Valstybiniuose miškuose, kuriuos patikėjimo teise prižiūri Valstybinių miškų urėdija (VMU), įkurta apie 1500 rekreacinių objektų – vaizdingų takų, apžvalgos, atokvėpio vietų, stovyklaviečių, poilsiaviečių. Lietuvoje esantys gamtiniai rekreaciniai ištekliai yra valstybės turtas, tad saugomi ir naudojami jie visų pirma gyventojų labui, jų poreikiams gamtoje tenkinti.
Iš to gimsta ir vienas svarbiausių strateginių uždavinių – skatinti rekreacinių miško funkcijų plėtrą, rekreacinės infrastruktūros objektų miškuose įrengimą ir tvarkymą. Tvarkant rekreacinius išteklius valstybiniuose miškuose, siekiama balanso tarp žmonių rekreacinių poreikių, gamtosaugos reikalavimų bei ekonominės naudos.
Žvilgsnis į istoriją
Kaip pasakoja VMU Kraštotvarkos skyriaus vadovė Viliūnė Naureckaitė, pirmieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minimas miškų panaudojimas rekreaciniams tikslams, siekia XIX amžiaus pabaigą. Pagrindinės senosios rekreacijos formos aukštuomenės tarpe buvo medžioklė ir jodinėjimas. XX amžiuje, kuomet rekreacija tapo prieinama ir platesniam gyventojų sluoksniui, atsirado ir įvairesnių rekreacijos formų.
Pirmieji pasivaikščiojimo takai, keliai ir atokvėpio vietos buvo įrengtos tuometiniame Druskininkų miškų ūkyje. Būtent čia prasidėjo aktyvus miškininkų bendradarbiavimas su Druskininkų vykdomuoju komitetu ir garsiu to meto gydomosios kūno kultūros specialistu Karoliu Dineika. Taip gimė vaizdingais Druskininkų šlaitais vingiuojantis garsusis „Saulės takas“. Jo aplinkoje buvo pastatyti miško baldai, skulptūros, įrengti tilteliai, laipteliai ir kiti rekreaciniai objektai, kurių gamybai sumaniai panaudotos vietinės kreivuolės pušys, jų kamienai bei šakos. Kiek vėliau prie Druskininkų buvo įrengta dar per 30 km asfaltuotų pėsčiųjų ir dviratininkų takų, o jų aplinkoje pastatyti įvairūs mažosios rekreacijos įrenginiai.
„Tuometiniu laikotarpiu rekreacinės paskirties takelių ir kelių sistema buvo išvystyta tik dabartinėse kurortinėse teritorijose – prie Druskininkų, Kuršių Nerijoje, Palangoje, Aukštaitijos nacionaliniame parke ir Šventosios girininkijos miškuose. Kitur įprastai buvo statomos tik atokvėpio vietos miško lankytojams, kai kur – miško poilsiavietės bei stovyklavietės, – pasakoja kraštotvarkos specialistė Viliūnė Naureckaitė. – Įsigaliojus pirmajam nepriklausomos Lietuvos Miškų įstatymui, aukščiausiu lygmeniu buvo įteisintas rekreacinių miškų išskyrimo reikalingumas. Šiems miškams buvo suteiktas II miškų grupės statusas, pasirodė pirmosios rekomendacijos, skirtos rekreacinių miškų tvarkymui ir rekreacinės infrastruktūros plėtrai, padidėjo ir miškų urėdijų dėmesys rekreacijai.“
Naujas, kur kas ryškesnis rekreacijos vystymo pakilimas Lietuvoje prasidėjo 2002 metais, kuomet rekreacinių objektų statybai ir priežiūrai pradėtas skirti pastovus finansavimas, bei pradėti spręsti teisiniai rekreacijos objektų priežiūros ir tvarkymo klausimai. Pirmuosius pasiektus rezultatus teigiamai įvertino ir plačioji visuomenė.
„Tiek senesniais, tiek dabartiniais laikais geriausi pasiekimai rėmėsi ne tik kruopščiai parengtais miškotvarkos projektais ir jų nuosekliu įgyvendinimu, bet ir atskirų žmonių entuziazmu, – sako miškotvarkos specialistė. – Dabar neabejotinai aišku, kad miškų pritaikymas rekreacijai turi remtis ilgalaikiu planavimu bei finansavimu, turėti teorinius pagrindus ir tapti kasdiene kvalifikuotų VMU specialistų veikla.“
Laikas kurti naujas miško lankymo tradicijas
Miškai – ne tik finansinę naudą teikianti ekonominė vertybė, bet ir vis didesnę visuomeninę vertę turintis turtas, naudojamas socialinių bei dvasinių gyventojų reikmių tenkinimui. Rekreacijos plėtojimas valstybiniuose miškuose ne tik padeda gyventojams rasti atokvėpį gamtoje, bet ir prisideda prie mūsų miškuose esančių gamtinių ir kultūrinių vertybių pažinimo.
Tačiau rekreacijos teikiami privalumai žengia koja kojon su iššūkiais gamtai, juk rekreacija – tai ne tik gyventojų poilsis gamtoje, bet tuo pačiu ir ne visuomet atsakingų miškų lankytojų keliami rūpesčiai. Miškininkai dažnai atsiduria kryžkelėje tarp miško teikiamos naudos žmogui ir tarp pastarųjų daromos žalos miškui.
„Kaip teatras privalo išsiugdyti savo žiūrovą, taip ir miškininkai turėtų išsiugdyti savo lankytoją, – sako VMU Kraštotvarkos skyriaus vadovė Viliūnė Naureckaitė. – Tarp lankytojų reikia ieškoti miško draugų, kurti naujas miško lankymo tradicijas. Rekreacinė infrastruktūra ir jos priežiūra būtent tam ir plėtojama, kad lankytojų srautai rekreaciniuose miškuose būtų optimizuojami, o traukos centrai kuriami ten, kur poilsiavimas padarytų mažiausią žalą miškams, nenukentėtų, nesumažėtų ir neblogėtų rekreacinių išteklių kokybė.“
Valstybinių miškų urėdija kasmet rengia planinius regioninių padalinių administruojamų miškų vidinės miškotvarkos projektus, kuriuose, be kitų, sprendžiami ir miškų pritaikymo žmonių poilsiui klausimai.
„Miško pažintinio patrauklumo didinimas ir savitumo formavimas – puikūs partneriai organizuojant rekreaciją. Norint kad lankytojai domėtųsi, nepakanka vien sausos informacijos. Reikia, kad ir pats lankymas būtų patrauklus, turėtų pramogos elementų, teigiamai nuteiktų emociškai, o tai galima rasti ne tik pačioje gamtoje, bet ir Lietuvos istorijoje bei etnokultūroje, – sako specialistė. – Miško pažintinius, mokomuosius tikslus turėtume kelti į pirmą vietą, nes tik per juos geriausiai pateikiama miško ir jame esančių vertybių įvairovė, geriau pajuntamas miško grožis. Todėl ateityje planuojama dar daugiau dėmesio skirti pažintinio, mokomojo turinio objektų plėtrai miškuose.“
Lobiai, kuriuos galime atrasti gamtoje
Kaip pastebi VMU specialistė, pastaraisiais metais ypač aktyviai siekiama, kad miškingos vietovės būtų pritaikytos lankytis ir turiningai leisti laiką gamtoje, juk miškai – svarbi rekreacinių išteklių dalis.
Per trejus Valstybinių miškų urėdijos veiklos metus jau suprojektuota virš 60 naujų rekreacijos objektų – vaizdingose vietose įrengti pažintiniai takai, poilsiavietės ir stovyklavietės, atokvėpio vietos. Artimiausiu metu lankomiausius rekreacinius objektus planuojama dar labiau atnaujinti ir paversti maksimaliai atvira ir svetinga erdve visuomenei, kurioje kiekvienas norintis galėtų pasimėgauti gamtos grožiu ir jos teikiama ramybe.
O gražių vietovių Lietuvoje tikrai netrūksta. Lankytojus ypatingai traukia įspūdingas Rozalimo miško parkas, kuriame persipina natūralus gamtos grožis ir mitologinė krašto istorija. Keliaudami net 4,5 km mišku besidriekiančiu taku susipažinsite su išskirtine parko flora, jei pasiseks, išvysite ne vieną vietos gyventoją – raudongalves sniegenas, svilikus, perkūno oželius ar skardžiabalses volunges.
Pasižiūrėti stumbrų, išvysti danielius ir mufonus, lūšis, tauriuosius elnius bei kitus ne mažiau įspūdingus gyvūnus galite Ubiškių girininkijoje įkurtame Žvėrinčiuje. Čia lankytojams įrengtos patogios regyklos, atokvėpio vietos, žaidimų aikštelė vaikams.
Net 51,5 hektaro ploto Dubravos arboretume lankytojai gali susipažinti su išskirtine, daugiau kaip 2000 augalų rūšių, dendrologine kolekcija. Joje surinkti ir auginami mokslo, pažintiniu ir dekoratyviniu požiūriu vertingi vietinės ir svetimžemės dendrofloros augalai. Tarp jų yra unikalių – labai retų atvežtų, nebūdingų Lietuvos gamtai bei vietinės selekcijos medžių ir krūmų.
Norintieji geriau pažinti Lietuvos gamtą, jau visai netrukus galės naudotis Valstybinių miškų urėdijos kuriamu skaitmeniniu žemėlapiu: jame bus sužymėti visi VMU prižiūrimi rekreaciniai objektai, pateikiama svarbiausia informacija apie lankomas vietas. Taip siekiama labiau paskatinti gyventojus susipažinti su gražiausiomis Lietuvos vietovėmis, atrasti mūsų gamtos dovanojamus gėrius.
Daugiau apie Valstybinių miškų urėdijos lankomus objektus galima sužinoti čia.