aA
Su Arūnu Činčiu susitikome jo sodyboje, Žiurių kaime. Rodos, užsilipus ant aukštesnės kalvos – išvysi Latvijos lygumas. Pasienis vos už 4 kilometrų ir Arūnas tikina, kad mes ne Žemaitijoje, ne Aukštaitijoje, o – Žiemgaloje.

Norėjo tarnauti Afganistane, o tapo – virėju

Būtent persikėlęs į šalia Žagarės miesto esantį kaimą, Arūnas įkūrė Žiemgalos krašto kulinarinio paveldo asociaciją ir pradėjo žmones mokyti gaminti tradicinį Žagarės patiekalą – kleckus. „Aš jaunystėje tarnavau Tarybų armijoje. Norėjau į Afganistaną, o tapau virėju, tarnavau prie Maskvos. Ir kol netapau virėju, tol nesidomėjau kulinarija. Niekada negalvojau, kad gyvenime darysiu tokius dalykus, kuriuos darau dabar“, – šypteli 51-ių metų pašnekovas.

Vos įžengus į kaimo turizmo sodybos vidų, Arūnas ir jo mama Janina pastato visus prie darbo – gaminsime ruginės tešlos kleckus. Būtent juos prieš kelerius metus Arūnas sertifikavo ir dabar veda edukacines kulinarinio paveldo puoselėjimo pamokas.

Vien dėl šio patiekalo verta važiuoti į Aukštaitiją: patyręs virėjas neatsigina norinčių sužinoti slaptą receptą
© DELFI / Andrius Ufartas

„Ruginiai miltai, vanduo ir druska. Viskas“, – apie jau paruoštą kleckų tešlą kalba Arūnas. Norėdamas gauti kulinarinio paveldo sertifikatą, jis turėjo atkurti 100 metų patiekalo istoriją: surasti receptus, užrašyti faktines aplinkybes bei pasakojimus. Darbas, pečiais gūžteli pašnekovas, nebuvo nei sunkus, nei lengvas.

„Kai į Žagarę persikėliau su šeima iš Joniškio, vietinės moterys sakė: einam gaminti kleckų. Kas tie kleckai? Aš įsivaizdavau virtinius su mėsa. O pasirodo kleckai – ruginės tešlos. Pamačiau juos ir pasakiau: reikia populiarinti šitą dalyką“, – kočiodamas tešlą pasakoja Arūnas.

Vien dėl šio patiekalo verta važiuoti į Aukštaitiją: patyręs virėjas neatsigina norinčių sužinoti slaptą receptą
© DELFI / Andrius Ufartas

Juodi kleckai – gėda

Tešlą jis kočioja ant stalo pabarstęs tų pačių ruginių miltų. Arūnas sako, kad tešla neturi būti per plona – tokiu atveju kleckai tiesiog puode ištiš. Iškočiojus iki norimo storio, Arūnas paima dubenėlį ir jį apvertęs, tešloje įspaudžia apskritimo formą. „Kai gaminame sau, tai nedarome taisyklingos ir gražios formos“, – nusijuokia jis.

Šalia jo sėdi jau ranką ištiesusi devintą dešimtį einanti Janina. „Duok, jau duok“, – ragina ji. Senolė į tešlos vidurį įdeda kelis šaukštus supjaustytų parūkytų lašinių su svogūnais ir perlenkia tešlą perpus. „Va“, – ištiesus rankas ji demonstruoja, kaip lengvai užspaudžia, o po to užraito klecko kraštus. Arūnas perspėja – stipriai suspausti tešlos kraštų negalima, nes verdant kleckas gali plyšti. Taip jie ir dirba kaip viena komanda: vienas kočioja tešlą, o kita – deda įdarą ir įgudusia ranka užraito kraštus.

Vien dėl šio patiekalo verta važiuoti į Aukštaitiją: patyręs virėjas neatsigina norinčių sužinoti slaptą receptą
© DELFI / Andrius Ufartas

„Paprastai šį patiekalą žiemgaliečiai valgydavo rudenį, kai nupjaudavo rugius, papjaudavo paršus, išrūkydavo lašinius. Tešlai naudodavo pilno grūdo ruginius miltus. Čia prasta žemė, niekas senovėje neaugo“, – toliau kočiodamas tešlą pasakoja Arūnas.

Jis tikina, kad vietiniams buvo gėda parodyti, kad jų kleckai – juodi. „Tai buvo varguolių maistas. Bajorai darydavo viską iš šviesesnių miltų, jie tam turėjo lėšų. O juodus kleckus valgė prasčiau gyvenantys. Žmogui nuo biednystės norisi keliauti vis prie geresnės mašinos, prie šviesesnio klecko ir panašiai. Vietiniams gėda rodyti tokius kleckus, bet jie juk unikalūs. Vengrai, lenkai – jie viską daro iš šviesių miltų. O čia vat cinkelis toks. Tamsūs kleckai“, – tvirtai sako pašnekovas.

Kleckus, pasakoja Arūnas, žmonės dažnai gamindavo likus tešlai nuo duonos kepimo. „Aš jums parodysiu, – atplėšęs mažą gabalą tešlos Arūnas padaro stalo teniso kamuoliuko dydžio rutuliuką, – va tokius padarydavo, mesdavo į verdantį vandenį ir tada tuos kleckus puodynėje spirgais užpildavo. Kleckus griebdavo mediniu šaukštu. Bėgant laikui, gaspadinės prisigalvojo ir kitų receptų. Vienos tarnavo pas klebonus, prisigalvojo, kad spirgus reikia į vidų dėti, o kitos pradėjo ir kopūstus naudoti, – į moliniame dubenyje sudėtus raugintus kopūstus ranka mosteli virėjas. Kopūstai kleckams esą pats geriausias garnyras – jie saldūs ir rūgštūs, kompensuoja kleckų riebumą.

Vien dėl šio patiekalo verta važiuoti į Aukštaitiją: patyręs virėjas neatsigina norinčių sužinoti slaptą receptą
© DELFI / Andrius Ufartas

Arūnui kleckų gamybos procese įdomiausia – valgymas. „Skonis unikalus. Bandėme mes ruginius miltus su varške maišyti, dėti ėrieną, kiaulieną. Viską išbandėme. Per amžius susigulėjo, susidėliojo pats unikaliausias ir labiausiai gomuriui priimtinas skonis – kleckai su lašinukais ir kopūstais“, – rimtai sako jis.

Miežius alui meta į prūdą

Arūnas pagamina dar kelis kleckus, nusprendžia, kad tiek jų tikrai visiems užteks. Kitas etapas – vandens užkaitimas. „Kleckus verdu senoviniame katile, lauke ant laužo“, – sako jis ir mes, palikę viduje senolę Janiną, iš paskos pėdiname į lauką.

„Kol vanduo užvirs, praeis koks pusvalandis. Verdu lauke, nes taip darydavo senovėje. Ir į vandenį druskos nededu. Kuo jos mažiau, tuo geriau. O senovėje ji buvo brangi“, – pasakoja Arūnas. Kol šyla vanduo, patraukiame rugine duona pašerti besiganančių dviejų ožkų. „Čia mūsų Cibos. Viena Ciba ir antra Ciba“, – nusijuokia Arūnas. Sodybai Arūnas turi daug planų: ne tik vesti edukacines kulinarinio paveldo pamokas, bet ir nuomoti baidares, įkurti pasilaipiojimų parką ir tokiu būdu pritraukti daugiau žmonių į kaimą.

Vien dėl šio patiekalo verta važiuoti į Aukštaitiją: patyręs virėjas neatsigina norinčių sužinoti slaptą receptą
© DELFI / Andrius Ufartas

„Turiu sertifikatą ir alaus bei vyno gamybai. Gaminu alų pagal šio krašto papročius. Miežių maišus seniau mesdavo į prūdą. Ištraukdavo, po obelimis ar varnalėšomis pamesdavo, kad jie sudygtų. Po to džiovindavo. Yra tokių unikalių dalykų čia“, – žingsniuodamas link verdančio puodo pasakoja Arūnas.

Pasiteiravus, ar jis pats taip gamina alų, Arūnas tikina, kad taip, tačiau toks procesas užtrunka daug ilgiau, nei jo vedamos dviejų dienų edukacinės pamokos. „Reikia tam geros savaitės. Bet mesčiau miežius į prūdą. Turime mes čia prūdą, bačkas, kad jie išbrinktų. To dažnai nedarome, gal tik du kartus per metus. Daryti viską pagal tradicijas nėra lengva“, – atsidūsta jis.

Verda vėdarus ir valgo žaliabarščius

Vanduo katile jau užviręs, tad Arūnas atsargiai kleckus sudeda į vandenį. „Kleckus reikia kaip leliukus prižiūrėti. Juos reikia dėti į verdantį vandenį, maišyti mediniu šaukštu atbulai. Nes tešla nėra kaip kvietinių miltų, ji daug trapesnė, nėra glitimo“, – sudėjęs į verdantį vandenį visus kleckus sako Arūnas. Jie virs apie 15 minučių. Jei būtų šaldyti, moko Arūnas, tektų virti apie pusvalandį.

Vien dėl šio patiekalo verta važiuoti į Aukštaitiją: patyręs virėjas neatsigina norinčių sužinoti slaptą receptą
© DELFI / Andrius Ufartas

Kleckų gamyba yra komandinis darbas, tikina Arūnas, kuris užtrunka apie valandą. „Vaikai juos labai mėgsta daryti edukacinių pamokų metu. Jiems tai įdomus procesas, tačiau po šiek tiek laiko sunkiau pasidaro išlaikyti dėmesį. Edukacinėmis programomis labiau domisi patys mokytojai, čia atvažiuoja visas kolektyvas, pamato, kad smagu ir tada atsiveža mokinius“, – maišydamas mediniu šaukštu klekcus, tikina Arūnas.

Tačiau ir be kleckų kulinarinis paveldas turi įdomybių, kurios žavi jį. „Niekad nežinojau, kad vėdarus verda. Juk paprastai kepa. O čia verda. Taip labiau daro arčiau Latvijos gyvenantys žmonės. Padaro, deda į vandenį, išverda ir tik tada kepa. Pats bandžiau, paragavau. Reikia gurmanu būti, kad tai išbandyti.

Arba Pašvitinyje yra žaliabarščiai. Lietuviai žino šaltibarčius, o ten jie daro juos su rūgštynėmis“, – sako Arūnas. Dar pamaišęs katilą, vyras nusprendžia, kad kleckai – jau išvirę.

Vien dėl šio patiekalo verta važiuoti į Aukštaitiją: patyręs virėjas neatsigina norinčių sužinoti slaptą receptą
© DELFI / Andrius Ufartas

Viena ranka paėmęs kunkuliuojantį katilą, Arūnas jį parneša į sodybos vidų. Kulinarinio paveldo puoselėtojas kleckus įdeda į molines lėkštes, šalia prideda raugintų kopūstų.

Kleckai, primena pašnekovas, nėra lengvas maistas. Rudenį būdavo daug darbų, tad žmonės norėdavo sotumo jausmo. Patiekalo skonis, dėl ruginės tešlos, primena virtą duoną.

Vien dėl šio patiekalo verta važiuoti į Aukštaitiją: patyręs virėjas neatsigina norinčių sužinoti slaptą receptą
© DELFI / Andrius Ufartas

Arūnas pasakoja, kad pagal specialybę yra mokytojas, tačiau neilgai juo išdirbo. „Apsisukau ant kulno ir išėjau iš mokyklos. Vagnorkių mažai buvo. Į mokytojo kelią sugrįžau tik tada, kai žmonės pradėjo žmonių bijoti. Versle būna, kad dirbi, dirbi ir apsinuodiji žmonėmis. Tai pajutęs, nusipirkau sodybą ir sprukom su šeima į kaimą“, – sako jis. Kaimas, tikina Arūnas, pati geriausia vieta augti vaikams.

Ir nors ši provincijos dalis, Arūno teigimu, yra primiršta, Žagarė garsėja ne tik kulinariniu paveldu, bet ir įstabia gamta. Keliaujant po šią Aukštaitijos dalį, DELFI siūlo aplankyti Mūšos tyrelio pažintinį taką, Žagarės Ozo atodangą bei Žagarės Kaliausių fabrikėlį, kuriame taip pat rengiami edukaciniai užsiėmimai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Putino liudininkai“: 2012-aisiais prasidėjo tikros nesąmonės (1)

Vitalijaus Manskio dokumentinis filmas „Putino liudininkai“ – viena iš svarbiausių...

Po daugelio metų aplankė Gariūnus: tokias kainas mieste sunkiai rasi (3)

Ilgus metus Gariūnuose nesilankiusi Aistė apniukusį šeštadienį nusprendė netysoti namie, o...

Dar vienas skandalas Kaune: medikus šokiravo motinos elgesys su mažyliu – skubiai iškvietė vaikų teises (484)

Motina meta kaltinimus Kauno klinikų medikams . Anot jos, šie galimai per stipriai suspaudė vaiką.

Po žinių apie sniegą – patikslinta sinoptikų prognozė: nemalonumai užklups netikėtai (1)

Sekmadienio dieną Lietuvos padangė bus debesuota. Nedideli pragiedruliais pasirodys kai kuriose...

Rumunai suvarpė Lietuvos vartus ir išmetė rinktinę į žemiausią divizioną (252)

Šeštadienį daugiau nei 15 tūkstančių vietų turinčiame Ploješčio miesto stadione vykusiose...

Vieta, apie kurią lietuviai galėjo tik pasvajoti: paslaptingas kino teatras, kur leidžiama daugiau nei įprastai (65)

Sostinėje įsikūrė nauja vieta, apie kurią anksčiau net nesvajojote, kad tokia gali būti. Po...

Žurnalistė apsilankė nuogalių kurorte: orgijos vyko vidury baltos dienos (113)

„Ateik greičiau pažiūrėti! Aname balkone vyksta orgija!“ – sušukau savo seseriai, rodydama...

Kremliaus kėslai verčia sunerimti: visai šalia Lietuvos – pavojingi signalai (81)

Latvija švenčia šimtmetį . Tačiau Latvijos parlamentarai nespėjo įteikti dovanos šaliai –...

Pažintis socialiniame tinkle: kaip vos iš kelių žinučių suprasti, kad viskas baigsis blogai (178)

„Tinder“, „Facebook“ ir kiti socialiniai jau kurį laiką yra kone populiariausia platforma...