Jis ir „MGF Šviesos konversija“ Pardavimų vadovas Martynas Barkauskas dalyvavo DELFI organizuotoje konferencijoje, skirtoje aptarti verslo ir mokslo partnerystės, Europos Sąjungos investicijų temai. Konferencijos dalyviai diskutavo, ką šiandien reiškia būti mokslininku ir ką galima pasiekti mokslininkams, dirbantiems drauge su verslu.
Kaip tampama mokslininku?
S. Orlovo ir M. Barkausko patirtis panaši. Abu jie mokslininkai, turi tarptautinės patirties, tik M. Barkauskas ilgainiui pasuko verslo link ir šiuo metu sėkmingai dirba kompanijoje „MGF Šviesos konversija“.
S. Orlovas pasakojo, jog apie pašaukimą būti mokslininku suprato būdamas dešimtoje klasėje: „Tuo metu suvokiau, kad jaučiu neapsakomą malonumą spręsdamas uždavinius. Tas malonumas buvo kaip kokia narkotinė priklausomybė. Tada pirmą kartą ir pagalvojau, kad galėčiau būti mokslininkas.“
Su draugais jis subūrė keturių – penkių žmonių kompaniją, kuri prieš dvyliktą klasę per pora vasaros mėnesių savarankiškai perėjo matematikos kursą. Paskutiniais mokslo metais jie padėjo mokytojai tikrinti bendraklasių namų darbus.
Praėjus pirmosioms studijoms, vėliau gautas magistro laipsnis, baigta doktorantūra. Po jų – Humboldto fondo, skirto mokslo ir tyrimų paramai, finansuotos podaktarinės studijos. „Galvojau, kad jose užtruksiu dvejetą metų ir labai džiaugiausi tokia galimybe, tačiau vokiečiai nenorėjo manęs paleisti. Dvejetas metų tapo septyneriais“, – pasakojo S. Orlovas ir pridūrė, kad šį rudenį jis grįžta dirbti į Lietuvą – į Saulėtekio slėnį.
Iš mokslo – tiesiai į verslą
Apie savo sprendimą tapti mokslininku pasakojo ir M. Barkauskas. Jis prisiminė, kad ne visi artimieji palaikė jo sumanymą, tačiau pats verslininkas įsitikinęs, kad mokslininko veikla yra išskirtinai įdomi ir gali pakeisti darbą, net hobį.
Jis pripažino, kad dirbdamas mokslininku jauti nenusakomą malonumą „prisiliesti prie viso žmonijos žinojimo: tarsi paimi dantų krapštuką, ir tą žinojimą pakrapštai.“ Nors tas „pakrapštymas“, lyginant su visais moksliniais žmonijos pasiekimais, yra minimalus, tačiau vis vien suteikia jausmą, kad prisidėjai prie bendro visuomenės labo.
„Vien norint paimti tą dantų krapštuką, reikia įdėti labai daug darbo“, – apie mokslininkų darbštumą ir darbo sunkumus pasakojo M. Barkauskas.
Mokiniams jis patarė eiti ten, kur kviečia širdis: „Jums dar bus duota ne viena proga apsigalvoti dėl savo ateities. Galėsite apie pasirinkimą pagalvoti po bakalauro studijų, vėliau – po magistro. Net ir po doktorantūros studijų dar galite rinktis“, – pasakojo M. Barkauskas.
Šiuo metu Martynas mokslininko karjerą yra apleidęs ir dirba pumpurinėje, nuo Vilniaus universiteto atskilusioje, įmonėje. „MGF Šviesos konversija“ – viena didesnių lazerių įmonių, kurioje dabar dirba apie 100-120 žmonių. Didžioji dalis jos pagamintų prietaisų eksportuojami į užsienį.
Mokslininkai su lambordžiniais nevažinėja
Lietuvoje mokslininkų su lambordžiniais tikrai nesutiksime, tačiau kai kurie jų – pasaulinės žvaigždės – išties gali uždirbti kaip bankininkai ir važinėti prabangiomis mašinomis.
„Bazinis mokslininko atlyginimas tikrai nėra didelis, tačiau aktyvesniems mokslininkams yra daug jo padidinimo galimybių. Aktyviai dalyvaudami projektuose mokslininkai gali užsidirbti daug daugiau“, – sakė Martynas.
Jam pritarė ir S. Orlovas: „Pinigai mokslininko darbe tikrai nėra pagrindinis motyvas, tačiau reikia suprasti, kad už vidutinį atlyginimą žmogus, baigęs doktorantūros studijas, nedirbs. Kai mokslininkas prisideda prie projektų, tai jam ir Lietuvoje atsiranda galimybė gyventi oriai.“ Tarkime, 2005 m. aktyvus doktorantas galėdavo uždirbti 700-750 eurų, iš kurių pusė – uždirbta dirbant pagal etatą, kita pusė – per projektus. Per dešimt metų lazerių fizikos srityje atlyginimai pakilo: dabar vidutinis šios srities mokslininko gaunamas atlyginimas Lietuvoje siekia 70 proc. Vokietijos mokslininko gaunamo atlygio.
Pinigai nėra pagrindinis motyvas, renkantis šį darbą. Yra daug kitų teigiamų jo pusių: pakankamai laisvas darbo tvarkaraštis, neįpareigojantis „atsėdėti“ valandų neturint darbo. Antroji priežastis – labai platus akiratis. „Domėdamasis pasauliu, įgyji kokybiškai naują požiūrį į gyvenimą. Pažvelgęs į dangų, matai vaivorykštę ir gali paaiškinti, kaip ji susidarė“, – pasakojo S. Orlovas.
Akiratis plečiasi ne tik supratus, kaip sukasi pasaulis, bet ir keliaujant. Daugelis mokslininkų, norėdami įgyti patirties ir kitokių žinių, keliauja į įvairias užsienio šalis pasitobulinti ar į stažuotes, ten gyvena kurį laiką. Kaip parodo S. Orlovo pavyzdys, tokios kelionės kartais užsitęsia.
Be to, mokslininkai visada technologijų priešakyje ir gali prognozuoti, kaip gyvensime po dešimties ar dvidešimties metų. DELFI konferencijoje dalyvavę mokslininkai, pabrėžė, kad tai – privilegija.
Visą mokslininkų diskusiją galite pažiūrėti čia:
