkinimo, kūrybos džiaugsmo šaltiniu.
Tai kūrybinis procesas, ir jis teikia pasitenkinimą net ir tuo atveju, jei negalime pasigirti ypatingu talentu.
„Mano pirmasis šalikas buvo nelygus, labiau panašus į didžiulį kaklaraištį, – juokdamasi prisiminė 23 m. Kristina. – Tačiau aš labai didžiavausi savimi, nes numezgiau jį pati. Dabar man jau pavyksta numegzti gražius dalykus, man patinka parinkti siūlus, derinti raštus – tai labai pakelia nuotaiką. Gal nuskambės patosiškai, tačiau kai mezgu, jaučiuosi gyvenanti visavertį gyvenimą.“
Bet kokia kūrybinė veikla gali tapti teigiamu dozuotu stresu, kuris įjungia mūsų organizme vadinamąjį adaptacinį mechanizmą, aiškina psichoterapeutas Kirilas Gorelovas: „Šis mechanizmas padeda prisitaikyti gyvenime, labiau išnaudoti savo psichologinių galimybių potencialą, padidinti savo veiksmų efektyvumą. Toks teigiamas stresas, įskaitant pozityvųjį kūrybinės veiklos stresą, yra būtina mūsų gyvenimo dalis, jis mobilizuoja psichologines ir fizines jėgas, be jo mes negalėsime rytoj atlikti kažko naujo – to, ko nedarėme vakar ar šiandien.“
Ne visi domisi mezgimu – kai kuriuos žmones gąsdina šios veiklos monotonija, būtinybė atlikti tvarkingus kruopščius judesius. Tokiu atveju mezgimas vargu ar taps terapija.
„Stresas tampa teigiamu, jei veikla mums subjektyviai maloni, kelia susidomėjimą, – teigė K. Gorelovas. – Tokiu atveju kūryba gali mus pakylėti virš kasdienių rūpesčių, suteikti gyvenimui impulsą. Žmogus, kuriam kūryba tapo gyvenimo būdu, gali protingiau, geriau apgalvodamas sudėlioti savo gyvenimo tikslus ir uždavinius.“
Jausmingas ritualas
Be visų minėtų privalumų, mezgimas sukelia ir įvairiausius sensorinius, regos ir lytėjimo pojūčius. Viskas prasideda nuo siūlų pasirinkimo, jų spalvos ir faktūros ir tęsiasi, minkštų, plonyčių arba grubių, šiurkščių vilnonių siūlų kamuoliukui palaipsniui virstant standžia liemene arba ažūriniu megztiniu.
„Prisilietimas prie siūlų ir ramina, ir tuo pačiu paaštrina pojūčius, – prisipažino 32 m. Laima. – Močiutė man megzdavo, ir vaikystėje aš mėgdavau raustis jos mezgimo krepšelyje. Ilgą laiką man atrodė, kad su virbalais atrodysiu kaip senutė. Tačiau radau linksmų mezginių savo dukrai schemas ir vėl pajutau malonumą liesdama vilną, nuo pačios veiklos, nuo liūliuojančio virbalų stuksenimo.“
Pasikartojantis rankų šokis su siūlais ir virbalais, raminantis kontaktas su vilna – 28 m. Jurgai mezgimas tapo savotišku ritualu prieš miegą. Suguldžiusi vaikus miegoti, ji išjungia viršutinę šviesą, užsidega aromatinę lempą ir ruošiasi miegui: „Esu linkusi į nemigą – nemoku atsiriboti nuo savo problemų ir guluosi su jomis į lovą. Dabar, kai pradėjau megzti, leidžiu sau atsikvėpti ir tokiu būdu atskiriu dieną nuo nakties.“
