Dažnam lietuviui kelią į savarankišką verslą užkerta ne realios kliūtys, o baimę varantys įsigalėję stereotipai. O kaip į visa tai žiūri Lietuvoje verslą pradėję užsieniečiai? Gal sėkminga jų patirtis ir žvilgsnis iš šalies paskatins susimąstyti gyvenančius svetur? Apie verslininkų baimes ir realybę skaitykite „Tiesoje“.

Lietuvoje sunkoka dėl to, kad čia vis dar gajūs stereotipai apie pačius užsieniečius, lietuviai nėra linkę labai lengvai priimti atvykėlių, rodo etiopės Eskedar Tilahun patirtis. Jos kelias į savarankišką verslą nebuvo lengvas: atvykusi į Lietuvąmoteris pirmiausiai įsidarbino „Mc’Donalds“ greitojo maisto restorane kepėja, vėliau padavėja, dirbo prekybos centre drabužių parduotuvėje. Baigė finansų valdybos bakalauro studijas, tačiau nemokėdama gerai rašyti lietuviškai etiopė negalėjo rasti Lietuvoje darbo pagal savo specialybę. Galiausiai E. Tilahun sumanė atidaryti savo moteriškų drabužių parduotuvę, kurioje pardavinėjami itališki, afrikietiški drabužiai. Jai sekasi neblogai.

Britas Markas Splinteris, Lietuvoje gyvenantis 10 metų ir turintis pramogų versle veikiančią įmonę „Mushroom agency“, Vilnių laiko daug perspektyvesne vieta dirbti, palyginti su Londonu. Jo manymu, Lietuva turi didelį potencialą. Vienintelis dalykas, dėl ko Lietuvai negailėdamas žeria kritikos britas, yra biurokratija. M. Splinterį lietuviška biurokratija tiesiog siutina.

Stabili politinė padėtis

Lietuva – unikali šalis pasaulyje. Ji patraukli investuotojams, nes yra politiškai stabili, čia maža darbo jėgos kaina, puikus telefono ir interneto ryšys, išvystytas bankininkystės sektorius, o žmonės – darbštūs. Ir apskritai gera gyventi šalyje, kurioje žemas nusikalstamumo lygis, švarus oras ir aplinka, o susisiekimas paprastas. Ne taip, kaip, pavyzdžiui, šiukšliname Londone, kur esi priverstas vėluoti į kiekvieną susitikimą. Tokių pagyrų Lietuvai negaili 2011 metais turto valdymo įmonę „Dovre ForvaltningVilniuje įkūręs vienas geriausių Norvegijos investuotojų Stigas Roaras Myrseth‘as. Jis mato optimistinę Lietuvos ekonomikos perspektyvą ir tikisi tęsti čia veiklą neskaičiuodamas metų. „Nenoriu grįžti į Norvegiją“, – pripažįsta finansų ekspertas.

Nors Lietuva susidūrė su ekonomine ir socialine krize, politinės krizės išvengė, pažymėjo S. R. Myrseth‘as. „Manau, viena iš to priežasčių yra demografinė padėtis, būdinga ir kitoms Europos šalims. Europos valstybės, kuriose įvyksta didesni ar mažesni revoliuciniai judėjimai, turi daug jaunų žmonių nuo 18 iki 30 metų. Taigi Baltijos šalys ekonominės krizės akivaizdoje išvengė politinio nestabilumo, nes jų visuomenės daugiausiai yra vyresnio amžiaus. Pagyvenę žmonės mėgsta stabilumą, jie neina į gatves, nedegina automobilių, nemėto akmenų ir nesigrumia su policija“, – komentavo investuotojas.

S. R. Myrseth‘as labai vertina ir lietuvių požiūrį į darbą. Pasak jo, norvegai su lietuviais negali nė būti palyginti savo darbštumu. Norvegijoje darbuotojams įprasta pradėjus darbo valandas pirmiausiai išgerti kavos, vėliau pasidaryti ilgą pertrauką, o tuomet anksčiau išeiti iš darbo dėl šeimos reikalų, nors ir taip darbo valandos tėra nuo 9 iki 16 valandos. Tuo tarpu lietuviai išgeria kavą dar iki darbo, o 9-ą valandą jau pradeda dirbti. Jie nori uždirbti daugiau, todėl neieško kiekvienos progos simuliuoti, bet stengiasi, patirtimi dalijosi S. R. Myrseth‘as.

Glostymo ir nereikia laukti

Vienas dažniausiai girdimų nusiskundimų apie sunkumus kuriant verslą Lietuvoje – valstybės tarnybų ir savivaldybių įstaigų noras tik bausti verslininkus, bet ne padėti jiems mokytis iš savo klaidų. S. R. Myrseth‘as to nė nelinkęs vadinti problema. „Valdžios ir jos institucijų reikalas yra surinkti mokesčius ir nubausti žmones, kurie nesilaiko įstatymų. Apdovanoti ar dėkoti nėra valdžios reikalas. Verslininkas gauna savo apdovanojimą tapdamas turtingu, to tikrai užtenka“, – įsitikinęs investuotojas.

Jis pabrėžė, kad tam tikros įmonės būna itin svarbios visuomenei, sumoka daug mokesčių. Jeigu joms sekasi gerai, tuomet ir visuomenei sekasi gerai. Jeigu tokios įmonės bankrutuoja – smunka visos visuomenės būvis. „Svarbu suprasti, kad tie kapitalistai yra šalies pagrindas. Ne valdžia padaro visuomenę turtingą. Dėl to valdžia ir verslas turi veikti išvien arba bent jau nesudaryti vieni kitiems problemų. Tačiau vėlgi – kalbu ne apie išlygas ar apdovanojimą. Kapitalistai jį ir taip gauna“, – komentavo S. R. Myrseth‘as.

Pašnekovas nesureikšmina ir visuomenėje dar gajaus stereotipo, kad, jeigu esi verslininkas ir turi pinigų, reiškia, esi vagis. Jo manymu, tai yra natūralu ir nėra būdinga tik Lietuvai, bet pastebima visame pasaulyje. „Niekur nėra mėgstami ar labai populiarūs turtingi žmonės. Pavyzdžiui, Norvegijos visuomenė yra labai skaidri. Jeigu tik yra pagrindo įtarti, kad žmogus gavo pinigus iš korupcijos – nei jis, nei jo šeima neturės ramybės. Jeigu gyveni Norvegijoje ir praturtėji, turi kažką ir grąžinti visuomenei. Negali važinėti sportiniais automobiliais, demonstruoti turtų, gyventi palaido gyvenimo, bet turi aukoti labdarai, ligoninėms, kitaip paremti visuomenę, ir kurios iš esmės ir gavai tuos pinigus“, – pasakojo S. R. Myrseth‘as.

Iššūkis – biurokratija

Neretai Lietuvoje kalbama apie tai, kad šalyje yra prasta investicinė aplinka. Birželį „Investors‘ Forum“ paskelbė savo apžvalgą, kurioje teigia, jog Lietuvos investicinė ir mokesčių aplinka blogėja. Tačiau S. R. Myrseth‘as, remdamasis savo kompanijos patirtimi, įsitikinęs, kad didelis Lietuvos pranašumas yra darbo jėgos kaštai: čia galima pasamdyti labai kvalifikuotus, patyrusius specialistus už žymiai mažesnę kainą nei, pavyzdžiui, Norvegijoje. „Šis pranašumas kompensuoja daugelį trūkumų“, – pabrėžė jis. Pašnekovas tik nusišypsoti gali dėl lietuvių verslininkų skundų apie neva didelius verslo mokamus mokesčius: Norvegijoje jie yra gerokai aukštesni: „Palyginus su Norvegija, Švedija, Danija, jūs mokate labai mažus mokesčius.“

S. R. Myrseth‘as vienu didžiausių šalies sistemos trūkumų įvardijo biurokratizmą. Jo įmonė susiduria su ypač daug biurokratinių procedūrų ir reikalavimų, nes veikia griežtai reguliuojamame sektoriuje. „Aukštesnieji šios sistemos vadovai yra pažangūs ir suprantantys. Tačiau verslininkai pirmiausiai susiduria su žemesniuoju biurokratinio aparato lygmeniu, ir jame laukia didžiausi iššūkiai. Padaryti taip, kad biurokratinė sistema veiktų efektyviai, yra sudėtingas kiekvienos šalies uždavinys. Biurokratija yra reikalinga: privalu reguliuoti verslą, užtikrinti, kad jis mokėtų mokesčius. Tačiau reikia ieškoti būdų, kad biurokratijoje būtų daugiau kompetencijos, supratimo apie tai, kaip veikia verslas. Praleidžiame per daug laiko beverčiams dalykams. Vis tik manau, kad ateityje Lietuvoje visa tai pagerės“, – sakė investuotojas.

Lietuvos biurokratinės sistemos neigiama savybė yra ta, kad joje labai koncentruojamasi į formalumus. Tuomet ir atsiranda proga ieškoti spragų, kaip nesumokėti mokesčių, teigė S. R. Myrseth‘as. „Išaiškinus spragą, valdžia pakeičia įstatymą, kad ją panaikintų, bet tuomet randama nauja spraga, ir taip toliau. Norvegijoje buvo taip pat, kol dešimtajame dešimtmetyje valdžia nusprendė, jog taip toliau negalima, ir buvo nutarta: nesvarbu, ką sako įstatymas, bet, jeigu įmonės veiksmai organizuojami specialiai taip, kad būtų išvengta mokesčių mokėjimo, ji vis tiek privalo juos sumokėti. Anksčiau buvo net išsivystęs visas tinklas teisininkų, padedančių įmonėms išvengti mokesčių mokėjimo. Valdžiai priėmus minėtąjį sprendimą, ši paslaugų industrija tiesiog išnyko. Lietuva, manau, dar yra tame lygmenyje, kai įstatymas skaitomas pažodžiui“, – mano norvegas.

Kalbant apie korupciją, S. R. Myrseth‘as pastebėjo, jog toje pačioje biurokratinėje sistemoje darbuotojai gauna mažus atlyginimus, ir tai sukelia savų pavojų. „Jie turi namus, šeimas, krūvą sąskaitų. Dirbdamas biurokratinėje sistemoje gali sukurti verslui problemą, o tuomet paprašyti jo sumokėti, kad ta problema būtų išspręsta. Žinoma, ne visi taip elgiasi, bet dalis – taip, ir tai yra pavojus, į kurį valdžia turėtų žiūrėti labai rimtai“, – perspėjo verslininkas. Jis pasigenda ir visuomenės nepakantumo korupcijai: daug žmonių nemano, kad korupcija daro žalą. Norvegas yra girdėjęs, jog tai lemia vis dar it šleifas besivelkanti sovietinė patirtis – žmonės nemėgsta priežiūros, nėra supratimo, kad korupcija gali padaryti labai didelės žalos visai visuomenei. „Tačiau kova su korupcija vyks visada ir visur – ne tik Lietuvoje“, – mano S. R. Myrseth‘as.