Jau nuo paauglystės pastebėjau, kad man tiesiog sekasi. Supa nuostabūs žmonės, jau nuo 17 užsidirbu sau. Todėl gan greitai kilau šiam pasaulyje, bet dar skaudžiau kritau. Nors mano širdis niekados manęs neapvylė, o aš ją tikrai, ir ne kartą.
Jau po mokyklos nuojauta leido pasirinkti tinkamą studijų krytį. Per stojamųjų vasarą išėjau iš dviejų specialybių ir per papildomą priėmimą įstojau į trečią, dėl ko visados džiaugiausi. Dirbau įdomiuose darbuose, visados mokėjau pasirinkti, kuriuo keliu nueiti. Manęs nekankino abejonės, aš tiesiog žinodavau. Ir net nesuvokiau, kad turiu dovaną girdėti savo širdį. Man nereikėjo to mokytis, tiesiog tokia buvau. Ir naiviai ilgai galvojau, kad visi žmonės taip pat jaučia. Neįvertinau, kiek man gyvenime padeda širdis, intuicija. Savu laiku galva apsisuko nuo sėkmės ir aplink supančio pasaulio.
Nors stengiausi nepasiduoti. Sakydavau griežtą „ne“ vaikinams, kurie tempė mane tik į lovą. Rinkausi tikrus žmones. Buvau nuoširdi ir atvira pasauliui, paprasta. Pinigai, sėkmė, darbas nuo ryto iki vakaro, nuovargis padaro savo. Vienu momentu pajutau, kad nebegirdžiu. Toks jausmas buvo, kad apkurtau. Pradėjau blaškytis gyvenime. Nuo to buvau nuolat nepatenkinta. Man sunku buvo priimti paprastą sprendimą. Verkiau, - tai tik padėdavo išsikrauti ir gyventi toliau. Tik tęstis taip nuolat negalėjo. Gyvenimas gerokai papurtė. Daug smūgių, nuostolių. Visiškai dingo pasitikėjimas savimi. Užsidariau nuo savęs ir supančio pasaulio. Šypsojausi, bet ne vidumi.
Džiaugsmas, kad mėgstu ir galėjau sau leisti daug keliauti. Tai buvo mano vienintelis išgelbėjimas. Dvi nuostabios kelionės: šv. Santiago kelias ir kelionė į Indiją leido suprasti, kad kažkuriuo gyvenimo momentu pasukau ne tuo keliu. Sustojau. Ir kam taip buvo, žino, kaip tai sunku išgyventi. Nuo rūpesčių puoliau į depresiją. Nors sugebėdavau, vis dar sugebėdavau džiaugtis smulkmenomis, vis tiek niekaip nepajėgiau suprasti, kur esu, ko noriu ir kaip gyventi toliau. Kur rasti jėgų? Tuo momentu, kai buvo liūdniausia, sutikau atsitiktinai nuostabų žmogų. Magiškai vėl išgirdau tą balsą iš mano gelmių, kad tai tas žmogus. Mano vyras. Suprantu, kad man reikėjo tos tylos, kad galėčiau jį atpažinti, neatstumti, suprasti ir pamilti.
Dabar iš naujo, ir jau ne viena, mokausi su ramybe ir vidiniais kuždesiais gyvenimo iš naujo. Pasikeitė vertybės, bręstu. Ir nors dar ne už viską atleidau sau, bet ta diena ateis. Ir nors nemoku dar iki galo šypsotis vidumi, vis kartais kažkas neramina, bet kasdien jaučiu harmoniją. Ir nors mano širdis vis kalba tyliai, bet aš ją vėl girdžiu. Įsidarbinau įdomiam darbe, ieškau, domiuosi, bendrauju, ragauju, regiu, etc.
Ačiū savo širdžiai, kad turiu nuostabų sutuoktinį, kad moku mylėti save, gyvenimą ir jausti aplink supantį pasaulį.
Nebijokit MYLĖTI, ATLEISTI, DŽIAUGTIS, pamirškit PAVYDĄ, NUOSKAUDAS, APKALBAS ir JŪSŲ širdis tikrai prabils. :)
Fixe.
Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba (su ą, ę, į, ų ir kt.), iki spalio 27 d. siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@delfi.lt, o kitą dieną paskelbsime 3 nugalėtojus - gražiausių istorijų autorius.
Visi DELFI projekto "PAŽINK SAVE: rūpinamės širdimi" straipsniai čia.
