Ir nors šis gydymo būdas buvo ganėtinai efektyvus, jis ne visuomet nuslopindavo infekciją ir pacientą galėdavo ištikti mirtis.
Lervų terapijos atsiradimas
Lervų terapija pradėta taikyti po to, kad medikai mūšio lauke nustatė neįprastą dėsningumą: sužeistiems kariams kartais tekdavo nemažai laiko pragulėti mūšio lauke, kol pas juos atkeliaus medicininė pagalba, dėl to jų žaizdos neretai būdavo užkrėstos musių lervomis. Gydytojai ilgainiui pastebėjo, kad žaizdose, kuriose buvo lervų, rečiau prasidėdavo infekcijos nei žaizdose be jų.
Nustačius šį dėsningumą mūšio lauko medikai pradėjo specialiai dėti sterilias lervas ant karių žaizdų, kurios gijo itin sunkiai. Ant žaizdų patekusios lervos pradėdavo šliaužioti ir jas valyti. O kai darbas būdavo atliktas, jos susirinkdavo ant žaizdų tvarsčių, kuriuos medikai tiesiog išmesdavo.
Šis medicinos atradimas padėjo išgelbėti ne vieną gyvybę ir galūnę. Ši alternatyvioji terapija yra veiksminga dėl to, kad lervos nesimaitina gyvais audiniais ir suryja tik negyvąjį, kuris būtent ir yra puiki veisykla bakterijoms, taigi, ir infekcijos židinys. Pašalinus negyvą audinį, infekcija nebegali plisti, o žaizda pradeda gyti. Lervos natūraliai išskiria junginius, kurie naikina bakterijas, jie padeda žaizdoms gyti, augti naujam audiniui.
Gydymas buvo toks efektyvus, kad buvo taikomas dar kelis dešimtmečius po karo. Ir tik atradus šiuolaikiškus vaistus, pavyzdžiui, antibiotikus, lervų terapijos populiarumas pradėjo blėsti. Retais atvejais šiuolaikinė medicina bejėgė įveikti sudėtingas žaizdas ar infekcijas. Tais retais atvejais medikai prisimena senuosius gydymo metodus. Ir iš jų lervų terapija paprastai yra pirmasis pasirinkimas.
Daugeliui žmonių vien mintis, kad po jų kūnus ropos musių lervos, yra nemaloni, tačiau tokio gydymo veiksmingumas įrodytas jau prieš daugelį metų ir lervos iki šiol gelbsti žmonių galūnes ir gyvybes.
