Projekte „Nežvairuok“ jėgas išbandęs sportininkas neslepia – vairas ir telefonas rankoje yra nesuderinami, o kelyje yra tekę ir atsidurti per plauką nuo rimtos avarijos, nes priešais važiavusio automobilio vairuotojas įniko į telefoną.
„Jei vairuoji neatsakingai, tai tampa ginklu. Žmonės patenka į labai daug įvykių dėl išsiblaškymo, vien dėl to, kad prie vairo užsiima kitais reikalais. Vieni automobilyje valgo, kiti dirba – tai yra pavojinga. Būna, kad ir man tenka paimti į rankas, nors ir labai retai atvejais, nesakysiu, kad esu šventas. Formaliai aš taip pat pažeidžiu taisykles, bet darau tai numatęs, kur važiuoju, kas vyksta aplinkui. Bet 99 procentais naudojuosi laisvų rankų įranga“, – sako A. Juknevičius.
Pašnekovas sako, kad patirti, kaip telefonas kelia pavojų gyvybei, teko patirti ir savo kailiu.
„Yra buvęs atvejis, kai važiuojantis automobilis buvo įlindęs į mano juostą, matau, kad jis artėja link manęs, jau ir šviesomis rodau, o jis nereaguoja. Tada matau, kad žmogus sėdi prie vairo sulindęs į telefoną ir kažką maigo. Neturėjau kur dingti, turėjau trenktis į šoną. Tokiu dėmesio nukreipimo atveju kaktomuša juk pats pavojingiausias dalykas. O žmogus tiek sulindęs į telefoną, kad nejausdamas išvažiuoja ir savo juostos“, – dalijasi A. Juknevičius.
Lenktynininkas sako, kad kelyje „užsimiegojusį“ vairuotoją sutinka gana dažnai – naršančių telefone ir pamirštančių stebėti šviesoforą sutinka po kelis per savaitę.
„Kokių 10 kartų per savaitę vairuotojai daro nesąmones. Pavyzdžiui, priešais tave stovėdamas prie šviesoforo, kai užsidega žalia, vairuotojas nevažiuoja. Tu jam papypsini, tada jis pasimeta, pradeda važiuoti, bet jau raudona užsidega ir vienintelis per raudoną pravažiuoja. Man toks atvejis buvo visai neseniai – praėjusią savaitę. Viskas dėl to, kad skaito kažką įnikęs. Visada tai yra smerktina“, – sako vyras.
A. Juknevičius sako, kad, jo nuomone, baudomis sąmoningumo pasiekti neįmanoma, tačiau socialinės reklamos – puikus įrankis naršantiems telefone vairuotojams pamatyti save iš šalies. Be to, anot pašnekovo, jei jau labai labai norisi atsiliepti telefonu – pirma siūlo įvertinti, kokią žalą gali padaryti kelios minutės.
„Kiekvienas pokalbis kitoks, jei labai emocingas, pavyzdžiui su mergina pykstatės, apie tai reikia irgi pagalvoti, kad geriau sustoti kelkraštyje ir ten „išsiputoti“, pavaikščioti ant šaligatvio, patrinti plyteles – bet tai kur kas saugiau. Jei kiekvienas žmogus elgtųsi brandžiai ir sąmoningai – mes tiek įvykių neturėtume. Žmonės tiesiog apie tai negalvoja, kad rizikuoja savo ir aplinkinių gyvybe. Tada ir būna, vienoj rankoj telefonas, kitoje – sumuštinis, nes tiesiog negalvoja, – sako A. Juknevičius ir siūlo „receptą“, kaip išgyvendinti įprotį naršyti esant prie vairo telefone. – Kiekvieną kartą vairuotojas gali pagrūmoti pirštu telefone naršančiam vairuotojui. Nereikia rimtu veidu – juk nesi teisėjas. Bet jei šypsodamasis pagrūmoji, kad „žmogau, juk dabar esi kely“, žmogus irgi supranta, kad atkreipia tavo dėmesį. Tai darytų poveikį, nes žmonės nemėgsta išsiskirti iš visų. Manau, ateis tas laikas, kai nebematysime tokių naršytojų“.
A. Juknevičius dalijasi, kad kelionėse po Skandinavijos šalis vairuoti ir tuo pat metu naudotis telefonu jau ne tik nebemadinga, bet jau ir gėdingu laikomas įprotis.
„Tokie vairuotojai negerbia kitų gyvybės. Draudimai yra ne be reikalo. Geriausias pavyzdys – socialinės reklamos. Buvo reklama, kai tėvai gražų rytą važiuoja su vaiku, kuris gale sėdi be kėdutės. Staiga stabdant vaikas išlekia pro priekinį stiklą. Reklama žiauri, bet taip gerai veikia. Prieš penkiolika metų buvo gal vienas-du automobiliai iš dešimties, kai tėvai Vilniuje, jau net apie rajonus nekalbu, vežiodavo vaikus specialiose kėdutėse. Dabar jau iš dešimties vargu ar bent vieną pamatysi be kėdutės. Visi jau supranta, kad tai ne baudų poveikis, o tai, kad rizikuoji savo vaiko – brangiausio žmogeliuko pasaulyje gyvybe. Matyt, ir su kalbėjimu telefonu – tam reikia laiko. Kuo daugiau kalbėsime apie tai su pavyzdžiais – tuo geriau. Jūsų projektas irgi labai gerai parodo, kad ir lenktynininkui duok telefoną – ir jis bus nebe toks greitas, nes dėmesingumas labai krenta“, – sako A. Juknevičius.
Na o kaip sekėsi įveikt užduotis pažeidinėjant taisykles, gali išvysti patys projekto „Nežvairuok“ eksperimente.
