2022 m. statistikos duomenimis, pagal Business Health Institute, moterys dažniau nei vyrai kenčia nuo perdegimo. Aukštos pareigos sietinos su didesniu profesiniu perdegimu – 50 proc. moterų, užimančių vadovaujamas pareigas, nurodė, jog jaučia perdegimo požymius. Mažų vaikų turėjimas irgi turi įtakos – 47 proc. dirbančių mamų ir 38 proc. dirbančių tėčių yra patyrę profesinį perdegimą. Vidutines pajamas gaunantys asmenys 44 proc. dažniau patiria perdegimą, nei gaunantys aukštas. Tyrimuose atsispindi ir tai, jog tarp tų, kurių darbas – socialinio pobūdžio, perdegimo lygis didesnis lyginant su kitomis profesijomis.

Psichologė Paulina Bielinytė sako, kad ji nebūtų linkusi diskriminuoti profesijų, kurių atstovai perdega dažniau: „Sutinku, kad didesnę tikimybę patirti profesinį perdegimą gali turėti tų profesijų atstovai, kurių darbas reikalauja didesnio emocinio įsitraukimo. Tai pagrindžia ir atlikti moksliniai tyrimai, pavyzdžiui, kariškiai, ugniagesiai, oro linijų pilotai, policijos pareigūnai, gydytojai. Bet, visgi, remiantis darbo praktika, matyti, jog bet kurios profesijos, lyties, amžiaus žmogus gali patirti perdegimą, praktine prasme pastebiu, kad tai daugiau būdinga perfekcionistams, kontroliuoti mėgstantiems žmonėms, labiau neurotiškoms asmenybėms.“

Psichologė Paulina Bielinytė, nuotr. Andriaus Ufarto

Paklausus, kaip dažnai žmonės kreipiasi dėl profesinio perdegimo, ji atsako, kad dažniau kreipiasi dėl subjektyviai suvokiamos nemalonios nuotaikos, kuri lydima apatiškumo darbui, mėgstamoms veikloms, socialiniam santykiui. Taip pat jie išsako nusiskundimų dėl sutrikusių kognityvinių funkcijų darbe, kai sunku susikaupti, darbus atlikti tuo pat tempu kaip anksčiau.

„Kai pradedame ieškoti, kas viso to paleidžiamasis mechanizmas, tikrai neretai tenka pasisveikinti su tikrąja priežastimi – profesiniu perdegimu, kuris apima emocinį išsekimą, depersonalizaciją, nepasitenkinimą darbo rezultatais. Tenka pastebėti, kad žmonėms išties sunku jį atpažinti“, – sako psichologė.

Kaip atpažinti perdegimą nuo paprasto pervargimo

Psichologė sako, kad pervargimas – aiškios priežastys, kurias žmogus geba atpažinti. Pervargimas arba nuovargis praeina po poilsio. Tai natūrali būsena, natūralus procesas.

„Perdegimas yra įtrauktas į tarptautinę ligų klasifikaciją, tačiau ne kaip liga, o kaip būklė profesiniame kontekste. Taigi, mes negalime perdegti nuo santykio su vaikais, partneriu, o pavargti nuo jų galime [šypsosi – aut. pastaba]. Perdegę jaučiamės „neaiškiai“, nes visko tiek daug, jog sunku atpažinti priežastis. Perdegimas nepraeina po poilsio, atgavus jėgas. Situacijos gali keistis, bet kitoniškas jausmas lieka“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Perdegimas, pasak jos, klasifikuojamas pagal tris dalykus: „Pirma, kai žmogus jaučiasi pervargęs, jausmas – lyg skęstų, o kai jaučiasi perdegęs, tai jausmas – lyg būtų paskendęs. Antras – cinizmas organizacijos, darbo atžvilgiu arba noras atsitraukti, trečias – darbo produktyvumo sumažėjimas. Jei atpažįstate šiuos tris punktus – esate perdegęs.“

P. Bielinytė paaiškina, kad perdegimas yra laipsniškas procesas. Tai neįvyksta per naktį, požymiai ir simptomai iš pradžių subtilūs, tačiau laikui bėgant blogėja. Ką daryti kiekvienu atveju – individualu, bet visais atvejais gelbsti sąmoningumas. Jei atkreipsime dėmesį ir atpažinsime savo raudonas vėliavėles, kurios įspėja apie artėjantį perdegimą, galime jo išvengti, bet jei nepaisysime, galiausiai perdegsime.

„Svarbu stebėti savo kūno, emocinius ir elgesio požymius. Įspėjamieji emociniai perdegimo požymiai ir simptomai yra nesėkmės ir bejėgiškumo jausmas, nepasitikėjimas savimi, vis dažniau aplankančios mintys, kad daugiau nebegaliu, kada visa tai baigsis, taip pat ir atsiskyrimas, vienišumas, motyvacijos praradimas. Vis labiau ciniškas ir neigiamas požiūris, sumažėjęs pasitenkinimo ir siekimo jausmas. Iš elgesio požymių ir simptomų dar įvardinčiau atsitraukimą nuo pareigų, darbų ir užduočių įgyvendinimo atidėliojamą, kas reiškia, kad tai užtrunka ilgiau, kol viskas būna padaryta. Būna ir pravaikštų, atvykstama į darbą ne laiku, išeinama anksčiau. Pasikeitę valgymo, psichiką veikiančių medžiagų vartojimo įpročiai irgi yra ženklas.“

Paklausus, kokių emocinių pasekmių atsiranda, jei žmogus nieko nedaro, o tiesiog dirba perdegęs ir su viskuo susitaikęs, psichologė sako, kad tuomet perdegimas pereina į depresiją, nerimo, miego sutrikimus, psichosomatinius ir galiausiai somatinius sutrikimus.

Vadovai neturėtų nuo komandos slėpti nei nuovargio, nei perdegimo

Į klausimą, ar vadovams, jaučiantiems perdegimą, reiktų apie tai užsiminti ir komandai, ar nuo jos slėpti, psichologė sako, kad lyderystės vaidmuo apima paramą kolektyvui, motyvavimą, skatinimą siekti bendro tikslo, koordinavimą ir daug kitų svarbių dalykų, kurie reikalauja nemažai gebėjimų ar įgūdžių. Iš esmės lyderystė pasižymi daugialypiu procesu, taigi tai yra nemažas psichinis krūvis.

P. Bielinytė cituoja „Development Dimensions International“ 2021 m. atlikto tyrimo duomenis, kad beveik 60 proc. lyderių darbo dienos pabaigoje jaučiasi pervargę, tai rodo, kaip užimant lyderio vadovo poziciją išauga tikimybė patirti profesinį perdegimą.

„Taip nutikus stiprybė yra neslėpti, o apie tai dalintis. Aišku, kiekvienas lyderis, vadovas naudoja skirtingus vadovavimo stilius. Jei renkasi patriarchalinį ar autoritarinį, kurie grįsti besąlygišku vadovo autoritetu, tai tokiems žmonėms pasidalinimas apie tai, kad patiria profesinį perdegimą, bus mažiau priimtinas ir labiau sietinas su silpnumu. Bet jei lyderis naudoja transformacinį lyderystės stilių, tai tokie žmonės paprastai pernelyg nesijaudina dėl pokyčių ar nesėkmių ir apie save komunikuoja drąsiai“, – pastebi psichologė.

P. Bielinytė tiki, kad lyderio kalbėjimas apie tai, kad patiria profesinį perdegimą, gali būti tiesus kelias į dar geresnį santykį su savo komanda, nes komunikacija ir atvirumas skatina bendražmogiškąsias vertybes, empatiją vieni kitų atžvilgiu ir iškelia bei parodo rūpinimosi savo psichoemocine sveikata svarbą. Jei lyderis apie tai kalba norėdamas įspėti kitus, tai rodo rūpestį, – darbuotojai, kurie jaučiasi svarbūs, pasižymi didesniu įsitraukimu ir motyvacija.

Paprasti darbuotojai apie savo būseną neturėtų bijoti pasakyti vadovams

Į klausimą, kiek paprastas darbuotojas turėtų nebijodamas atleidimo ar žemesnių pareigų skyrimo su vadovu kalbėtis, kad jis yra pervargęs ir perdegęs, ir liktų suprastas, psichologė sako, kad tikrai neturėtų bijoti, nes pasakius galima greičiau parinkti pagalbą, pergalvoti tam tikras organizacines strategijas ir priemones darbo vietoje.

„Svarbu savo vadovui pasakyti apie savo ar netgi pastebimus kolegų perdegimo ženklus. Perdegimas nereiškia, jog esate nepajėgus atlikti savo darbo. Kalbant apie baimę būti atleistam, raginčiau prisiminti, jog bet koks darbo santykis yra mainai, o ne paslaugos darymas vienas kitam. Darbuotojas suteikia savo paslaugą, be kurios įmonei ar organizacijai būtų sunku pasiekti savo tikslų, užtikrinti darbo procesus“, – sako P. Bielinytė.

Štai 2022 m. JAV atlikto tyrimo duomenimis, 57 proc. darbdavių mano, kad perdegimas tiesiogiai veikia jų įmonės apyvartą. Perdegę darbuotojai turi 63 proc. didesnę tikimybę susirgti ir neatvykti į darbą, patiriantys profesinį perdegimą kur kas dažniau ieškosi naujo darbo.

„Tai rodo, jog profesinio perdegimo atpažinimas svarbus abiem pusėms – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui. Atkurti pusiausvyrą darbiniame gyvenime gali būti nelengvas reikalas, tačiau nereikia to daryti vienam. Komunikuoti vadovui apie savo perdegimą yra drąsus ir vienas geriausių žingsnių siekiant grįžti į savas vėžes.

Kaip jam kalbėtis? Pokalbio metu dėmesio skirti ne tik perdegimo poveikiui sau, bet ir komandai, organizacijai, verslui. Jei nori produktyvaus pokalbio, o ne tik psichologinės ventiliacijos, reikia parodyti, kaip perdegimas tiesiogiai veikia žmogaus produktyvumą, dėmesio sutelkimą užduotims atlikti, kaip tai siejasi su bendrų tikslų siekimu. Pavyzdžiui, gal negalėjo įgyvendinti verslo strateginio projekto, kaip buvo numatyta, nes turėjo atsakinėti į daug svarbių laiškų klientams, o patobulinus informacijos pateikimą būtų galėjęs labiau įsitraukti į pagrindinį tikslą. Esmė – pokalbio metu ne tik išsakyti, kaip jaučiasi, bet kartu ir pasiūlyti, ką, jo nuomone, su tuo galima padaryti. Nors vadovai, pamatę, kaip perdegimas veikia įmonės tikslus, ir patys būna suinteresuoti padėti spręsti problemą bei turi pasiūlymų. Aišku, svarbu neprisiimti atsakomybės vienam spręsti šią bėdą“, – pataria psichologė.

Nepasiteisinus terapijoms, galbūt verta pasvarstyti ir apie darbo keitimą

„Labai paprastai galima įsivertinti motyvaciją keisti savo elgesį – atsakyti sau, kiek procentaliai perdegimas trukdo, kiek norėčiau, kad jo nebūtų, ir kiek esu pasiruošęs įdėti pastangų, kad tai pakeisčiau. Norint sugrįžti į vėžes, reiktų nustatyti aiškiais ribas, atskirti asmeninį gyvenimą nuo darbo. Turėti valgymo, miego, pertraukų, laisvalaikio režimą. Dirbant nuotoliniu būdu svarbu sukurti specialią darbo vietą, kuri būtų kuo mažiau sietina su laisvalaikio zonomis, laikytis įprastų darbo valandų. Padeda rytiniai skambučiai, dienos darbų aptarimas – tai tarsi registracijos pokalbiai su kolegomis“, – pataria P. Bielinytė.

Psichologė Paulina Bielinytė, nuotr. Andriaus Ufarto

Į klausimą, per kiek laiko perdegus galima sugrįžti į vėžes, jei su savimi dirbi. P. Bielinytė sako, kad tai labai individualu, priklauso nuo to, kaip stipriai žmogus patiria perdegimą, kiek laiko trunka, kokių atsigavimo resursų ir galimybių turi. Nėra vieno teisingo atsakymo ar psichologinio recepto. Bet kuo anksčiau atpažins, tuo lengviau ir greičiau su tuo bus galima susitvarkyti. Tai pirmas žingsnis, kuriant sveikimo planą.

P. Bielinytė norintiems išvengti perdegimo pataria laikytis biologinės streso valdymo strategijos – miegas, jėgų atgavimas, veiklos, kurios suteikia džiaugsmą. Įvairios relaksacijos, taip pat verta mokytis praktikuoti sąmoningumą meditacijomis. 5–10 minučių sąmoningumo per dieną, ypač per pertraukas darbe. Dėmesingo įsisąmoninimo praktikos padeda išlaikyti pusiausvyrą ir ramybę. Praktikuoti fizines streso valdymo strategijas – pasivaikščiojimai, jėgos pratimai, joga, paprasti dalykai: lipimas laiptais darbe, Kėgelio pratimai kūnui. Sensorinės streso valdymo strategijos – liesti, matyti, ragauti, skanauti. Tinka masažai su kamuoliuku, pavyzdžiui pėdoms. Akupresūra, pasiglostymai. Šalto, t. y. kontrastingo vandens gėrimas, vandens su citrina, kvapų skonio terapija.

Emocinės streso valdymo strategijos – įvairios dėkingumo praktikos, dienoraščio rašymas, išsiverkimas. Taip pat svarbu – ribų kontrolė ir išlaikymas: planuokite savo darbo laiką, aiškiai komunikuokite, kokiomis valandomis būsite pasiekiamas darbo klausimais, po darbo užsiimkite su darbu nesusijusia veikla. Sukurkite palaikantį socialinį ratą, jame – ir kolegos, į kuriuos galite atsiremti, svarbu nebijoti kolegų prašyti pagalbos, kai nesuspėjate ar turite daug darbo. Kurkite ir palaikykite socialinius santykius su žmonėmis, su kuriais galite atitrūkti nuo darbo, po darbo valdykite pokalbių temas, t. y. jei nėra būtina, nekalbėkite apie darbą. Apsvarstykite terapiją ar psichologinį konsultavimą: psichologinių konsultacijų lankymas – tikrai puiki problemų prevencija.

„Dar, be įvairių praktikų ir strategijų, svarstyčiau ir iš kitos pusės. Nereikėtų bijoti įsileisti mintį apie tai, kad galbūt tikrai atėjo laikas pokyčiams profesine prasme. Jei žmogus nuolat jaučiasi nelaimingas, nepavyksta išlaikyti pusiausvyros tarp darbo ir laisvalaikio, darbe jaučiamas sąstingis ir panašiai, tai galbūt išeiti iš darbo nėra jau tokia bloga mintis. Tik tuomet svarbu pagalvoti, kas kitame darbe turėtų būti kitaip, kad padėtų sukontroliuoti tai, jog vėl neatsidurtumėte tokioje pačioje situacijoje“, – pataria psichologė.

Mėgstantiems persidirbti reiktų užduoti sau klausimą

P. Bielinytė sako, kad žmonių sąmoningumas didėja, bet neretai nesusiderina racionalus mąstymas ir atpažinimas, žinojimas, kad reikia pristabdyti save, su realiais elgesio pokyčiais: „Greitas, sakyčiau, pasiutėliškas gyvenimo tempas, kai žmonės pasirenka daug dirbti, pats savaime nėra blogas dalykas, tik svarbu, siekiant patenkinti poreikius ar įgyvendinti tikslus, kurti strategiją ir planą, kaip tai daryti ir išlaikyti pusiausvyrą. Kaip to siekti su ateinančiu nuovargiu, o ne su perdegimu, nes, kaip ir minėjau, pavargti yra normalu ir natūralu, tik turime turėti aiškų planą, kaip susižiūrėsime, kad tai nevirstų perdegimu, ir to plano svarbu nepamiršti laikytis.“
Perdegimas darbe

Į klausimą, ar sutinka su tuo, kad jauni žmonės neretai perdega bet ką darydami, nes jie nori čia ir dabar, ir tai galbūt jiems nėra didelė pražūtis, o daugiau – patirtis, psichologė atsako, kad ir taip, ir ne: „Nesutinku dėl to, jog jei darytų bet ką ir gautų greitą rezultatą čia ir dabar, tai nepatirtų perdegimo, nes perdegimui patirti reikia laiko. Sutinku, nes su jaunu amžiumi galima sieti tai, jog dažniau nesusižiūri tų vadinamųjų raudonų vėliavų ir perdegimas tampa patirtimi, kuri vyresniems dažniau pažįstama. Vyresni jau turi daugiau patirties, nes daugiau yra patyrę perdegimo pasekmių.

Žiūrint iš kitos pusės, apskritai bet ko darymą neapskaičiuotai šios temos kontekste visgi siečiau ne su jaunu ar vyresniu amžiumi, o kviesčiau pasvarstyti, ko žmogus tokiu darbo krūviu siekia. Kaip priklausomų nuo psichiką veikiančių medžiagų klausiu „ką vartodamas bandai „užgert“, nuo ko bėgi?“, tai lygiai to paties galima paklausti savęs, jei patiriate profesinį perdegimą, t. y. „ką bandau „uždirbti“?“ Kartais pravartu sustoti ir pagalvoti, kas esant lėtesniam tempui, ramybei taip nekomfortabilu.“

Gydytoja: jei jaučiatės pervargę daugiau nei pusmetį, reiktų sunerimti

Spa Vilnius“ fizinės medicinos ir reabilitacijos (FMR) gydytoja Jūratė Vaščilienė taip pat antrina psichologei: visiems būna pervargimo dienų, kai atrodo, kad pernelyg daug darbų, nuobodu, liūdna, per mažai įvertinimo, viskas atrodo beprasmiška. Visi tie simptomai yra ganėtinai panašūs, bet, pasak gydytojos, klausimas – trukmė: jei tai trunka ilgiau nei 6 mėnesius arba labai ryškūs kai kurie iš požymių, reiktų rimtai susirūpinti.

Gydytoja akcentuoja, kad perdegimo sindromas yra organizmo išsekimas – fizinis, emocinis ir elgsenos: „Pervarginamas, trunkantis ilgiau nei 6 mėnesius, gali peraugti į perdegimo sindromą. Kai neatpažįstame pervargimo simptomų arba jie užsitęsia ilgiau nei pusmetį, išsivysto perdegimas. Fiziniai to požymiai yra nuovargis, numažėjęs imunitetas, nerviniai tikai, dažni galvos, nugaros, raumenų skausmai, pasikeitęs miegas: arba linkstama į nemigą, arba blogai užmiegama, arba išvis mažai miegama, taip pat atsiranda mitybos įpročių pakitimai, dažniau būna bulimija, kai padidėjęs apetitas, tuomet vargina nutukimas. Anoreksija pasitaiko retai, bet irgi gali būti.

Taip pat pasireiškia seksualinės problemos, kūno temperatūros pokyčiai, atminties pablogėjimas. Kalbant apie emocinius požymius, kuriuos jau minėjo psichologė, – žmogui trūksta motyvacijos, pasireiškia nepasitikėjimo savimi jausmas, neigiamas požiūris, cinizmas. Iš elgesio pusės būdinga sąmoninga izoliacija, kai nenorima bendrauti nei su kolegomis, nei su šeima, nei su draugais. Taip pat priklausomybių padidėjimas – alkoholio, narkotinių medžiagų, darbe ilgiau atliekami darbai, nesirūpinimas savo sveikata ir higiena.“

Anot gydytojos, tokių, kurie atvirai pasako, kad galbūt jiems profesinis perdegimas, nedaug, bet jų yra, tik, būna, žmonės dažniau nori užglaistyti, sako, jog jie neserga, o yra pervargę. Bet vis dažniau matome, kaip tokie žmonės ieško kelių, būdų, užduoda klausimus, ką jiems daryti, kad juo greičiau iš tos situacijos išsivaduotų.

„Ne veltui tiek daug mobingo temų darbe. Beje, toli gražu, ne visi šeimos nariai gali atpažinti perdegusį žmogų, nes šie gali puikiai užsimaskuoti – neretai iš šono atrodo, kad jiems puikiai sekasi“, – atkreipia dėmesį gydytoja.

Gydytojas Konstantinas Ovsyannikovas

Padalinkite parą į 3 svarbiausias dalis

„Para turi 24 valandas, tai reiškia, kad 8 valandos turi būti skirtos darbui, 8 poilsiui ir 8 sau. Aišku, nėra taip paprasta save suvaldyti, bet patarčiau rimčiau į tai pažiūrėti ir laikytis tokio naujo režimo ar prie jo prisipratinti kaip įmanoma greičiau. Nepavyks perdegimo išgydyti nei per dieną, nei per savaitgalį, nei per savaitę. To tikėtis nereikia. Tai nuolatinis darbas su savimi“, – atkreipia dėmesį J. Vaščilienė.

Paklausus, kokie turėtų būti pirmieji žingsniai, atpažinus perdegimą, gydytoja sako, kad turite panaikinti žalą ir stresą – tai reiškia įvertinti, kas jums sukelia šiuos simptomus, ir bandyti juos suvaldyti. O trečias žingsnis – atkurti, atgauti fizines ir dvasines jėgas, reikalingas stresui įveikti. Tai pavyks, jei įgysite sveikos mitybos, miego, mankštos įgūdžių, formuosite juos, pailsėsite nuo technologijų, imsitės naujų veiklų arba atrasite jas, ieškosite efektyviausių būdų, kaip susidoroti su stresu ir, aišku, sulėtinsite gyvenimo tempą. Perdegusiam žmogui reikia kokybiško poilsio. Balansas šiuo atveju labai svarbu, ir tą reiktų daryti ne pribėgus, o nuolat.“

Jei nesustosite, galite turėti labai rimtų fizinės sveikatos problemų

Jeigu žmogus negeba pats susidoroti su šia būkle, gydytoja pataria nedelsiant kreiptis į pagalbos: galbūt tai bus šeima, šeimos gydytojas, psichologas, psichoterapeutas, įvairios grupės. Bet atidėlioti, kai jau yra akivaizdu, kad sergate, – negalima.

Į klausimą, kokių pasekmių gali būti nesigydant, gydytoja sako, kad tokiu atveju ligų yra labai daug, nes perdegimo sindromas atsiranda tada, kai žmogaus organizmo resursų nepakanka susitvarkyti su kasdieniu stresu, ir tie resursai nėra tik elgesio ar emociniai, bet būtent fiziniai, kai pradeda į tai reaguoti kūnas: „Perdegimo atveju kūnas nesugeba prisitaikyti, tampa svarbus biocheminių ląstelių vaidmuo, viskas keičiasi. Dažniausiai ligos, su kuriomis susiduriama perdegus, tai yra visos priklausomybės, mitybos problemos, depresijos, ligos, susijusios su išderinta adaptacija, – autonominės, dažnos infekcijos, nemiga, širdies kraujagyslių sutrikimai. Iš esmės perdegimas gali išprovokuoti bet kurią ligą, tai iš esmės labai baisu. Ir net jei išgysi nuo perdegimo, gali turėti labai rimtą ligą ar net ne vieną, iš to kilusią.“

Žmonės nesupranta, kad serga, kol nebūna per vėlu

„Žmonės išvis nesiskundžia dėl profesinio perdegimo, ir tai yra didelė problema. Deja, ilgą laiką net nesupranta, kas jiems išties yra, nes perdegimas dažnai prasideda be kokių nors ypatingų simptomų, ženklų. Žmogus dirba, pavargsta, ilsisi, lyg nieko ir nėra. Ir tada jau sergantis perdegimu ateina pas gydytoją, bet kalba ne apie šį sindromą konkrečiai, o apie šios ligos simptomus. Žmogų kankina nemiga, galvos skausmai, susilpnėja imunitetas, bet jis neateina ir nesako: „Gydytojau, man profesinis perdegimas“, – aiškina „SPA Vilnius“ medicinos direktorius, gydytojas Konstantinas Ovsyannikovas ir priduria, kad visų pirma svarbu užkirsti kelią, kad ši sunki būsena neapniktų.

Perdegimas darbe

Gydytojas pastebi, kad perdegimas – tikrai jokia ne nauja liga, o sena ir gerokai įsišaknijusi, kurią gydytojai, ypač psichiatrai, žino labai gerai. Ji gan plačiai paplitusi ir ja serga didelė dalis darbingų žmonių.

„Kad ir kokia liga mus ištiktų, mes pradedame jausti silpnumą, sunku atsigauti po poilsio. Perdegimas skiriasi nuo nuovargio, nes poilsis perdegusiems žmonėms nepadeda. Tiesiog pavargęs žmogus daugiau pailsi, atsikelia ir išeina į darbą, o kai yra perdegimas, tai neveikia, – kiek jis besiilsėtų, vos vos nueina iki darbo. Kitas dalykas – jaučiamas dirglus silpnumas, kai labai greitai iš ramybės būsenos pereinama į susierzinimo. Kuo dažniau šis reiškinys pasireiškia, tuo jis rimtesnis. Iš pradžių atsiranda daugiau dirglumo, o paskui viskas pereina į silpnumą. Situacija patenka į kitą lygį, ir žmogus pradeda jausti psichiatrinių simptomų“, – pabrėžia gydytojas.

Pasak K. Ovsyannikovo, esant perdegimui atpažįstama depersonalizacija, tai yra kai žmogus perstoja jausti tai, ką jautė anksčiau: „Pavyzdžiui, nustoja jaudintis dėl kitų žmonių, dingsta empatija, žmogus tampa bejausmis, ciniškas, koks anksčiau nebuvo. Tampa nebejautrus emocijoms, šventėms, šeimai, vaikams. Perdegę žmonės suvokia, kad pakito jų požiūris ir patys nerimauja, kad nebeliko buvusių jausmų. Jie jaučiasi bejausmiai. Ateina pas mane ir sako: „Man prapuolė džiaugsmo, meilės jausmas, interesas bet ką daryti, nieko nesinori.“

Gydytojas pastebi, kad perdegimas dažnai lydi tuos, kurie dirba su žmonėmis, tai yra gydytojus, mokytojus.

„Reikia suprasti, kad profesinis perdegimas yra rimtas, įvairiapusis sveikatos sutrikimas, kuris prilygsta potrauminiam stresui, pasireiškiančiam dėl stiprių išgyvenimų, tokių kaip artimojo netektis, patirtos avarijos ir kiti sukrečiantys dalykai. Profesinis perdegimas yra beveik tas pats, tik stresu tampa darbas. Šią būseną reikia kuo skubiau gydyti, pašalinti, išeiti iš toksinės aplinkos, nes situacija gali tapti nevaldoma ir privesti net iki savižudybės. Tai rimta liga ir numoti į ją ranka jokiu būdu negalima“, – perspėja gydytojas.

Pats pirmas ir geriausias žingsnis, supratus, kad jaučiate perdegimo simptomus, pasak K. Ovsyannikovo, yra nieko nelaukiant kreiptis į specialistus, kurie gali įvertinti padėties rimtumą, atskirti perdegimą nuo kitų ligų, tinkamai diagnozuoti jūsų būklę ir paskirti reikiamą gydymą. Deja, dauguma žmonių, net ir jaučiantys akivaizdžius perdegimo simptomus, to nedaro.

„Jeigu neturite galimybės nueiti pas psichoterapeutą arba gėdinatės, yra kitų priežasčių, tuomet privalote patys maksimaliai stengtis kuo skubiau laikytis subalansuoto dienos režimo, kaip ir sakė gydytoja: 8 valandas dirbate, 8 valandas nedirbate, užsiimate kita veikla ir 8 valandas miegate. Kuo greičiau ir optimaliau suvaldysite savo laiką, tuo bus paprasčiau“, – pabrėžia gydytojas.

Išeikite kūrybinių atostogų, aiškiai padalinkite darbo laiką

„Geriau mėnesį paatostogauti, negu vėliau pusę metų gydytis psichiatrijos klinikoje. Jau nekalbu apie savižudybes. Tai patys ekstremaliausi atvejai, ir jų tikrai nemažai. Štai Japonijoje egzistuoja net toks reiškinys, kuris vadinamas karoshi, – tai yra mirtis nuo perdegimo“, – sako gydytojas.

K. Ovsyannikovas sako, kad perdegusiam žmogui reikia labai daug poilsio – kuo ilgesnis, tuo geriau; tai gali būti kūrybinis poilsis, jis tikrai padeda: „Nebijokite imti atostogų! Bet kuri kompanija, jeigu ji normali ir galvojanti apie savo darbuotojus, suteikia galimybę darbuotojui sugrįžti į savo vėžes, jei jis perdega. Be to, vadovai visada apskaičiuoja, kiek žmonių gali vienu metu „iškristi“ ar išeiti atostogų, kad veikla nesustotų. Normalios įmonės seniai nebesimėto grasinimais atleisti iš darbo, jeigu žmogui tiesiog reikia kokybiškai pailsėti, kad galėtų dirbti toliau.“

Gydytojas sako taip pat suprantantis, kad mūsų gyvenimas yra toks, jog negalime sau leisti ilgai nieko neveikti ar atostogauti: „Mums reikalingi pinigai, svarbi karjera. Tad jei nėra galimybių išeiti ilgesnių atostogų, tuomet tikslinga naudoti technikas, pavyzdžiui, vienu metu susitelkti į vieną konkrečią užduotį ir su ja dirbti ne ilgiau nei 25 minutes. Nusistatykite žadintuvą ir dirbkite su ta užduotimi. Tada 5 minutes ilsėkitės. Ir vėl nuo pradžių. Per pertraukas darykite gilius kvėpavimo pratimus. Susikoncentravimas į kvėpavimą tikrai padeda. Taip išlaikysite pusiausvyrą ir sumažinsite galimybę perdegti. Po darbo išjunkite kompiuterį, namuose stenkitės maksimaliai atsipalaiduoti nuo užduočių ir problemų, su kuriomis susiduriate darbe.

Aišku, geriausias poilsis būtų absoliučiai nieko nedaryti, bet tai irgi ne taip paprasta. Korėjoje yra tam tikros nieko neveikimo varžybos. Pasaulinis nieko neveikimo rekordas yra apie 90 minučių. Tiek laiko nieko neveikti gali tik treniravęsis žmogus, kuris sugeba ne tik nieko nedaryti nei rankomis, nei kojomis, bet ir apie nieką negalvoti. Mums, paprastiems žmonėms, taip nepavyktų, nes tai didžiulė įtampa. Tad idealus atvejis – gebėti visiškai atsipalaiduoti ir kuo ilgiau“, – sako gydytojas.

Dažniausios perdegimo socialinės pasekmės yra atleidimas iš darbo ir skyrybos

Gydytojas sako, kad perdegimo atveju galima pabandyti keisti darbą, bet jeigu pakeitus jį vėl atsiranda tų pačių simptomų, vadinasi, problema – ne darbe, o jumyse, ir viskas kur kas rimčiau: „Jeigu pastebite tam tikrus požymius, kasdien naudojate technikas, kurias įvardinau, bet vis tiek norite geriau susilaužyti koją, nei eiti į darbą, tai jums yra perdegimas ir reikalinga pagalba. Kai pervargimas pereina į perdegimą, būtina kreiptis į gydytojus specializuotuose centruose, į rekreacines klinikas, kur dirba medikų komandos: yra tam skirta įranga, naudojamos konkrečiam žmogui pritaikytos technikos, – gal tai bus gamtos stebėjimas, nėrimas į karštą vandenį ar muzikos terapija ir kitos. Jeigu niekas nepadeda, perdegimas pereina į depresijos formas, tuomet jau reikia rimtų vaistų ir gydytojai dirba su pasekmėmis, kurios šios ligos atveju būna skaudžios.

Perdegimas, kad ir kaip būtų gaila, priveda ir prie kitų problemų – atleidimo iš darbo ir skyrybų. Tai pačios dažniausios socialinės perdegimo pasekmės. Tada stoja žmonių gyvenimai ir iš to išplaukia dar didesnių problemų. Taigi dar kartą labai kviečiu – nenumokite ranka, negalvokite, kad tai savaime praeis, o imkitės priemonių jau dabar, kad nesudegtumėte ne tik darbe, bet ir iš esmės“, – pataria gydytojas.