Alytaus ambasadore Britanijoje tapusi lietuvė Dzūkijoje mato didžiulį potencialą: štai dėl ko mumis žavisi pasaulis

„Džiaugiuosi ir didžiuojuosi tokiais žmonėmis kaip Alvija, kurie kiekvieną dieną galvoja apie Lietuvą. Tokie žmonės – su Lietuva širdyje ir mintyse, kad ir kur jie patys būtų, – yra tikra dovana Tėvynei“, – taip apie Anglijoje gyvenančią Alviją Černiauskaitę kalbėjo šalies prezidentas Gitanas Nausėda, paskelbdamas ją Globalios Lietuvos apdovanojimų nominacijos „Už bendrystę su Lietuvos regionais“ laureate.

Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės laikinoji pirmininkė, Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijos pirmininkė, lituanistinės mokyklos ir darželio „Obelėlė“ steigėja ir vadovė A. Černiauskaitė prieš pusantro mėnesio įvertinta už aktyvų lietuvybės puoselėjimą ir glaudų bendradarbiavimą su gimtuoju Alytaus kraštu.

– Alvija, kas išugdė tokią meilę savo šaliai?

– Šeima. Juk pirmiausia būdami vaikais perimame vertybes ir pasaulio suvokimą iš savo šeimos, o po to jau piešiame paveikslą iš visų kitų detalių: mokykla, mokytojai, būreliai, aplinka, draugai, organizacijos, universitetas. Mano visos šios detalės buvo be galo gražios ir prasmingos, sutikti žmonės, autoritetai likę atminty visam gyvenimui. Kai gavau pasiūlymą dirbti Jungtinės Karalystės transporto infrastruktūros kūrime, buvau tik baigusi trečią taikomosios fizikos kursą. Tuomet gavau tokį stiprų dėstytojų palaikymą, kad negalėjau net dvejoti, juk jie įžvelgė perspektyvas ir Lietuvai. Mane visuomet supo stiprūs ir tvirtą vertybinį stuburą galintys formuoti žmonės.

– Užimate atsakingas pareigas Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje (PLB). Nuo kada ten darbuojatės ir kokios yra pagrindinės veiklos?

– Nuo 2018 m. PLB Seimo esu išrinkta į PLB valdybą ir Švietimo komisijos pirmininke. Šios komisijos misija – lituanistinių mokyklų koordinavimas, atstovavimas jų interesams ir projektinė veikla tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje. PLB Švietimo reikalų komisija glaudžiai bendradarbiauja su LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Užsienio reikalų ministerija ir kitomis Lietuvos ir užsienio institucijomis. Už Lietuvos ribų veikia per 200 lituanistinių įstaigų daugiau nei 30-yje pasaulio šalių. Komisijoje yra lituanistinių mokyklų atstovai iš Šiaurės Amerikos, Australijos, Afrikos ir Europos. Komisijos tikslai yra lituanistinių mokyklų statuso pripažinimas, mokytojų kvalifikacijos kėlimas, rekomendacinės lituanistinio švietimo programos, sugrįžtančių į Lietuvą vaikų integracija, nuotolinis/virtualus ugdymas ir kitos.

Labai džiaugiamės pirmosios mūsų šalies ponios globa lituanistiniam švietimui. Dar 2019 m. rudenį, kuomet prezidentas G. Nausėda su Diana Nausėdiene lankėsi Jungtinėje Karalystėje, pasiūliau jai tapti lituanistinio švietimo globėja. Juk dar Antano Smetonos žmona Sofija Smetonienė taip pat rūpinosi išeivijos reikalais, todėl tikiuosi, kad ši iniciatyva įpūs naujos ugnies ir suteiks daugiau motyvacijos lituanistinių mokyklų ir darželių bendruomenėms bei paskatins gausesnį mokinių būrį.

Lituanistinis švietimas vis daugiau girdimas ir jo svarba jau po truputį pradedama suprasti ir Lietuvoje. Didelis potencialas esantis už Lietuvos ribų negali likti be vieno iš svarbiausių identiteto įtvirtinimo pamatų – kalbos.

– Ką jums reiškia bendruomeninė veikla? Kiek joje dalyvaujate?

– Bendruomenės veikla atsirado pradėjus lituanistinę veiklą. Prasidėjusi iš pat pradžių tik švietimo srityje, po truputį įsibangavo renginiais, iniciatyvomis, projektais ir bendradarbiavimu su Lietuvos institucijomis. Šiuo metu esu LEP Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė. Nors ir paskutiniais metais renginiai ir susitikimai ribojami, tačiau persikėlus į virtualią erdvę vis tiek vyksta koncertai, susitikimai, konkursai, mokymai.

Praėjusiais metais sodyboje netoli Alytaus organizavome 55 lietuvių vaikų, su savo tėveliais gyvenančių 13 skirtingų pasaulio šalių, stovyklą. Štai keletas akimirkų.

– Esate ne tik gimusi Alytuje, bet ir aktyviai dalyvaujate šio miesto gyvenime. Ką būtent veikiate?

– Esu Alytaus miesto ambasadorė Jungtinėje Karalystėje ir labai glaudžiai bendradarbiauju su gimtuoju miestu. Prieš kelis metus buvo įgyvendinta mano inicijuota idėja – Pasaulio alytiškių alėja, kur alytiškiai, išvykę į įvairias pasaulio šalis, gali pasodinti savo gyvenamąją šalį simbolizuojantį medį ar augalą. Alytus yra žalias miestas, todėl dauguma išvykusių nostalgiškai prisimena savo gimtojo miesto žalias erdves. Taip ir kilo mintis, kad kiekvienas išvykęs galėtų bent dalelę žalumos palikti savo mieste, o sugrįžę aplankytų, kad alėja taptų ir tam tikra globalaus kelio namo atkarpa. Kartu su sugrįžusiais miestelėnais ar jų giminaičiais sodinome ąžuolus iš Jungtinės Karalystės ir Airijos, kedrus iš Rusijos Krasnojarsko srities, riešutmedžius ir ąžuoliukus iš JAV, raudonas rožes iš Moldovos, putinus iš Ukrainos bei Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje gyvenančių alytiškių medelius ir augalus. Praėjusiais metais Jungtinės Karalystės alytiškiai padovanojo 120 baltų karališkų rožių, kurios taip pat papuošė Pasaulio alytiškių alėjos skverelį. Balta rožė tokia pat kaip ir Alytaus miesto herbe yra Anglijos simbolis, ji netgi pavaizduota ant naujos vieno svaro monetos, tad Anglijos alytiškiams puikiai tiko jų simbolika.

Su Alytumi, jo įstaigomis, organizacijomis aktyviai bendraujame ir bendradarbiaujame. Visada prisidedu prie įvairių iniciatyvų ir projektų. Viena paskutinių iniciatyvų – paskelbus karantiną dėl Covid-19 - kartu su Jungtinės Karalystės alytiškiais, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomene nupirkome medicininio plastiko, iš kurio savanoris iš Marijampolės pagamino apsauginius skydus. Juos perdavėme Alytaus poliklinikai ir Alytaus rajono savivaldybei.

Vieno susitikimo Pasaulio alytiškių alėjoje kilo mintis ir suoliukus pastatyti, bet, deja, pandemija pakoregavo ir naujų medelių sodinimą ir suoliukų atsiradimą. Tačiau tikimės, kad tai yra laikina ir greitai vėl galėsime tęsti darbus.

– Kartais atrodo, kad tie kurie gyvena ne Lietuvoje, ją myli labiau. Ką manote apie tai?

– Kai išvyksti, tada labiau pajunti per ilgesį, atrodo, kad atrandi dar kitą Lietuvos spalvą. Ta spalva yra labai graži, nes prisiminimai visada gražūs, ypač gamta. Kai organizuojame pasaulio jaunimui stovyklas, visada pagrindinis akcentas yra pajusti Lietuvos grožį ir pamilti ją per emociją. Todėl stengiamės parodyti kuo daugiau grožio ir palikti emocinį pėdsaką širdyje, o tai vėliau ir kuria tiltus ir ryšius su Lietuva.

– Kokias lietuviškas tradicijas skiepijate trims savo vaikams?

– Visiškai visas. Tiek tradicines, tiek kultūrines. Kalbame lietuviškai, švenčiame lietuviškas šventes, dalyvaujame lietuviškuose renginiuose. Gyvenant multikultūrinėje aplinkoje identitetas tampa vertybe, todėl jį identifikuoti reikia iš karto ir nebijoti priimti. Aš didžiuojuosi būdama lietuvė, alytiškė, dzūkė. Mano vaikai taip pat yra lietuviai, alytiškiai, dzūkai, kurie žino, ką reiškia grybauti ir valgo grybų sriubą (šypsosi).

– Namuose vyrauja lietuviška virtuvė?

– Daugiausiai lietuviška virtuvė, tačiau labai mėgstame itališką ir tailandietišką maistą. Turime kaimyną profesionalų šefą italą iš Sicilijos. Jis karantino metu, užsidarius restoranui, įkūrė itališko maisto restoranėlį išsinešimui savo namuose. Tad kai negalime savaitgaliui nuskristi į Italiją ir pasimėgauti itališku maistu, galime bent džiaugtis sicilietiška virtuve šalia namų.

„Delfi“ portale vykstančiame konkurse „Metų emigrantas“ skaitytojai ne tik nominuoja, bet ir balsuoja už, jų manymu, geriausius emigrantus, įspūdingiausias jų istorijas. Jei žinote aktyvių ir Lietuvą mylinčių emigrantų, nominuokite juos čia.