Stebėti, mokytis ir bandyti suprasti

„Kaip sakydavo mano dėstytojas, kai dar studijavau, – lietuviai gali didžiuotis krepšiniu ir miškų našumu. Turėtume pasidžiaugti, kad Lietuvoje turime daug miškų ir jie atviri žmonėms. Galime laisvai grybauti, o juk kai kuriose Europos valstybėse už tai reikia susimokėti ar išlaikyti specialius grybavimo kursus“, – atkreipia dėmesį Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Kretingos regioninio padalinio miško auginimo specialistė Gražina Banienė.

Stebi, žiūri, mokaisi ir bandai suprasti – taip miškininko darbo kasdienybę apibūdina specialistė. O mokytis tikrai yra ko, juk miškininko profesija labai plati, daug apimanti, o darbai miškuose niekuomet nesibaigia – tiek žiemą, tiek vasarą. Dabar turime gerokai daugiau miškų, nei jų turėjome prieš šimtą metų ir tai yra miškininkų nuopelnas. Miškų nuolatos daugėja, o čia ir yra pagrindinis rūpestis – padaryti viską, kad jie būtų sveiki ir tvarūs, kad ūkiniai miškai būtų našūs, o saugomuose miškuose nemažėtų biologinė įvairovė.

Gražina Banienė

„Viena iš miškininko užduočių – pastebėti kenkėjų užpultus medžius. Kartais nelieka kitos išeities, tik žalią medį pašalinti iš miško ir taip užkirsti kelią užkrato plitimui. Deja, visuomenė ne visada supranta, kodėl tai daroma, kodėl kertami žali medžiai. Tačiau palikus tokį medį gali susidaryti židiniai, o laiku nesiėmus priemonių suvaldyti kenkėjų populiaciją bus sunkiau, – pasakoja Gražina Banienė ir nuramina, kad baimintis taip pat ir plynų kirtimų nereikėtų. – Kirtavietėse atsiranda daugiau šviesos ir drėgmės, o tuo pačiu – daugiau nektaringų augalų, krūmų, paskui juos atkeliauja vabzdžių bei paukščių įvairovė. Gyvybė verda, tik mes galbūt ne visada pastebime“.

Miškininko kasdienybė

Miško priežiūra – nesibaigiantis darbas. Ne vieną dešimtmetį girininku Varėnos rajone dirbantis Virginijus Pockevičius džiaugiasi, kad dabar turi daugiau laiko pabūti miške. „Po urėdijų pertvarkos mums, tikriems miškininkams, buvo atrištos rankos – su mediena reikalų nebeturime, užtai rūpinamės augančiu medžiu, daugiau laiko turime gamtotvarkiniams darbams: miškų įveisimui, atkūrimui, apsaugai, tvarkymui. O ir saugomų plotų kur kas daugiau atsirado. Mano girininkijoje anksčiau buvo 80 hektarų, dabar prižiūriu jau 320. Į kiekvieną sklypą reikia užeiti bent kartą per tris metus. Ir reikia žinoti, kada ateiti, juk kai kurie augalai auga ir žydi labai trumpai – ateisi nelaiku ir neberasi“.

Girininkas pasakoja, kad žiemos metu ramiau – dažniau popierius tvarko, o pavasarį prasideda pats darbymetis – miškų sodinimas. Miškininko darbas tuo ir įdomus, kad monotonijai vietos nelieka, skirtingais metų laikais – skirtingi darbai.

Gražina Banienė

„Žiemą ruošiame roges vasarai – reikia skaičiuoti, darbus planuoti, organizuoti, o pavasarį pradedame sodinimus, bet daug kas priklauso nuo gamtos sąlygų – kada pakankamai dirva įšils, ar užteks drėgmės. Gamta viską sudėlioja savaip, tad mums belieka prisiderinti, – apie miškininko kasdienybę pasakoja miško auginimo specialistė Gražina Banienė. – Atsiradusios technologijos labai palengvina darbą. Šiais laikais miškininko darbas be kompiuterio, telefono, GPS sistemos ar drono sunkiai įsivaizduojamas. Tenka ir gamtoje pabūti, ir prie kompiuterio pasėdėti. Darbas tikrai įvairus.“

Paklausta, kas sunkiausia miškininko darbe, pašnekovė atvira: sunkiausia, kai miško atkūrimo darbus „koreguoja“ sausra, kartais užpuolę vabzdžiai – pavyzdžiui, pušinis straubliukas, pasodinti medžiai neprigyja taip, kaip tikiesi ir tenka atsodinti, tačiau tam ir yra miškininko darbas, profesionaliai suderinti gamtos veiksnius ir žmogaus veiklą.

Pavojai, su kuriais susiduria miškai

Klimato kaita ir atšilimas – didžiausias šių laikų iššūkis pačiai gamtai ir tiems, kurie rūpinasi jos išlikimu. „Šiltuoju metu sparčiai dauginasi įvairūs kenkėjai. Pastaraisiais metais Kuršių Neriją užpuolė medžius niokojantys drugiai neporinis verpikas ir verpikas vienuolis. Medžiai džiūna, pasiligoja. Nors tokie yra gamtos ciklai, viskas sukasi ratu, miškininkų užduotis yra išsaugoti mišką, kas ir yra daroma, šiuo atveju taikant biologinius preparatus. Mūsų darbas ir užduotis – padėti gamtai, išsaugoti miškus“, – apie miškus užklumpančius pavojus dalijasi (VMU) specialistė Gražina Banienė.

Kaip pastebi girininkas Virginijus Pockevičius, pavojų kelia ne tik šiltomis vasaromis sparčiai besidauginantys kenkėjai, bet ir kylantys gaisrai, kuriuos dažniausiai sukelia neatsargūs miškų lankytojai.

„Vasarą ant parako bačkos sėdime. Pastaraisiais metais baisios sausros, tad budim ir šeštadieniais, ir sekmadieniais – saugom miškus nuo gaisrų. Anksčiau turėdavome pastatytus priešgaisrinius bokštus, kuriuose budintieji sėdėdavo ir stebėdavo mišką, o kilus gaisrui pranešdavo, kuria kryptimi reikia vykti. Dabar jau turime modernią gaisrų sekimo sistemą: bokštuose iškeltos kameros net ir nakties metu fiksuoja vaizdą, tad viską galime stebėti sėdėdami prie kompiuterio. Nors praėjusi vasara buvo labai sausa, mano prižiūrimuose miškuose praėjusiais metais niekas nedegė, o užpernai kilo nedidelis gaisriukas, kurį labai greitai užgesinome. Kai sausa, gaisrų tikimybė labai didelė – važiavo kas nors, išmetė nuorūką pro langą ir miškas jau smilksta“, – apie gaisrų pavojus pasakoja girininkas Virginijus Pockevičius.

Kaip aiškina girininkas, gaisrai kur kas pavojingesni ne brandžiam miškui, o jaunuolynams, sename miške gaisro metu nudega miško paklotės, bet didelių pažeidimų nepadaroma, o jauname miške medžių žievė plonytė, jei gaisras intensyvesnis, jaunuolynai gali greitai išdžiūti. Žuvusių miškų be abejonės gaila, juk miškui subręsti iki kirtimo prireikia ne vieno dešimtmečio – štai drebulės kertamos tik tuomet, kai sulaukia keturiasdešimties metų, o pušynai iki kirtimo bręsta visą šimtmetį.

Dėmesį miškininkai atkreipia ir į neatsakingus miškų lankytojus, vis dar paliekančius miške šiukšles. „Šiukšlinimo problema niekur nedingusi. Situacija buvo pagerėjusi, bet dabar esame pastebėję pablogėjimą. Labai džiugu, kad žmonės eina į miškus ir domisi gamta, tačiau labai norėtųsi, kad šiukšlių miškuose išvis nerastume, nes joms ten ne vieta. Miške yra viena paprasta taisyklė – ką atsinešei, tą privalai ir išsinešti“, – sako miško auginimo specialistė.