Werneris Forßmannas gimė 1904 m. rugpjūčio 29 d., Berlyne. Baigęs Askanische gimnaziją, įstojo į Berlyno universitetą studijuoti mediciną, o 1929 m. išlaikė valstybinį egzaminą.
Jis iškėlė hipotezę, kad, norint suleisti vaistus, įšvirkšti radiologiniams tyrimams naudojamus specialius dažus ar pamatuoti kraujo spaudimą, kateterį galima įvesti tiesiai į širdį. Vis dėlto, buvo baiminamasi, kad tokia intruzija į širdį gali būti mirtina. Siekdamas įrodyti savo hipotezę, jis nusprendė atlikti bandymą su savimi.
1929 m., dirbdamas Ebersvalde, jis atliko pirmąją žmogaus širdies kateterizaciją. Jis nepaisė savo skyriaus vadovo draudimų, o kai seselė pabandė jį sustabdyti, pririšo ją prie operacinio stalo. Tuomet susileido sau į dilbį nuskausminamųjų vaistų, įsikišo vamzdelį į galvinę veną ir įstūmė jį 65 cm gilyn iki pat savo širdies. Po to nuėjo iki rentgeno skyriaus ir nufotografavo savo dešiniajame prieširdyje esantį kateterį.
Ebersvaldo vyriausiasis gydytojas, pripažinęs W. Forßmanno atradimą, sukūrė jam neapmokamą darbo vietą Berliner Charité ligoninėje, tačiau šis buvo atleistas, kai ligoninės vadovybė sužinojo, jog gydytojas eksperimentavo su savimi.
Gavęs tokią nuobaudą, Werneris vietoje kardiologijos pasuko į urologijos sritį.
