Pirmosios traumos – jau čia
Šią savaitę viešąją erdvę jau apskriejo žinia apie Vilniuje susidūrusius du paspirtukininkus. Šeškinės mikrorajone du dviratės elektrinės transporto priemonės vairuotojai nepasidalino šaligatviu ir stipriai susidūrė. Nelaimės metu smarkiai susižalojo vyriškis – iš veido pasipylė kraujas, o pakilti nuo šaligatvio grindinio jam nepavyko. Į įvykio vietą vyko medikai ir policijos pareigūnai.
Tokie ir panašūs atvejai prasidėjus šiltajam metų sezonui pilasi kaip iš gausybės rago. Viena tokia nelaimė nutiko ir vilnietei Rūtai (vardas pakeistas, redakcijai žinomas), skubiai vykusiai iš taško A į tašką B. Kaip pasakoja vilnietė, miesto centre susisiekimas piko valandomis nėra pats maloniausias, tad automobilį keisti dviratėmis transporto priemonėmis itin patogu – pavyksta sutaupyti laiko ir pinigų.
„Vilniaus centre kamščių metu nusprendžiau išsikviesti taksi, skubėjau, o vairuotojo greitai rasti nepavyko. Nusprendžiau išsinuomoti paspirtuką, jokių apsaugų neturėjau. Priartėjusi perėją staigiai sustabdžiau priekiniais paspirtuko stabdžiais. Kokia tai buvo klaida.
Tikrąja to žodžio prasme plojausi į asfaltą perėjos pradžioje. Visu svoriu kritau ant rankos. Per perėją kaip tik žygiavo didelė darželinukų grupė, vaikai pradėjo klausinėti, ar man viskas gerai. Iš streso ir gėdos greitai griebiau paspirtuką ir perėjau gatvę. Eidama supratau, kad visiškai negaliu pajudinti rankos, skaudėjo ir nugarą. Atrodė, kad prarandu gebėjimą judėti. Nusprendžiau atsisėsti ant šaligatvio ir pabandyti suvokti, kas man nutiko. Skaudėjo net sėdėti, tad teko atsitūpti – taip skausmas buvo mažiausias. Supratau, kad tikriausiai prisidariau rimtų bėdų“, – pasakoja moteris.
Vilnietė ilgai nelaukusi ir supratusi, kad judėti sunku, nusprendė išsikviesti greitąją medicinos pagalbą. Su švyturėliais nuvyko į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Ten ir paaiškėjo, kad traumų išties būta.
„Paramedikė greitosios automobilyje man iškart suleido morfijaus. Atrodo, turėjau nieko nebejausti ir ramiai nuvykti į ligoninę. Nieko panašaus – skaudėjo visą kūną. Manau, kad didelės įtakos tam turėjo ir stresas. Atvykus į ligoninę teko atlikti rentgeno tyrimą. Sulaukiau atsakymų – stipriai patempti raiščiai, išniręs petys. Traumatologas įstatė išnirusį petį ir uždėjo įtvarą, rodos, po dviejų savaičių liepė pasirodyti gydytojui. Tikėjausi, kad įtvarą tada galėsiu nusiimti. Anaiptol – su įtvaru iš viso vaikščiojau 7 savaites. Jį nusiimti galėdavau tik jei reikėdavo persirengti ar nusimaudyti duše. Pastarosios ir visos kitos veiklos gerokai apsunko – traumuotos rankos judinti negalėjau, tad viską teko daryti viena ranka.
Nuėmus įtvarą gyvenimas iškart nepalengvėjo – teko ilgiau nei mėnesį kasdien vaikščioti į reabilitaciją. Kartu su kineziterapeutais stengėmės sugrąžinti rankai judėjimo laisvę. Įvairūs kineziterapeuto tempimai nebuvo patys maloniausi – jam lankstant ir tampant ranką iš skausmo kartais net pakildavo koja. Dabar tai atrodo juokinga, tada juokų buvo mažiau. Ranką reikėjo mankštinti ir namuose. Dabar po traumos praėjo jau dveji metai, tačiau ranka nėra tokia, kokia buvo, – kartais tenka justi lengvą maudimą, ypač keičiantis orams. O kalbant apie paspirtuką – niekada daugiau ant jo taip ir neatsistojau. Dabar jų gatvėje kartais ir išsigąstu, jei kas greitai prašvilpia pro šalį“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.
Tolygu motociklininkų traumoms
Gydytojas ortopedas-traumatologas Mykolas Liubauskas pasakoja, kad moksliniuose straipsniuose pirmosios publikacijos apie paspirtukus ir jų sukeltas traumas ėmė rodytis apie 2017-uosius metus kartu su žaibiškai į viršų šovusiu jų populiarumu. Prie šios transporto priemonės sklaidos gerokai prisidėjo dalinimosi paslauga ir galimybė paspirtuką trumpam išsinuomoti bet kurioje miesto vietoje. Neilgai trukus mainai išsiplėtė į daugelį Lietuvos miestų, o el. paspirtukai gatvėse pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Kartu su paspirtukais it grybai dygo ir įvairios traumos.
„Anksčiau priėmimo skyriuose dominavo smurtinės, eismo įvykių ar įvairių griuvimų nulemtos traumos, o netrukus dėl milžiniško besinaudojančių el. paspirtukais skaičiaus atsirado ir šios transporto priemonės nulemtos traumos. Paspirtukas – nesaugi priemonė. Taip, ji smagi, o pakeisti automobilius mieste tikrai patogu, bet paspirtukų ratai maži, aukštas svorio centras, ir nors dažnai apie juos negalvojama kaip apie pavojingą transporto priemonę, visgi galima patirti ir didelių kinetinės energijos traumų.
Pastarosios skirstomos į didelės ir mažos kinetinės energijos traumas. Jeigu didelė energija, tai ir pažeidimai žymiai rimtesni. Jeigu paslysi, pargriūsi ir atsiremsi riešu, tai tas lūžis bus mažesnis, nei tvojantis kur nors dideliu greičiu. Paspirtuku galima važiuoti gana dideliu greičiu, maži ratai kur nors užstringa, paslysta, – kūno viršus tarsi katapultuoja, lekia tolyn ir viršutinė kūno dalis kaip botagu plojasi į kokią nors kliūtį. Literatūroje esu skaitęs, kad iš besikreipiančių į skubiosios pagalbos skyrius netoli ketvirčio atvyksta su lūžiais. O lūžiai ir išnirimai – jau kaip kam pasiseka. Gali baigtis ir rimtomis pasekmėmis.
Kai kuriuose straipsniuose paspirtukų traumos lyginamos netgi su motociklų traumomis ir kai kur motociklai laikomi net saugesniais negu paspirtukai. Taip yra todėl, kad motociklo svorio centras žemai, naudojamas šalmas ir kitos apsaugos, o paspirtukai labai greiti, apsukrūs, ir moksliniuose straipsniuose rašo, kad mažiau kaip 5 procentai jų vairuotojų naudoja šalmus“, – aiškina gydytojas.
Traumatologo teigimu, daugiausia dominuoja viršutinių galūnių ir galvos traumos. Tada – apatinių galūnių, pėdų, čiurnų, o krūtinės ir pilvo traumų pasitaiko retai.
„Tikriausiai per budėjimus daugiausia kenčia veido ir žandikaulio chirurgai, nes paspirtukininkai krenta veidu į žemę. Tai – ypač pavojinga. Patiriama veido daubų, akiduobių, nosies, žandikaulio traumų. Žmonės susižaloja viską, ką tik galime įsivaizduoti. Nedėvi šalmų ir dėl to pasekmės būna itin skaudžios“, – pabrėžia medikas.
Prireikia operacijų ir ilgų mėnesių atsigauti
Kaip pasakoja gydytojas, neretai pacientai neapsieina ir be operacijų, ypač dažnai lūžta dilbio kaulai, o jei lūžis stiprus ir deformuojantis, tenka operuoti. Pasak M. Liubausko, vis dėlto gydymo procesas ilgas, net ir nepaisant to, ar pacientui prireikia operacijos, ar ne.
„Gijimo procesas šiek tiek skiriasi pagal amžiaus grupes – kuo vyresnis žmogus, tuo lėčiau gyjama, paaugliai ir vaikai gyja sparčiau negu suaugusieji. Kita vertus, paspirtukais jaunesni turbūt ir važinėja, ne senjorai. Bet paprastai kaulas gyja apie pusantro mėnesio; jeigu riešas lūžo ar čiurną susilaužė, pusantro mėnesio imobilizacija tikrai bus taikoma.
Per tą laiką, aišku, sustings sąnarys ir atrofuosis raumenys, o dar jeigu operacija buvo reikalinga, tai gijimas sunkesnis. Maždaug po pusantro mėnesio žmogui reikia reabilituotis, kas irgi dažnai būna sudėtinga ir sunku. Jeigu trauma įvyksta vasaros pradžioje, tai labai lengvai galima visą vasarą susigadinti“, – pasakoja traumatologas.
Pacientams nuėmus įtvarą ir išgydžius pažeidimus, privaloma reabilitacija. Pasitaiko atvejų, kai nukentėjusieji į šį gydymo etapą numoja ranka – įsivaizduoja, kad pakaks sugydyti lūžusį kaulą, patemptą ar plyšusį raištį arba kitą audinį, o raumenys atsigaus patys. Gydytojas aiškina – tai netiesa.
„Reabilitacija labai svarbi. Jeigu žmogus pats sugeba susitvarkyti ir išsimankštinti, tai jis niekam nieko neskolingas – valio, visi džiaugiasi, gerai ir biudžetui, pavyko sutaupyti. Vis dėlto, taip būna retai. Dažnai pacientams sakau, kad ir pats gali automobilį susitvarkyti, jeigu žinai kaip ir moki, bet jeigu nemoki – važiuoji į servisą ir naudojiesi specialistų paslaugomis. Taip ir čia. Jeigu jis turi žinių, kaip išmankštinti, kaip sustingusį sąnarį ištreniruoti, tebūnie, tada ir pats gali atlikti.
Bet dažnai trūksta tų žinių, procesas nemalonus, skausmingas, žmogus neretai nežino, kurie nemalonūs pojūčiai yra pavojingi ir reikėtų jų vengti, o kuriuos patartina iškęsti vien tam, kad sparčiau sveiktų. Taigi su profesionalų priežiūra procesas lengvesnis. Tai universali taisyklė, galiojanti viskam. Jeigu pats kineziterapeutas susilaužė, žinos, kaip susitvarkyti, gal eis kolegos paprašyti pagalbos. Ir lūžis lūžiui nelygus – jei didelis sąnarys, o žmogus mažiau judėjo, mobilumas sumažėjo, atsigauti sunkiau. Tarkime, po kelio traumos atsigauti sunkiau negu po riešo traumos“, – aiškina pašnekovas.
Į ligoninę iš karto skubėti reikia ne visada
Pasak traumatologo, vasarą traumų kaip niekada daug, o kai kurie net ir nesant akivaizdiems lūžiams ar sužalojimams, kuriems gydyti reikėtų medikų pagalbos, iškart skuba į priėmimo skyrius. Kaip aiškina gydytojas, taip elgtis nederėtų. Pirmiausia, reikia įvertinti savo būklę, ją stebėti, o jei situacija negerėja – kreiptis pagalbos.
„Visi mes susižaloję tikriausiai pirmiausia sakome, kad nieko čia tokio, skausmas praeis. Nebūtinai tai yra blogai, nereikėtų į viską su baime žvelgti. Dažnai jeigu atrodo, kad nieko tokio, tai ir būna nieko tokio. Mes irgi sakome, kad jeigu atrodo viskas gerai, palaukite, pastebėkite save, o jeigu matote, kad negerėja, reikėtų kreiptis, tirtis ir žiūrėti. Dažnai taip ir būna, kad palaukia savaitę, nepagerėja ir kreipiasi. Aišku, jeigu būklė nuo pat pradžių akivaizdžiai bloga, tai jau tik žioplas lauks ir nesikreips. Visada, jeigu yra galimybė, geriau išsitirti anksčiau.
O jeigu koks raištis plyšo ir savaitę palaukus nepagerėjo, niekas labai nepasikeis. Gijimo prasme, savaitės laikotarpis yra tas pats kaip ir šviežios traumos. Tad neskatinčiau be reikalo lėkti į skubiosios pagalbos skyrius ir sukurti dirbtinių eilių. Čia reikalingas sveikas protas“, – sako gydytojas.
Paklaustas, kaip pagelbėti patekusiems į nelaimę ar kaip padėti sau, patyrus traumą, traumatologas pateikia keletą patarimų.
„Populiariausias metodas galbūt būtų RICE (R – Rest, I – Imobilization, C – Cold, E – Elevation), išvertus lietuviškai tai būtų ramybė, imobilizacija, šaltis ir pakėlimas. Apskritai, tokių traumų ir uždegimų gydymas pasižymi šventąja trejybe – šaltis, ramybė, ir vaistai nuo uždegimo.
Jeigu matyti, kad tikrai juda ten, kur neturėtų judėti, kaip mokykloje mokė, – reikėtų bent jau su pagaliukais apvynioti, kad nejudėtų ta vieta, ir tada kreiptis pagalbos. Galūnę reikėtų pakelti, aprišti, kad ji mažiau judėtų, uždėti šaltų kompresų ir viskas. Kūnas gyja pats, tik reikia jam netrukdyti. O jeigu matyti, kad kažkas ne taip, patarčiau kreiptis į gydytojus ir atlikti tyrimus“, – teigia M. Liubauskas.
Pasivažinėjimas gali baigtis ir pabirusiais dantimis
Ištikus traumoms gali pablogėti ne tik sveikata, bet ir finansinė situacija. Pavyzdžiui, jei nelaimės metu teko prarasti ne vieną dantį, gali tekti nemažą sumą pakloti už odontologo paslaugas. Kaip pasakoja BTA asmens draudimo rizikų vertintojas Andrius Žilėnas, statistika rodo, kad nuo 2019 metų traumų su paspirtukais skaičius išaugo net tris kartus. Vadinasi, daugėja ir besikreipiančių finansinės pagalbos.
„Įdomu tai, kad populiarėjant šiai transporto priemonei, mūsų statistikoje mažėja traumų, važiuojant dviračiu, skaičius. Gali būti, kad dalis dviratininkų išbando paspirtukus ir savo dviratę transporto priemonę pakeičia kita arba važiuoja ir dviračiu, ir paspirtuku. Važiuodami paspirtukais susižeidžia vidutiniškai 19 metų asmenys, tačiau pagal mūsų statistiką traumų patiria įvairaus amžiaus žmonės – nuo 3 iki 66 metų“, – pastebi draudimo įmonės atstovas.
Draudimo statistika taip pat rodo, kad dažniausios paspirtukų vairuotojų traumos – galūnių lūžiai, tačiau yra buvę ir žandikaulio traumų, dantų išmušimų, galvos sutrenkimų. Kaip aiškina A. Žilėnas, dantys dažniau prarandami važiuojant elektriniais paspirtukais, nes būtent su šia transporto priemone yra išvystomas visai kitas, kur kas didesnis, greitis.
„Kartais žmonės tiesiog neįvertina, kaip staiga el. paspirtukas išvysto greitį. Esame užfiksavę atvejų, kuomet važiuojantį paspirtuku kliudė automobilis, vaikui skilo kaukolė ar važiuojant paspirtuku ir krentant asmeniui lūžo abi rankos. Didžiausia pastarųjų metų išmoka paspirtukininkui siekė 3 300 Eur, vidutinė išmoka – keli šimtai eurų“, – pasakoja jis.
Paklaustas, kaip apsisaugoti nuo traumų važiuojant paspirtuku, specialistas sako, kad dažniausiai šios transporto priemonės vairuotojai ją laiko ne susisiekimo, o pramogos priemone, todėl apie koncentraciją, atsargą dažnai užmiršta.
„Nerekomenduojame paspirtuku važiuoti daugiau nei vienam, spirtis apsvaigus nuo alkoholio, reikėtų prisiminti, kad paspirtukas yra transporto priemonė (ypač elektrinis), ir koncentracija, važiuojant juo, turi būti tokia pat, kaip ir valdant automobilį.
Siūlyčiau skirti dėmesio ir kelių eismo taisyklėms, atkreipti dėmesį į vietas, kur būtina nulipti nuo paspirtuko, praleisti pėsčiuosius ar automobilius. Taip pat pravartu dėvėti šalmą bei prireikus kitas apsaugas. Teko pastebėti, kad galingų elektrinių paspirtukų savininkai dažniau dėvi ne dviratininkams skirtus šalmus, o šalmus, dengiančius visą galvą. Taip jie nelaimingo atsitikimo atveju apsaugo savo žandikaulį. Tad net ir renkantis šalmą verta pagalvoti, kuris jų būtų tinkamiausias ir geriausiai apsaugotų griūvant“, – pataria A. Žilėnas.
