aA
„Per 400 metų nuo tada, kada buvo pastatytas vienuolynas, nebuvo jokio gaisro. Tik 2011 metais buvo pirmasis ir vienintelis gaisras. Niekada karai vienuolyno nesugriovė. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad per Pirmą Pasaulinį karą sviedinys buvo pataikęs į bažnyčios frontoną. Bet jokių kitokių sugriovimų nebuvo“, – apie tikriausiai geriausiai išsaugotą Lietuvos vienuolyno ansamblį sako gidė Rūta Krencienė.

Neužpučiama žvakė ir ypatingas berželis

Žvelgiant iš Tytuvėnų miesto aikštės, sunku nuspėti, kokius lobius ir paslaptis slepia barokinis Tytuvėnų bernardinų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia. Įžengus į vienuolyno teritoriją užgniaužia kvapą. Rodos, atsidūrėme Italijoje. Stora gynybine siena aptverta teritorija mena jau pamirštas tradicijas bei įspūdingą Tytuvėnų praeitį.

Vienuolynas turi ne vieną kiemą ir tikrai ne vieną painų koridorių, tad viską apžiūrime kartu su gide Rūta. Moteris prasitaria, kad į Tytuvėnus atsikėlė prieš 30 metų, o jau 20 metų yra gidė. Ekskursiją pradedame buvusiame noviciato kiemelyje, iš kurio puikiai matosi bažnyčios fasadas.

„Seniau ant Šv. Jurgio kalniuko stovėjo pirmoji Tytuvėnų bažnyčia. Ji minima dar XVI amžiuje. O vienuolynui vietą čia parinko fundatorius Andrius Valavičius. Jis buvo miestelio savininkas. Pirmieji vienuoliai atvažiavo 1614 metų pavasarį“, – sako Rūta ir priduria, kad tikėtina, jog oras tąkart buvo toks pat kaip ir šiandien. Į vienuolyną, sako gidė, atsikėlė 13 vienuolių.

Tikėtina, kad vienuoliai, toliau pasakoja gidė, įsikūrė prie senosios bažnyčios. Manoma, kad vienuoliams neįtiko vienuolyno originali vieta, mat ji buvo šalia miestelio turgaus aikštės. Rūta sako, kad vienuoliai net 4 metus ieškojo tinkamos vietos. „Yra pasakojama tokia legenda: žiemą, audros metu ant kalnelio degė žvakė ir vėjas tos žvakės neužgesino. Tada buvo nuspręsta, kad būtent šioje vietoje bus ir bažnyčia, ir vienuolynas. 1618 metais buvo padėtas kertinis akmuo ir pradėtos statybos“, – pasakoja Rūta.

Rūta mosteli ranka į bažnyčios fasadą. Ten, aukštai viršuje, galima išvysti įamžintą datą – 1614 metai. Tais metais, sako gidė, buvo pasirašytas fundacijos aktas. O šalia datos, pasakojo Rūta, dar visai neseniai augo berželis, tačiau prieš 4 metus jis buvo nukeltas ir pasodintas priešais bažnyčią.

Čia užsukę pasijusite kaip Italijoje: šio mažo Lietuvos lobio nesugriovė nei karai, nei gaisrai
© DELFI / Andrius Ufartas

„Visi, kurie pamato šį beržą, nežino, kuo jis gali būti toks ypatingas, kad per vidury kiemo auga. Jei pasižiūrėtumėt į senas nuotraukas, tai pamatytumėt, kad jis ten aukštai augęs. Kai tvarkė fasadus, atsirado galimybė jį nukelti. Dabar jis auga buvusiam vienuolyno noviciato kiemelyje“, – pasakoja gidė.

Motiejaus Valančiaus pagalba

Rūta apsidairo ir parodo į buvusį noviciato pastatą – esą šis seniau turėjo ir langus bei buvo dviejų aukštų. Ir nors sakoma, kad šio vienuolyno daug pastatų pavyko išsaugoti, būtent dingęs noviciatas neleidžia pamiršti sudėtingos šios vietos praeities. Rūta sako, kad noviciatą išardė po 1863 metų sukilimo. Būtent po šio sukilimo į vienuolyną nebegrįžo broliai pranciškonai. „Vienuolyną uždarė, nes šalia Tytuvėnų vyko mūšiai. Vienuoliai niekad negrįžo. Jie čia atvažiuoja kaip tik svečiai. Bet ar jie čia niekada nesugrįš, nežinau“, – sako gidė.

Čia užsukę pasijusite kaip Italijoje: šio mažo Lietuvos lobio nesugriovė nei karai, nei gaisrai
© DELFI / Andrius Ufartas

Vienuolynas, sako ji, ilgą laiką stovėjo labai apleistas, nukentėjęs nuo laiko ir nepriežiūros, tai niekas čia labai ir nesiveržė. Po sukilimo, pasakoja gidė, bažnyčios galėjo laukti liūdnas likimas, bet įsikišo vyskupas Motiejus Valančius. „Yra visa vyskupo Motiejaus Valančiaus istorija. 1868 metais bažnyčia buvo užrakinta su tikslu, kad ją perdarys į cerkvę. Į vienuolyno žemės kėlėsi kolonistai, jiems buvo reikalinga maldos vieta.

Taigi bažnyčią užrakino. Liepė švenčiausią sakramentą išsinešti į mažąją medinę bažnyčią. Bet koplyčia nebuvo įtraukta į sąrašus. Jeigu ji neįtraukta, tai negali jos ir užrakinti. Žmonės tris mėnesius meldėsi vidiniame kieme. Sakoma, kad čia buvo susirinkę daugiau nei 1000 žmonių“, – pasakoja Rūta.

Anot jos, Motiejaus Valančiaus paskatinti žmonės parašė laišką ir išsiuntė 4 vyrus į Peterburgą prašyti caro malonės. „Tytuvėnų Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia buvo pirmoji po sukilimo, kuri nebuvo uždaryta. To trijų mėnesių į ją buvo leista grįžti melstis“, – pasakoja Rūta.

Čia užsukę pasijusite kaip Italijoje: šio mažo Lietuvos lobio nesugriovė nei karai, nei gaisrai
© DELFI / Andrius Ufartas

Vienintelis toks kiemas Lietuvoje

Rūta greit žingsniuoja painiais vienuolyno takeliais. Pareiname pro tiek durų, kad pasidaro sunku ir atsekti, kur mes nuėjome. Pagaliau išeiname į kiemą ir gidė pabrėžia, kad tai toks vienintelis kiemas išlikęs visoje Lietuvoje. „Bažnyčios šventorius yra aptvertas galinga tvora. Sakoma, kad ir Vilniaus bernardinai turėjo tokį kiemą. O pas mus jis yra vėlyvesnis. Čia ne šiaip koridorius pasislėpti nuo lietaus ar kaip dabar mėgsta nuotakos – fotosesijos vieta.

Tai buvo maldos vieta. Koridoriumi vaikščiodavo tik tada, kada buvo meldžiamasi. Tai yra kalvarija. Yra 25 kalvarijos stotys ir 14 Kryžiaus kelio stočių. Dabar deja tos tradicijos nebėra, užmirštos giesmės. Čia maldininkai gali apeiti tik Kryžiaus kelio stotis“, – pasakoja gidė.

Kada vidinis kiemelis paskutinį kartą restauruotas nėra tiksliai žinoma, tačiau Rūta sako, kad manoma, jog XIX amžiaus pabaigoje. Trys Kryžiaus kelio stotys, kurios yra koridoriuose, sako Rūta, buvo sustiprintos tarybų laikais. „O tarybiniais metais visas šis ansamblis turėjo sąjunginės reikšmės architektūrinio paminklo statusą. Tai jį gelbėjo. Perstatyti, keisti, griauti buvo griežtai draudžiama“, – sako gidė.

Kiekviename paveiksle, parodo Rūta, galima rasti stikliuką, po kuriuo yra relikvijos. Anot jos, po stiklu gali slėptis ne tik Jeruzalės žemė, bet ir šventųjų kaulai. Tokie kiemai, pasakoja Rūta, yra kaip jungtis su tolimąja Jeruzale. „Jie yra vadinami naujosiomis Jeruzalėmis. Kad būtų jungtis su vietomis, kuriose Jėzus kentėjo, gyveno, parvežė žemių, jas išdėliojo. Pažiūrėkite, mes esame Jeruzalėje, o už sienos yra Tytuvėnai“, – parodo gidė.

Čia užsukę pasijusite kaip Italijoje: šio mažo Lietuvos lobio nesugriovė nei karai, nei gaisrai
© DELFI / Andrius Ufartas

Beje, šis kiemas yra ir bažnyčios šventorius. Tokia unikali vieta, sako Rūta, turistų pritraukia daug, tik žiemų būna jų mažiau. „Vasarą būna, kad visų norinčių net negalime priimti“, – sako gidė.

241 metų tradicija

Rūta parodo į viduryje kiemelio esantį pastatą. Tai, sako ji, yra koplyčia. „Vilniaus bernardinai irgi turi Kristaus kančios laiptų koplyčią. Jų Lietuvoje yra dvi. Tytuvėnuose ir Vilniuje“, – sako gidė. Būtent šiame kieme, šioje koplyčioje meldėsi M. Valančiaus paskatinti parapijiečiai. Tradicija, sako gidė, melstis joje yra išlikusi iki šiol.

„Jei buvot Romoje, Laterano Šv. Jono bazilikoje, tai čia yra jos laiptų kopija. Maldos vieta prisiminti Kristaus kančią. Šioje vietoje žmonės meldžiasi jau 241 metus. Laiptų pakopos yra švediško akmens“, – apie neįprastą koplyčią sako gidė.

Kaip pasakoja Rūta, laiptais lipama po du – vienas žmogus vienoje pakopos pusėje, kitas kitoje. „Jeigu atidžiai pažiūrėsite, pamatysite, kad pakopos nudilusios. Ant kiekvieno laipto reikia sukalbėti Tėve mūsų, Sveika Marija, Garbė Dievui Tėvui ir pasilenkus pagarbiai pabučiuoti stikliuką. Laiptais lipama tik keliais. Jei žmogus meldžiasi sąžiningai, neskubėdamas, tai reikia beveik valandos. Užlipus laiptais yra pasimeldžiama koplyčioje ir nulipama kitoje pusėje esančiais mediniais laiptais“, – pasakoja Rūta.

Čia užsukę pasijusite kaip Italijoje: šio mažo Lietuvos lobio nesugriovė nei karai, nei gaisrai
© DELFI / Andrius Ufartas

Anot gidės, yra pasakojimas, kad vienuoliai prašė, jog laiptuose esančių stikliukų jokiu drabužių kraštu neužkabinti ir pagarbiai pasilenkus pabučiuoti. „Aukščiau esančiuose stikliuose tikrai matosi, kad yra raudona pagalvėlė ir padėtas kauliukas“, – sako Rūta. Anot jos, bažnyčia buvo pastatyta per du etapus, o antrojo etapo metu buvo šiandien aiškiai matomas troškimas turėti kuo daugiau šventųjų relikvijų.

Apžiūrėję laiptus, sustojame šalia koplyčios ir Rūta pasako, kad stovime ant žmogaus kapo. „Koplyčia tarnauja kaip antkapinis paminklas. Žinau tai, nes vieną kartą buvo daug lietaus, viskas buvo išplauta. Laidojama, matyt, buvo kriptose. Paplovus, atsivėrė duobė. Vėliau ją užpylė, nes kripta sugriuvo, niekas jos neatstatė. Tai tikėtina, kad čia buvo, kapas“, – sako Rūta. Gidė priduria, kad todėl gan keistai atrodo jaunųjų noras ant pievelės, šalia koplyčios, daryti iškylas.

Čia užsukę pasijusite kaip Italijoje: šio mažo Lietuvos lobio nesugriovė nei karai, nei gaisrai
© DELFI / Andrius Ufartas

Prašmatnūs Dievo namai

Atsitraukę nuo koplyčios nužingsniuojame į bažnyčią. Rūta pastebi, kad iš lauko bažnyčia atrodo maža, tačiau įėjus į vidų, žmonės net aiktėli, kokia ji didelė. „Bažnyčia pašventinta 1635 metais. Tuomet bažnyčioje buvo tik 6 mediniai, drožti altoriai. O dabartinis interjeras, jis yra jau XVIII amžiaus. Tai buvo antrasis statybų etapas, nes ne viską iš karto pastatė. Pavyzdžiui, pačioje pradžioje bažnyčia turėjo tik vieną bokštą.

Antrame etape atsirado ir koplyčia, arkadinė galerija, noviciatas, visi gražūs barokiniai bažnyčios altoriai. Paskutinį kartą čia remontą darė A.A. kunigas Ričardas Mikutavičius“, – pasakoja Rūta.

Anot jos, bažnyčioje viskas keičiasi. „Kodėl taip sakau? Kai čia dirbo R. Mikutavičius, visos altorių statulėlės buvo spalvotos. O vėliau jos pasidarė baltos. Neaišku, kada ateis laikas tvarkyti bažnyčios interjerą ir statulėlės vėl bus spalvotos. Statulėlių auksavimas yra senas, bet R. Mikutavičiaus dėka dar 4 kilogramai aukso atgulė ant visų ornamentų“, – atskleidžia gidė.

Bažnyčia yra itin prašmatni. Tačiau Rūta sako, kad ji buvo skirta broliams pranciškonams. Šie yra žinomi už savo paprastumą. „Nepaisant to, kad čia gyveno vienuoliai, tai ne jų namai, o Dievo namai. Aplinka graži, bet vienuoliai vaikščiojo su lopytais abitais“, – sako Rūta.

Čia užsukę pasijusite kaip Italijoje: šio mažo Lietuvos lobio nesugriovė nei karai, nei gaisrai
© DELFI / Andrius Ufartas

Pasiteiravus, kuo ši bažnyčia dar yra įspūdinga, gidė parodo Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Gidė sako, kad manoma, jog Dievo motinos veidas buvo modeliuotas pagal Austachijaus Valavičiaus veidą. „Paveikslas originalus, tapytas prisilaikant bizantiškos ikonos tapymo reikalavimų“, – sako pašnekovė.

Taip pat gidė parodo ir beveik 230 metų senumo vargonus. „Instrumentas yra veikiantis. Yra 25 balsai, du manualai, apačioje nėra pedalų. Yra net išlikusios dumplės, kurias būtų galima minti jas. Tada skambesys būtų kitoks, jei dumplės paduotų oro“, – sako Rūta ir priduria, kad sekmadieniais galima išgirsti, kaip jais grojama.

Apžiūrėję vargonus, judame toliau už altoriaus. Ten yra koplyčia bei laiptai į vienuolių chorą. Tik spėjame įžengti į koplyčią ir Rūta greit pasako, kad popiežius Jonas Paulius II Tytuvėnuose niekad nebuvo. Apžvelgus koplyčią, pasidaro aišku, kodėl gidė apie tai prakalbo – koplyčios altoriuje puikuojasi Jono Pauliaus II paveikslas. „Tai kodėl jis šioje koplyčioje? Nes buvo gauta dovana – Jono Pauliaus II kraujo relikvija. Pati naujausia“, – sako Rūta ir parodo net relikvijos sertifikatą.

Čia užsukę pasijusite kaip Italijoje: šio mažo Lietuvos lobio nesugriovė nei karai, nei gaisrai
© DELFI / Andrius Ufartas

Rūta toliau pasakoja, kad bažnyčia turėjo ir savo kriptas, kurios dabar yra įgriuvusius. Pasiteiravus, kodėl niekas nenori jų atkasti, Rūta sako, kad ten palaidoti ne tik vienuoliai, bet ir žmonės, mirę nuo maro. Anot jos, maru čia sirgta XVII amžiaus pabaigoje.

Pavertė bendrabučiu

Per vienuolių chorą patenkame į vienuolyną. Gidė pasakoja, kad vienuolynas ilgą laiką buvo paverstas bendrabučiu. „Iš pradžių buvo įsikūręs rajono centras. Visa valdžia čia sėdėjo. Kai rajono valdžia išvažiavo į Kelmę, vienuolyno patalpos buvo pritaikytos bendrabučiui. Čia visko buvo: studentai čia gyvendavo, kai atvažiuodavo bulvių kasti ar obuolių skinti“, – pasakoja Rūta.

Šiandien vienuolynas atkurtas taip, kad kuo labiau primintų savo šlovės laikus. Vienuoliai savo celėse, sako Rūta, gyvendavo po vieną. Celės, pabrėžia gidė, visad turėjo cilindrinius skliautus. Beje, ant celės sienų matomi įvairiausi piešiniai. Rūta sako, kad tai buvo čia gyvenusių vienuolių darbas – jie piešdavo ir savo sienas dekoruodavo kaip tik norėdavo.

Vienoje iš celių galima išvysti ir parudavusias nuo drėgmės sienas. „Ši dėmė yra istorija – tokios lubos buvo po gaisro. Jos buvo sulietos ir restauratoriai jas specialiai taip paliko. Ateina žmonės ir sako: žiūrėkit, pas jus stogas kiauras. Ne, čia istorijos dalis“, – sako Rūta.

Apžiūrėję celes, toliau judame koridoriumi. Sunku nepastebėti sienose išskaptuotų nišų, į kurias sudėtos kelios malkos. „Vienuolynas buvo šildomas iš didžiulės hipokaustinio tipo krosnies. Šiltas oras ateidavo ortakiais ir sienomis. Bet XVIII amžiuje, sakoma, kad buvo klimato atšalimas ir tos šilumos nebeužteko. Kol šiluma atvingiuodavo iki viršaus iš rūsio, būdavo per šalta. Kadangi vienuolyno sienos yra labai storos, piškapojo sienas, padarė kaminukus. Buvo durelės, kad kuo daugiau šilumos eitų į sieną ir šildytų šalia esančią celę“, – pasakoja gidė.

Čia užsukę pasijusite kaip Italijoje: šio mažo Lietuvos lobio nesugriovė nei karai, nei gaisrai
© DELFI / Andrius Ufartas

Vienintelis gaisras vienuolyno istorijoje

Priėję koridoriaus galą randame ekspoziciją. Ji, anot Rūtos, ypatinga, mat čia sudėti iš po gaisro ištraukti liturginių dirbinių likučiai. „Čia sudėliojome viską, ką radome po gaisro, kad žmonės nesakytų, jog viską išvogė ir išnešė. Aukso vienuolyne tikrai nebuvo. Tai buvo liturginiai vario ir sidabro lydiniai. Žinoma, kai kurie buvo labai brangūs, garsių auksakalvių darbai. Buvo kaip buvo, nieko nebeprikelsi, nesugrąžinsi“, – atsidūsta Rūta.

2011 metų gaisrą Rūta pamena gerai. Gidė sako, kad niekam tokių dalykų nelinkėtų. „Neįsivaizduoju kaip anais laikais nuo gaisrų gelbėjosi, jei prie šiuolaikinių galimybių nieko negali padaryti. Tai baisu. Dar baisiau yra po gaisro. Iš pradžių būna šokas, o tada baisumas prasideda.

Aš pati rengiau liturginių dirbinių parodą, žinojau, kur jie buvo, tad po gaisro juos iškart išsikasiau. Kad ir koks buvo gilis čerpių, ėmėm ieškoti. Mums leido kasti. Juk jei randi kažką, tai negali pasakyti, kad jo nėra, jog viską pavogė. O kol archeologai atvažiavo, tai praėjo ne vienas mėnuo“, – pamena gidė.

Čia užsukę pasijusite kaip Italijoje: šio mažo Lietuvos lobio nesugriovė nei karai, nei gaisrai
© DELFI / Andrius Ufartas

Rūta pasakoja, kad tik užgesinus gaisrą ji su keliais vyrais atkasė išlikusias detales. „Salėje, kur viskas degė, buvo medinės lubos, o virš medinių lubų – nebuvo perdengimo. Buvo bijota, kad neužsidegtų bokštas, bokšte varpas. Varpas ant medinės pakilos, svoris jo – oho. Tai į šį galą buvo pilama labai daug vandens, kad neplistų gaisras, statėme užtvankas iš medžiagos. Vandenį į kibirus sėmėm su sniego kastuvais ir pylėm per langus. Gesinama buvo visą naktį. Vėliau kelias dienas smilko. Jei nebūtume stabdę vandens, apatinė sienų tapyba būtų buvusi sugadinta“, – pamena Rūta.

Anot jos, būtent dėl to šis vienuolynas yra ypatingas – per 400 metų gyvavimo istoriją jis degė tik kartą. O kaip pavyko apsaugoti vienuolyną bei bažnyčią nuo tiek karų bei kitų negandų? „Nežinau, matyt, tokia dalia. Tytuvėnai mažas miestelis, užkampis, mažai matomas. Sakoma, kad tai vienas iš geriausiai išsilaikiusių Lietuvos vienuolyno ansamblių“, – didžiuojasi Rūta.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(38 žmonės įvertino)
4.8947

Top naujienos

Kodėl Šimonytei nepadėjo nei feisbukas, nei garsenybės: ekspertai vardina tokio rezultato priežastis (416)

Ingrida Šimonytė savo prezidentinėje kampanijoje pasirinko autentiškumą prieš populiarumą,...

EP rinkimų rezultatai: kas važiuoja atstovauti Lietuvai, o kas lieka be darbo papildyta 06:30 (436)

Iš karto po vidurnakčio VRK paskelbė pirmuosius Europos Parlamento rinkimų rezultatus. O netrukus...

Bręsta skandalas: Italijos balsavimas parodė, kad Jurijus turėjo patekti į „Eurovizijos“ finalą

Nors taip ilgai ir nekantriai laukta „Eurovizija“ baigėsi, kalbos apie Tel Avive vykusį dainų...

Nausėda laimi rinkimus dideliu atotrūkiu: noriu padėkoti visiems konkurentams papildyta 06:14  (2764)

Sekmadienį, gegužės 26 d., Lietuvos prezidento rinkimus dideliu atotrūkiu laimi Gitanas Nausėda.

Europoje baigėsi EP rinkimai: pergales švenčia ir euroskeptikai, Le Pen laimėjo prieš Macrono judėjimą atnaujinta 08:14 (58)

Praėjus sekmadienį vykusiems EP rinkimams, rezultatai rodo, kad daugumoje valstybių į Europos...

Rimvydas Valatka. Nausėda – pirmasis prezidentas be politinio užnugario (177)

Nausėda pasiėmė tai, kas buvo padėta. Lietuva turi pirmą prezidentą – politikos...

Bloomberg vedamasis: kokia Europai nauda iš migracijos? (26)

Pradėsime nuo geros naujienos: praėjusiais metais maždaug 150 000 migrantų bandė neteisėtai...

Paradoksas: baudžiame vaikus už tai, kad jie – žmonės (5)

Vaikai turi išmokti gerai elgtis, o suaugusieji turi tapti jiems pavyzdžiu. Būtent mes,...

Gabrielius Landsbergis: kviesiu Šimonytę vesti TS-LKD sąrašą 2020 Seimo rinkimuose (192)

Savo „Facebook“ paskyroje Gabrielius Landsbergis parašė, kad pasveikino telefonu Gitaną...