Prieš keliant vaiko nuotraukas būtina apgalvoti visas rizikas
„Kiek tokių situacijų, kai peržiūrėję savo nuotraukas ar vaizdo įrašus internete paaugę vaikai prašo tai ištrinti. Tėvams gražus jų besimaudantis vaikas ar nieko blogo neatrodo viešoje erdvėje pasidalinti, kad vaikas niekaip nepradeda vaikščioti ar kalbėti, o tam vaikui galbūt visai netiks, jog tokia informacija apie jį yra prieinama. Vaikai, ypač paaugliai, šiais laikais įsigudrinę ir suranda viską, ką tik nori, naršo po savo tėvų profilius, ieško bet kokios informacijos, pavyzdžiui, norėdami pasityčioti, tad tokios lengvai prieinamos nuotraukos gali tapti viena iš patyčių formų mokyklose. Taip patys tėvai tampa savotiškais patyčių bendrininkais, visiškai to nenorėdami“, – sako asmeninio prekės ženklo ekspertė Guoda Sakalauskienė, padedanti kitiems tinkamai save reprezentuoti internetinėje erdvėje.
Ekspertė sako, kad problema, su kuria susiduria ir kuri yra labai akivaizdi, kad bendraudami socialiniuose tinkluose mes taikome tam tikrus netinkamus elgesio modelius, pavyzdžiui, neturime filtrų ar nepagalvojame apie juos, dalinamės viskuo, kuo norime, bet negalvojame apie saugumą, privatumą. Kai žmonės pradeda dalintis šeimos, vaikų nuotraukomis, savo ir vaikų gyvenimo istorijomis, tai jie kuria ne tik savo internetinį įvaizdį, bet ir savo vaikų.
„Tai gan naujas dalykas, bet vis labiau diskutuotinas. Mes esame pirmoji tėvų karta, kuri formuoja savo vaikų įvaizdį internete, o mūsų vaikai bus pirmoji karta, kuri turės suformuotą savo archyvą. Pastebiu, kad yra dvi stovyklos: viena sako, kad geriau išvis nedėti į socialinę erdvę nieko, kas susiję su vaikais, ir leisti vaikui vėliau pačiam susikurti internetinį archyvą, o kita stovykla teigia – „mano vaikai, ką noriu, tą darau“.
Mano nuomone, nėra tik juoda ir balta. Kalbant apie tėvus, kurie rodo ir formuoja vaikų internetinį archyvą, kelia vaikų nuotraukas, – viskas gerai, tegul, tik jie turi turėti tam tikrus filtrus, susitarimus, taisykles, kurių laikosi visi šeimos nariai, – ir tėvai, ir vaikai. Jeigu tu rodai savo vaiką viešai, tai suprask ir atsakomybę savo šeimai ir vaikui, nes neretai būna, kad vaikų nuotraukos nukeliauja ne tik į kažkokias neaiškias duomenų bazes, bet ir į piktavalių asmeninius archyvus.
Tėvams vertėtų pagalvoti, prieš keliant nuotraukas ar vaizdo įrašus, kokį archyvą būtų patys norėję gauti iš savo tėvų. Taigi jei suprantamas to svarbumas, įvertinamos rizikos, viskas gerai“, – sako G. Sakalauskienė.
Pašnekovė pateikia teisininkų prognozes, – jie sako, kad per dešimties metų laikotarpį, kai šių vaikų karta užaugs ir jie taps pilnamečiai, tikėtina, bus teisminė praktika, kuri apribos tėvų teisę dalintis informacija apie vaikus. Ir čia nekalbama apie tai, kad tėvai įdėjo kokią nors juokingą vaiko nuotrauką, – būna, kad tėvai viešai dalinasi ir savo vaiko raidos ar kitomis jo sveikatos problemomis. Tėvai savo vaikų labui turėtų būti sąmoningi ir nepasakoti tam tikrų privačių asmeninių dalykų socialiniuose tinkluose, kad jiems nepakenktų.
„Mes patys socialinėje erdvėje esame 10–15 metų ir tik iš savo patirties išmokome, kaip ją reikia valdyti, ką rašyti, ko ne, kokias nuotraukas, vaizdo įrašus kelti, kokių ne, ką komentuoti ir daug kitų dalykų, kurių mūsų niekas nemokė, – nei tėvai, nei seneliai, nes nieko panašaus tiesiog nebuvo. Mes juk ir patys nuo socialinės erdvės naudojimo pradžios iki dabar esame labai pasikeitę, gal visai kitaip iš esmės į tai pradėjome žiūrėti, mūsų įgūdžiai kinta, kreipiame dėmesį, ką įsileidžiame į savo erdvę, kelis kartus perskaitome, prieš publikuodami tekstą, parašę komentarą. Žinodami, kaip patys galime valdyti savo internetinę personą, daug lengviau šiuos įgūdžius galime išugdyti ir savo vaikams“, – pastebi G. Sakalauskienė.
Plačiau tema, pavadinimu „Vis dar influencinate išnaudodami savo vaikus?“, G. Sakalauskienė kalbės šių metų LOGIN konferencijoje. Prieš dvejus metus šia tema konferencijoje skaitytas pranešimas buvo tarp sulaukusių daugiausia dėmesio.
„Šiais metais temą tęsiu dėl daugybės priežasčių, bet svarbiausia jų yra mano paauglys, kurio besikuriantį santykį su internetu, o ypač su socialine medija, aš matau iš labai arti. Taip, mokausi pati, gilinuosi ir domiuosi, kaip tėvų internetinės personos valdymo įgūdžiai gali turėti įtakos mūsų atžalų internetiniams dvyniams. Prognozių ir patarimų egzistuoja įvairių, tad rinktis yra iš ko, kai žinai, kokį pasirinkimą turi“, – sako vyksiančioje konferencijoje patirtimi pasidalinsianti G. Sakalauskienė.
Daugiau nei pusė apklaustų paauglių tėvų neriboja interneto
„Įmonė „Norstat“ šių metų vasarį bendrovės „Tele2“ užsakymu atliko tyrimą „Vaikų saugumas internete“, apklausta 380 vaikų turinčių tėvų. Tyrime paaiškėjo, kad 7 iš 10 tėvų (68 %) mano, jog internetas nėra saugu ir vienokiu ar kitokiu būdu kontroliuoja, ką vaikai ten veikia. O 12 % teigia, kad visai nekontroliuoja. Didžioji dalis tėvų (75 %) riboja laiką ir turinį internete.
„Galima pastebėti, kad ir laiką, ir turinį daugiausia riboja jaunesniems vaikams, dar nepradėjusiems lankyti mokyklos, ir tai visiškai natūralu. O atsakymą, kad neriboja nei laiko, nei turinio, daugiausia rinkosi į vyriausias amžiaus kategorijas pakliūvančių vaikų tėvai. Natūralu, kad 16–18 metų vaikams nebėra daug apribojimų. Iš tyrimo gal kiek nerimą kelia tai, kad daliai (t. y. šiek tiek daugiau nei pusei, 53 %) 12–16 metų vaikų tėvai neriboja nei laiko, nei turinio, nors bent dalinė kontrolė dar turėtų būti“, – tuo neabejoja Asta Buitkutė, įmonės viešųjų ryšių vadovė.
Kontrolės programėlės daugiausia įdiegiamos vaikams nuo pirmos iki šeštos klasės
67 % tėvų teigia vienaip ar kitaip kontroliuojantys vaikų laiką, praleidžiamą su įrenginiu. Tačiau tik trečdalis (33 %) ribojančių vaikų laiką internete įrenginyje yra įdiegę specialią programą. 69 % tiesiog jaučia ir pasako vaikams, kad jau gana.
„Taip pat gana aiški tendencija, kad būtent 7–12 metų vaikams daugiausia įdiegiama kontrolės programėlė. Natūralu, nes iki tol vaikas tiesiog daugiau laiko būna su tėvais, suaugusiems lengviau kontroliuoti, kiek laiko jis praleidžia su įrenginiu. O pradėjus lankyti mokyklą, atsiranda poreikis per nuotolį kontroliuoti, kokias programėles vaikas atsisiunčia, kiek laiko praleidžia žaisdamas ar žiūrėdamas vaizdo įrašus. Dalis mokyklų jau irgi informuoja tėvus, kad į mokymosi įstaigą atsineštas įrenginys turi būti su įdiegta tėvų kontrolės programėle. Taigi toks reikalavimas irgi paskatina“, – pastebi A. Buitkutė.
Tėvai vis dar per mažai kalba su vaikais apie pavojus internete
Tyrimo išvados rodo, kad penktadalis (21 %) tėvų nėra kalbėję su savo vaikais apie pavojus, su kuriais gali susidurti internete.
„Tendencija, kad apie įvairius pavojus su vaikais daugiau kalba vyresni tėvai, kurių vaikai jau paaugliai. Mažiausiai yra kalbėję jaunesni ir mažų vaikų (iki septynerių metų) tėvai. Svarbu, kad reikėtų kalbėtis nuo labai anksti vaikams suprantama kalba ir tiek, kiek tuo metu reikia. Eismo taisyklių irgi mokome ne tada, kai pradeda mokytis vairuoti, kiekvienu amžiaus tarpsniu – tam tikra informacija. Iš pradžių galbūt pakanka aptarti, ką vaikas mato internete. Paskatinti jį dalintis, jei pamato tai, kas nesuprantama, baisu, nejauku, ypač jei nėra interneto apsaugos ar specialios vaikų aplinkos nustatymo“, – pataria A. Buitkutė.
Pusė ar šiek tiek daugiau nei pusė tėvų yra kalbėję, kad negalima atskleisti asmeninės informacijos (54 %), kad neatidarinėtų nežinomų nuorodų (53 %), apie tai, kad nesidalintų slaptažodžiais, prisijungimais su kitais asmenimis (50 %). Spontaniškai įvardinamos grėsmės – tėvai rūpinasi, kad vaikai prieis prie turinio, kuris ne pagal amžių: pamatys seksualinį ar pornografinį turinį, smurtą, prievartą, agresiją, taip pat, kad susidurs su sukčiais, patyčiomis ar netinkamais asmenimis.
Apsauga ir kontrolė – skirtingi dalykai
A. Buitkutės paklausus, kokios šiandien pačios inovatyviausios apsaugos bei kontrolės priemonės vaikams ir kodėl būtent jos, ši atsako, kad programėlių, kurios teikia tėvų kontrolės paslaugą, yra ne viena. Taip pat yra įrankių, kurie užtikrina saugesnį internetą. Pasirinkti reikėtų pagal tai, kokią problemą ketinate spręsti. Be to, galima naudoti net kelias priemones, jei norime didesnio saugumo lygio.
„Apsauga ir kontrolė – skirtingi dalykai. Verta pagalvoti ir apie kelias apsaugas. Antivirusinė programa ar interneto apsaugos paslauga gali padėti visiems – tiek vaikams, tiek suaugusiems – atsiriboti nuo kenkėjiško turinio, reklamų, iš dalies apsaugoti nuo sukčių SMS ar pašto žinučių, tačiau kritinis mąstymas vis tiek turi išlikti, nes programa neapsaugos, jei ir po įspėjimo spausite nesaugią nuorodą. Operatoriaus siūloma tinklo lygiu veikianti interneto apsauga padės apsaugoti vaikus nuo netinkamo, tik suaugusiems skirto turinio, taip pat gali bendrai riboti pramoginio turinio naudojimą – galima nustatyti, kokiomis valandomis leidžiate, o kada tas turinys bus nepasiekiamas. Papildomai kontroliuoti laiką, nustatyti buvimo vietą, apriboti programėlių pirkimą gali padėti ir kitos programėlės“, – paaiškina A. Buitkutė.
Trečdalis tėvų naudoja tą pačią programėlę
„Ko gero, populiariausia „Google family link“, tą parodė ir mūsų tyrimas. Ją žino apie 40 %, naudoja beveik 30 % atsakiusių tėvų. Programėlė sprendžia ne tik vaikų kontrolės klausimą, pavyzdžiui, galima nustatyti bendrą dienos limitą arba limitą atskiroms programėlėms, nustatyti nakties valandas ir panašiai, jos privalumas dar ir tas, kad nereikia kurti naujos paskyros – tėvai prisijungia su savo „Google“ paskyra. Be to, ją naudojant galima legaliai sukurti „gmail“ paskyras ir el. paštus savo vaikams iki 13 metų. Tai labai aktualu, nes pradėję lankyti mokyklą susidurs su el. pašto poreikiu“, – sako pašnekovė.
A. Buitkutė teigia, kad jei šeimoje visi naudojasi „Apple“ įrenginiais, jaunesniems vaikams sukurti „Apple ID“ galima prisijungus prie „Apple ID family“ skilties nustatymų skyriuje. Ten taip pat galima įjungti ir tėvų kontrolę – nustatyti nakties valandas, apribojimus atskiroms programėlių grupėms pagal tipą, įjungti dienos limitą ir kt.
„Tiek „Google family link“, tiek „Apple ID family“ nustatymai „auga“ kartu su vaiku, tai reiškia, kad automatiškai bus numatoma, kokį tam tikrų kanalų turinį vaikas galės matyti. Jei tėvai nori, gali ir rankiniu būdu pakeisti kategorijas, kad suteiktų vaikui daugiau laisvės renkantis vaizdo turinį arba žaidimus (daugiausia – „Youtube“, „Google play store“ ir kt.) ar kaip tik apribotų galimybes pasiekti kokį nors turinį. Sulaukus tam tikro amžiaus programėlė praneša apie tai, kad vaikas jau žengia į kitą etapą“, – šypsosi ekspertė.
Jeigu poreikis yra apsaugoti vaikus ir visą šeimą nuo nesaugių svetainių, galimai kenkėjiškų nuorodų, kurios gaunamos kartu su SMS žinutėmis, elektroniniu paštu arba per įvairius nesaugius reklaminius blokelius, A. Buitkutė sako, kad labai tinka interneto apsaugos produktas – „Tele2“ neseniai šį produktą pristatė visiems klientams. Tokią paslaugą galima užsakyti kiekvienam telefonui kartu su turimu planu, tada ji veiks naudojantis mobiliaisiais duomenimis. Bet, pavyzdžiui, užsakius kartu su Laisvo interneto planu bus apsaugoti visi įrenginiai, kurie namuose prijungti prie modemo skleidžiamo „Wi-Fi“. Apsaugos būdai yra reguliuojami „Tele2“ savitarnos svetainėje – tarkim, galima pasirinkti, kad tinklo lygiu veikianti apsauga blokuotų ne tik kenkėjiškus puslapius, reklamas, bet ir turinį, skirtą suaugusiems.
Interneto apsauga gera tuo, kad išvis nereikia nieko papildomai įdiegti, pakanka užsakyti paslaugą salone ar per savitarną. Nustatymai taip pat valdomi tiesiog prisijungus prie „Tele2“ ar
„Pildyk“ savitarnos.
Kalbėjimas ir edukacija – vienintelis kelias
Pasak A. Buitkutės, jeigu nėra galimybės naudotis specialiomis programėlėmis, ribos vis tiek turi būti. Vaikams svarbu jausti, kad jums rūpi, ir norite žinoti, ką jie veikia internete. Nepriklausomai nuo to, ar naudojate tėvų kontrolės įrankį, ar ne, labai svarbu kalbėtis su vaikais apie interneto pavojus, skatinti jų kritinį mąstymą. Juk anksčiau ar vėliau naudotis technologijomis vaikai turės visiškai savarankiškai.
„Galimi du kraštutinumai – absoliučiai viską drausti, blokuoti, labai stipriai apriboti. Kitas – viską leisti, nieko nekontroliuoti, nesidomėti. Turbūt suprantame, kad nė vienas iš šių kelių, jei naudojamas štai taip, radikaliai, nėra sveika. Viskas stoja į vietas, kai savęs paklausiame – koks tikslas? Kokio rezultato noriu? Jaučiamas nerimas, kuris kyla čia ir dabar, – mano vaikas per ilgai sėdi prie interneto, galbūt žiūri, mano akimis, kvailus filmukus, ne tokius jau edukuojančius ir kokybiškus, kokių norėčiau, neskiria laiko kitoms veikloms ir t. t. Kitas klausimas – kaip tai pakeisti? Kas būtų veiksminga? Ko gero, kiekvieno atsakymas bus kiek kitoks, nes tai labai priklauso tiek nuo šeimos gyvenimo būdo, vertybių, tiek ir nuo vaiko temperamento, amžiaus, brandos lygio, tiek ir nuo vaiko aplinkos, draugų“, – mano A. Buitkutė.
Pasak pašnekovės, visos priemonės bei jų deriniai yra geri: „Bet kuriuo atveju, visada svarbiausia kalbėtis, aptarti pavojus, paaiškinti, kodėl vienas ar kitas draudimas ar apribojimas taikomas. Patiems sau atsakyti – juk nebūtinai riboju, nes vaiku nepasitikiu ar baudžiu. Ribos yra kaip pagalba vaikui, kol jis išmoks savikontrolės. Tačiau, kad taip įvyktų, greičiausiai prireiks apribojimų, o taip pat ir daug kalbėjimo su vaiku. Svarbu nepalikti vaikų vienų. Jie turi jausti, kad ši sfera jums rūpi, net jei suteikiate daug laisvės. Neseniai girdėjau psichologo frazę, kad ribos – būtinasis vaikų poreikis, kurį būtina patenkinti. Kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis.“
A. Buitkutė sako, kad interneto pavojai iš dalies panašūs į kitus – gatvėje pavojinga, tačiau tai nereiškia, kad vaikų neleidžiame iš namų. Tiesiog labai anksti pradedame mokyti saugaus eismo taisyklių, ir pradedame mokyti dar būdami kartu, ne tik tada, kai vaikas jau pats vienas vaikšto. Taip ir čia – galbūt gera mintis vaikui gavus pirmąjį įrenginį kartu su juo skirti laiko pasėdėti, pažaisti žaidimų, parodyti iš savo patirties pavyzdžių, kaip atskirti apgaulingus elektroninius laiškus, kas yra šlamštas ir pan. Dar prieš pradėdamas naudotis socialiniais tinklais vaikas turi sužinoti, kokios yra bendravimo su nepažįstamais taisyklės, svarbu edukuoti, kaip atpažinti pavojų, kaip reaguoti, kur kreiptis pagalbos.
„Internete juk viskas, galima sakyti, intensyviau. Jei telefonas visiškai neapsaugotas, jei labai jauni vaikai jau naudojasi socialiniais tinklais, jiems trūksta elementarios gyvenimiškos patirties, kaip elgtis. Kita vertus, vėlgi – tas pats edukavimas, mokymas nuo labai anksti, ko nespausti, kokios informacijos neatskleisti, su kuo nebendrauti. Tad kalbėjimas ir edukavimas yra vienintelis kelias, ir kai nuolat būname su savo vaiku, ruoškime jį būti savarankišką“, – sako A. Buitkutė.
Bilietai į didžiausią Baltijos šalyse inovacijų festivalį LOGIN, kuris vyks gegužės 11–12 dienomis, jau prekyboje, daugiau informacijos ČIA.
