Pensijų kaupimo argumentai buvo tokie: valstybė suteiks gyventojams galimybę pensijų kaupimo bendrovėse kaupti „Sodros“ įmokos dalį, kuri bus investuota į diversifikuotą investicijų portfelį ir tai leis pensininkams gauti didesnes pensijų išmokas. Tarp kitų masalų dar buvo minima, kad „kaupiančiųjų asmenų pensijos, nedidinant socialinio draudimo įmokų tarifo, kartu su kaupiamąja dalimi bus bent 20 proc. didesnės negu vien tik „sodrinės“ <...>, tinkamai organizuotas pensijų kaupimas paskatins nacionalinį taupymą <…>, sustiprins šalies finansų infrastruktūrą ir nulems Lietuvos ekonomikos augimą“. Tokios buvo dešimtmečio senumo rožinės svajonės.
Deja, per prabėgusį dešimtmetį rūsčios gyvenimo spalvos nutrynė visas rožes. „Sodrai“, o tiksliau valstybei trūksta pinigų rūpintis tolimos ateities pensijomis, kai katastrofiškai neužtenka pinigų dabartinių pensininkų pensijoms. Apie pensijų fondų įtaką šalies ekonomikos augimui iš viso nutilta. Tiesa, pensijų sistemos reformos įstatyme lyg ir buvo užtikrinta, kad „pinigų bus“, nes „Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų trūkumas, atsiradęs dėl šio Įstatymo įgyvendinimo, gali būti finansuojamas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka iš lėšų, gautų pardavus valstybės turtą, taip pat valstybės biudžeto lėšų ir kitų finansavimo šaltinių“.
Deja, lėšų, „gautų pardavus valstybės turtą“, liko tik menki likučiai, vadinasi, liko tik „valstybės biudžeto lėšos ir kiti finansavimo šaltiniai“. Tie kiti – tai tolesnis valstybės skolinimasis, ir tokios skolos auginimas neatitinka valstybės strateginių interesų. Belieka priminti, kad Lietuvos valstybės skola jau artėja prie 50 milijardų ir koks nors jos stabilizavimas, tuo labiau mažėjimas kol kas nesišviečia. Vien „Sodros“ skola sudaro 10,25 mlrd. litų. Tokio siaubo nėra nei Latvijos, nei Estijos socialinio draudimo lankose.
Tačiau net ir šiuo „juoduoju“ laikotarpiu valstybė nesustojo lieti savo finansų čiurkšles į pensijų fondus: 2008 – didžiausio „Sodros“ kritimo metais – skyrė net 1,06 mlrd. litų, 2009 – 433 mln., 2012 – 287 mln., 2013 – 508 mln. litų. Per dešimtį metų nuo 2004 m. bendra pervestų lėšų suma pensijų fondams pasieks beveik 5 mlrd. litų.
Nėra ko aiškinti, kad 5 mlrd. litų, Lietuvos mastais matuojant – kosminė suma. Ir net pusė milijardo šių metų valstybės biudžete taip pat yra pernelyg brangus malonumas. Beje, naujausia naujiena: nuo kitų metų valstybė jau nežada skirti pinigų kaupiamiesiems fondams ir siūlo „Sodrai“ susirasti pinigų savo pačios biudžete. Kaip tai atrodys, sunku įsivaizduoti, bet išeitis tik viena – „Sodrai“ skolintis dar daugiau.
Ne viena valstybė jau suprato, kad „nepatempia“ tokių didelių išlaidų ateities pensininkų ateities pensijoms ir pradėjo mažinti pervedimus pensijų fondams ar net visai jų atsisakyti. Nutarusi pasekti kaimynų pavyzdžiu, pensijų kaupimo reformų ėmėsi ir Lietuva. Pernai lapkritį dar ankstesnis Seimas, sumanęs „patobulinti galiojančią pensijų kaupimo sistemą“, priėmė pensijų sistemos reformos ir pensijų kaupimo įstatymų pataisas. Deja deja, ne valstybės ar „Sodros“ biudžetų gelbėjimas buvo jų tikslas, bet dar didesnis valstybės pinigų liejimas į bedugnę pensijų fondų kasą. Kaip tai atrodys?
Nuo 2014 m. asmuo, nusprendęs pensijų fondams paaukoti savo atlyginimo 1 proc. dydžio kaupiamąją įmoką, gautų 1 proc. vidutinio darbo užmokesčio dydžio „skatinamąją įmoką“ iš valstybės biudžeto, o nuo 2016 m. abu šie dydžiai šokteltų iki 2 proc. Ta „skatinamoji“ pareikalautų iš valstybės biudžeto (t. y. visų šalies piliečių suneštų pinigų) pusės milijardo litų, nemažiau pervestų ir „Sodra“. Taigi šviesiai pensijų fondų ateičiai Lietuva nepagailėtų po milijardą litų kasmet.
Tarytum suprasdama, kad priėmus minėtus įstatymas, galėtų kilti „esamų pensijų kaupimo dalyvių nepasitenkinimas dėl naujos pensijų kaupimo finansavimo schemos įvedimo“, t. y. kad reikėtų pasirinkti vieną iš trijų variantų – grįžti į „Sodrą“, pasilikti kaip buvo iki šiol, prisidėti iš savo atlyginimo ir gauti „skatinamąją“ – valdžia nutarė aktyviai „viešinti ir aiškinti“ siūlomus pakeitimus. Vienu iš svarbiausių to aiškinimo instrumentų yra valdžios sumeistrauta „Pensijų skaičiuoklė“, kur kiekvienas būsimas pensininkas gali apskaičiuoti savo ar bet kokią hipotetinę pensiją.
Pamėginkime įlįsti į tą skaičiuoklę, ką ji sako smalsiam Lietuvos piliečiui? Pradėkime nuo „einamosios“ situacijos. Įsivaizduokime 1954 m. gimusį vyrą, pradėjusį dirbti 1977 m., gavusį 2000 litų atlyginimą ir nedalyvavusį jokiame kaupime. 2017 m., sulaukęs pensinio amžiaus, jis gaus 909 litų pensiją. Jeigu jis nuo 2004 m. būtų dalyvavęs pensijų kaupime ir tęstų jį iki išėjimo į pensiją 2017 m., pasirinkęs vidutinės rizikos scenarijų, t. y. 1,5 proc. investicinę grąžą (yra dar numatytas konservatyvios grąžos – 0,5 proc. ir optimistinis – 2,5 proc. scenarijus), jo pensija būtų 913 litų, t. y. 4 litais didesnė. Ar vertėjo dėl tokios sumos lįsti į pensijų fondų galeras?
Jei pasirinksime tų pačių gimimo metų moterį, pradėjusią dirbti tais pačiais metais ir gavusią tokį patį atlyginimą, tai ji gaus 865 litų pensiją, o jeigu ji būtų nuo 2004 m. dalyvavusi pensijų kaupime ir tęsusi iki išėjimo į pensiją, jos pensija būtų... irgi tie patys 865 litai. Kur nuėjo jos kaupti pinigai? Į pensijų fondų, tiksliau – jų darbuotojų kišenes.
Paimkime dabar hipotetinę situaciją. 1990 m. gimęs vyras arba moteris (pensijos skaičiavimo rodikliai, suvienodėjus pensiniam amžiui ir anuitetų skaičiavimui, bus vienodi) pradeda dirbti šiemet – 2013 m., gauna 2000 litų atlyginimą ir nedalyvauja pensijų kaupime. 2055 m. toks asmuo, sulaukęs 65 metų pensinio amžiaus (ar tik nepasikeis tas amžius per 42 metus?), turėtų gauti 946 litų „Sodros“ pensiją. Jeigu asmuo visą gyvenimą dalyvautų pensijų kaupime pagal vidutinės rizikos scenarijų, jo pensija, kaupiant tik „Sodros“ įmokos dalį, būtų 1012 litų (7 proc. didesnė už „sodrinę“ pensiją). Kaupiant pensijų fonduose su papildoma savanoriška įmoka ir gaunant papildomą įmoką iš valstybės, jo pensija pasiektų 1268 litų (34 proc. didesnė) lygį.
Kaip sakoma, gražu, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Iš kur tie pensijos pinigai? Iš trijų šaltinių: „Sodros“ įmokos dalis šiemet – 2,5 proc. nuo gauto atlyginimo, 2014–2019 m. – 2 proc., nuo 2020 m. – 3,5 proc.; pensijų kaupimo dalyvio ir valstybės biudžeto lėšos – 2014–2015 m. – po 1 proc., vėliau – po 2 proc. Jei imsime atvejį pagal 2020 m. padėtį, tai pensijų fondų dalyvio sąskaitoje „Sodros“ pinigai sudarys 46,6 proc., dalyvio ir valstybės biudžeto įmokos – po 26,6 proc.
Kaip matome, tik ketvirtadalį (26,6 proc.) įmokos sumos sudaro realūs kaupiančiojo asmens pinigai, likusieji yra šimtaprocentinė valstybės kompensacija „Sodrai“ (iš skolintų pinigų!) už pervedimus kaupiamiesiems fondams (arba pačios „Sodros“ skolinti pinigai), o nuo 2014 m. – dar ir vieno ar dviejų procentų valstybės įmoka už asmenį, kuris teikėsi kaupti pinigus pensijų fonde.
Tuos valstybės ar pačios „Sodros“ pasiskolintus pinigus turės grąžinti visi Lietuvos žmonės, dabartinės kartos vaikai ir anūkai. Labai abejotina, kad fondų prieaugis bus didesnis už pasiskolintų pinigų palūkanas, todėl tokią mūsų pensijų politiką tektų vadinti „monkės bizniu“...
Vis dėlto žymiai skaudesnis yra kitas dalykas: visi Lietuvos žemėje gyvenantys žmonės turės sumokėti už dalies čia gyvenančių žmonių sumanytą verslą (kaupti papildomą pensiją), t. y. grąžinti valstybės pasiskolintus pinigus kaupiamųjų pensijų įnašams. Žinant, kad tokių pinigų reikės milijardų litų, mūsų vaikų ir anūkų ateitis kažin ar bus labai saldi.
Tiesa, kalbama, kad šalies ir „Sodros“ biudžetai „tuoj tuoj“ susibalansuos ir skolintis esą nereiksią. Liks tik „mažmožis“ – sumokėti susidariusias skolas iš biudžetų perteklių, o tai gali užtrukti ne vieną dešimtmetį. Žinoma, jei neateis nauja pasaulinė ar nors Europos krizė. Beje, pati skaičiuoklė įspėja: „Ši skaičiuoklė negarantuoja pensijų fondų pelningumo ar išmokamų anuitetų dydžių. Pensijų fondų praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų, o tai reiškia, kad investicijų vertė gali tiek kilti, tiek kristi. Jūs galite atgauti mažiau negu investavote.“ Norite – tikėkite, norite – ne.
