Kanadoje gali gyventi, jei nori ramios pensijos
Šiandien iš Šiaulių kilęs 44 metų brolis yra grįžęs tarnauti į Kauną. Čia jis yra ir Šv. Klaros globos namų kapelionas.
O ir į Lietuvą pašnekovas grįžo savo noru – pats pasiprašė būti grąžintas tarnauti tėvynėje, nors Kanadoje buvo įšventintas į kunigus. Pašnekovas neslepia, kad jam daug geriau gyventi ir dirbti Lietuvoje.
„Didžiausias sunkumas buvo didelis priešiškumas iš ten esančių lietuvių. Atvažiuoji ten, nes jie sako, kad jiems reikia lietuvių kunigų, o atvažiavus sako: ko tu čia atvažiavai, važiuok į savo Tarybų sąjungą ar dar ką nors. Buvo nesusipratimų“, – pamena brolis Juozapas Marija. Pašnekovas priduria, kad sunkiausia buvo pradžioje, vėliau viskas stojo į savo vėžes.
Brolis prasitaria, kad į Lietuvą sugrįžti norėjo, nes Kanadoje pavargo. „Be to, Lietuvoje daugiau gyvenimo, galimybių. Ten jau nusistovėjęs pasaulis, jo nepakeisi“, – įsitikinęs pašnekovas.
Anot jo, ten gyventi gali, jei nori ramios pensijos: nuvažiuoji, ramiai dirbi, atlieki, ką reikia, bet nėra jokių iššūkių, naujovių. „Tas pasaulis nebeturi idėjų. O čia, Lietuvoje, mes galime viską kurti, yra vietos vizijoms.
Ten nėra taip, kad pasaulis tobulas, bet yra aiškios struktūros, kurios yra viską uzurpavusios. Ir tu net į jas neįeisi. Yra hierarchija, jie turi savo svajonę, į kurią nori užlipti laipteliais. Didžiausia svajonė – tapti tos struktūros dalimi, o ne savo kurti. Pats kraštas turi pasidalinęs teritorijomis, tikslas – tapti to dalimi. O galimybės kurti nėra. Lietuva tam turi labai daug galimybių“, – mąsto brolis.
Ne visiems patinka krikščioniška aplinka
Grįžęs į Lietuvą brolis gyvena Kauno bernardinų vienuolyne. Tiesa, laikina, nes kovo mėnesio pradžioje įvyks brolių pranciškonų perskirstymas ir brolis Juozapas Marija iškeliaus tarnauti į Klaipėdoje esantį vienuolyną. Pasiteiravus, ar nebus gaila palikti Kauno, brolis atsako, kad jiems toks persikėlimas kas tris metus yra įprastas.
Išvykdamas į Klaipėdą, brolis Juozapas Marija paliks Šv. Klaros globos namus. „Tai yra senelių globos namai, kurie teikia paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms ir ne tik. Ten yra ir teikiamos slaugos paslaugos žmonėms, kurie yra po sunkių operacijų, kuriems reikia priežiūros, nes kaip žinia, ligoninėse labai tik trumpą laiką yra laikomi pacientai, vėliau reikia išsivežti net gulintį ant lovos. Pavyzdžiui, po stuburo operacijos, kai žmogus visiškai judėti negali ir giminėm sako: vežkitės kur norit. Nuveža pas mus. Jie čia mėnesį ar du praleidžia kol sustiprėja ir gali grįžti į savo namus“, – papasakoja kapelionas.
Namai yra atviri, tad į juos gali patekti visi, kurie nori. Tik brolis pastebi, kad ne visiems yra priimtina krikščioniška aplinka. „Yra buvę, kad atveža tėvus ir sako: o, čia mano mama mokytoja, nekiškit jai visokių religinių nesąmonių. Sakau, kad mes čia nieko per prievartą nekišame.
Bet ta moteris labai pamaldi, labai džiaugiasi kiekvieną kartą dalyvaudama mišiose. Daugiau baimių ir nuostatų yra iš vaikų pusės. Vėliau jie pamatė, kad čia niekas smegenų neplauna ir nusiramino. Bet pradžioje būna visokių baimių, kad pripumpuos visokių nesąmonių“, – atvirai sako pašnekovas.
Pasiteirauju, kaip tokiu atveju jis jaučiasi. „Šnekiesi, bandai atsakyti į tuos klausimus, baimes, kurias jie turi. Klausaisi. Nėra tikslo ginčytis. Pasakai: ateikit ir pamatysite patys. Jiems nereikia pamokslauti“, – atsako brolis.
Anot jo, religijai priešiškai nusiteikusių žmonių netenka sutikti daug, tačiau brolis svarsto, kad priešiškai nusiteikę žmonės tikriausiai ir nesilanko pas bernardinus.
Šiuo metu vienuolynui, pasakoja pranciškonas, yra priskirti 4 broliai. Vienas iš jų – išeivijos vyskupas Paulius Baltakis. Dėl silpnos sveikatos, pasakoja brolis Juozapas Marija, vyskupas gyvena Šv. Klaros namuose. „Jis labai ramiai priima senatvę, suvokia, kad į Lietuvą atvažiavo numirti ir visai laimingas, kad čia yra“, – sako brolis pranciškonas.
Kaunas su Vilniumi konkuruoti pradėjo prieš daugiau 550 metų
Kiti likę 3 vienuoliai gyvena Kauno bernardinų vienuolyne. Brolis juokiasi, kad šio vienuolyno istorija prasideda su amžina konkurencija tarp Vilniaus ir Kauno. „Kai bernardinus pakvietė į Lietuvą, tai pirmiausia pakvietė į Vilnių. Kaunas jau net tais laikais konkuravo su sostine. Apie bernardinų pakvietimą į Vilnių sužinoję kauniečiai, vienuolius pasikvietė į Kauną ir pirmesni suteikė sklypą kur gyventi ir namus. Tai Kaune pranciškonai įsikūrė pusmečiu anksčiau nei Vilniuje. Tokia įdomi konkurencija tais laikais buvo“, – juokiasi brolis, pridurdamas, kad tokia situacija – nieko naujo.
O Kaune broliai įsikūrė pirmiau, pasakoja brolis Juozapas Marija, nes tuometinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis broliams padovanojo už miesto esančią pelkę. „Broliai ją nusausino ir pradėjo statyti. Ten dabar bernardinų sodas. Tais laikais tai buvo Vilnelės pelkės už miesto“, – pasakoja pašnekovas.
Pastebėjus, kad kauniečiai suteikė geresnes sąlygas vienuoliams, brolis nusijuokia, kad tikrai taip.
Pašnekovas toliau pasakoja, kad pranciškonų vienuolius tik Lietuvoje ir Lenkijoje vadina bernardinais. Brolis Juozapas Marija pasakoja, kad iš broliai į Lietuvą atvyko iš Lenkijos Šv. Bernardino vienuolyno, o tuo metu Lietuvoje jau gyveno kita pranciškonų šaka – konventualai – tad naujai atvykę buvo praminti bernardinais.
„Mūsų šaką yra šiek tiek reformuota, nes vienu metu pranciškonų ordinas pradėjo vystytis, su laiku, galima sakyti, jei tas žodis tinka, įsipatogino. Pradėjo statyti didesnius namus, patogiai gyventi. Ir tada broliai sako: ne, ne mes buvome įkurti gyventi su paprastais žmonėmis, su paprasta liaudimi. Mums reikia reformos. Taip ir atskilo mūsų mažesnieji broliai, vadinami observantais
Tie senesnieji pranciškonai, kurie buvo neskilę, buvo pakviesti karaliaus Mindaugo. Jie padėjo karaliui Mindaugui pasiruošti krikštui ir jie buvo du pirmieji Vilniaus vyskupai“, – savo ordino istorijos žiniomis dalinasi brolis.
Anot jo, Kaune vienuolių jau laukė mūrinis pastatas, kuris šiai dienai yra inkorporuotas į vienuolyną. „Šalia pilies buvo namas, kurį padovanojo pranciškonams. Labai įdomu, kad kai jos pakvietė, tai pakvietė su sąlyga, kad jie Kauno mieste įkurs plytinę. Tai galime sakyti, kad nuo čia ir mūrinis Kaunas prasideda.
Tiesa, jau buvo mūrinių pastatų, bet plytos buvo gabenamos baržomis iš toliau. Pats Kaunas pradėjo su pranciškonais plytas gamintis. Tai padarė tą plytinę, iš jos statė vienuolyną, bažnyčią, ta pati Kauno pilis yra pastatyta iš tų pačių plytų kaip ir bažnyčia. Tuo metu buvo daugiau naudojamas akmuo ir medis, plytos buvo prabangos dalykas – tiek atsiveždavo, tiek atsiveždavo“, – sako brolis Juozapas Marija.
Griuvėsių estetika turi žavesio
Vienuolis įsitikinęs, kad Kaune esantis bernardinų vienuolynas ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia atliepia Lietuvos tautos istoriją. „Ir pakilimus, ir okupacijas, nuskurdinimus, naudojimus profaniškai, nežiūrint, nesaugant. Ir dabar pastatas restauruotas, bandome atkurti, pritaikyti, nepaversti jo į kažkokį muziejų, o padaryti naudojamą, funkcionalų pastatą. Norime, kad pastatas buvo pritaikytas žmonėms, nes mums patiems tiek nereikia“, – sako pašnekovas.
Pastatas, pastebi brolis, yra labai patogioje vietoje, šalia Kauno pilies. „Džiaugiamės, kad atsirado galimybė sutvarkyti tai, kas buvo apleista. Aišku, dar yra nemažai darbo, bet viskas juda. Mes niekur neskubame – pora šimtų metų ir sutvarkysime“, – juokiasi vienuolis.
Bažnyčia daugelį metų buvo nerestauruota, freskos – nutrupėjusios ir beveik išblukusios. Pasiteirauju, koks jausmas tarnauti bažnyčioje, kuri po tiek metų pagaliau yra restauruota. Pašnekovas atsako, kad jausmai – dviprasmiški. „Griuvėsių estetika turi savo žavesio, nes kartais atliepia žmogaus vidų, kuris ateina toks nuaižėjęs, nutrupėjęs ir jis vis tiek suvokia, kad yra kažkas daugiau – ne tik ta griuvėsių krūva kaip ir ta bažnyčia.
Dabar, ačiū Dievui, restauratoriams pavyko atrasti balansą: per daug nesugražinti, paliekant tai, kas buvo brangu. Tai kartais reikia akiai prie to priprasti“, – sako pranciškonas.
Kartais, sako brolis Juozapas Marija, gali net užsimiršti ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia pradeda priminti vieną iš daugelio bažnyčių. Todėl, sako pašnekovas, reikia, kad ji būtų kitokia vidumi.
Anot jo, aplinka neturi būti per daug sutvarkyta. „Nereikia akcentuoti tų blizgučių. Turi būti tvarkinga, estetiškai gražu, bet ne tame yra esmė“, – sako vienuolis.
Bažnyčia, pasakoja vienuolis, turi ko parodyti, nes yra viena iš seniausių Kaune. „Per tuos nuniokojimus ji išsaugojo, kas buvo prieš kelis šimtus metų. Kitos bažnyčios, kurios buvo nuolatos naudojamos, jos buvo vis atnaujinamos. Praeitis yra prarasta. Mes turime užkonservuotą praeities gabaliuką“, – džiaugiasi vienuolis.
Metas nusiimti karūną
Bažnyčios restauraciją buvo suskubta pabaigti iki popiežiaus vizito Lietuvoje. Pašnekovas juokiasi, kad popiežiaus vizitas sukėlė streso statybininkams. „Kaip žinote, statybininkams niekada nėra kur skubėti ir pagal jų planus viskas turėjo būti baigta prieš Naujus metus ir staiga pasako: ne, iki rugpjūčio galo turi būti pabaigta, turi būti pastoliai išvežti, sutvarkyti. O kaip statybininkai galvoja: nu tai jeigu iki gruodžio reikia, tai iki balandžio pabaigsim”, – juokiasi brolis Juozapas Marija.
Pasiteirauju, kaip pašnekovas vertina faktą, kad popiežius pasirinko jų ordino globėjo vardą. „Tai didelis iššūkis ir tuo pačiu priminimas, kad pasauliui vėl reikia pranciškoniško paprastumo, buvimo vienybe su žmonėmis. Ir popiežius tą vienybę labai akcentuoja: vienybė su gamta, kai kalba apie ekologiją, vienybė su pabėgėliais, atstumtaisiais. Jis, būdamas jėzuitas, pranciškonišką dvasingumą labai stipriai akcentuoja“, – pastebi brolis.
Jėzuitai, sako vienuolis, gal kiek nustebo, kad popiežius pasirinko ne jėzuito vardą. „Galbūt atėjo laikas bažnyčiai nusiimti tas karūnas ir prieiti prie žmogaus“, – mąsto brolis.
Pažink bernardinų istoriją plačiau: https://bernardinutakais.lt/
