aA
Šiemet 87–ąjį gimtadienį švęsiantis žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis įsitikinęs – nepalaikantis giminystės ryšių žmogus save apvagia. „Jie turi mažiau“, – teigia jis. Artėjant Lietuvos giminių festivaliui, kuris vyks rugsėjo 8 d. Kauno Nemuno saloje, portalas DELFI kalbina knygų autorių ir ilgametį televizijos žurnalistą apie jo ryšius su gimine ir vaikystės prisiminimus.
Algimantas Čekuolis
© DELFI / Domantas Pipas

Augant kaimo mokytojų šeimoje A. Čekuolio likimas nuo pat vaikystės buvo nulemtas knygų apsupties. Tačiau pats žurnalistas tiki, kad jo atsidavimą lietuvių kalbai ir kūrybai dovanojo ne tai, kokioje šeimoje jis gimė, bet tai, kur ir kaip praleido vaikystę.

Su žymiuoju žurnalistu kalbamės apie jo pirmąją meilę, vaikystės išdaigas ir kodėl jis buvo pašalintas iš progimnazijos.

– Kiek jums svarbi giminė? Kiek ji lemia žmogaus laimės pojūtį?

– Giminės man visada buvo labai svarbus aspektas. Tai pats pirmas žingsnis – šiluma aplinkoje. Antras žingsnis – Lietuva. Turiu giminių tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės. Turiu du jaunesnius brolius, kurie abu turi po du sūnus, o šie taip pat jau turi vaikų. Pats turiu du vaikus. Turime labai šiltą giminę. Vieni kitus lankome ir tai yra pirmoji atsvara, ta grupė žmonių, prieš kurią jaučiu didžiausią atsakomybę.

– Kur prasidėjo Jūsų vaikystė?

– Tėvo giminė iš Kraujelių kaimo, Molėtų rajono, prie Stirnių ežero. Tai mano tikroji gimtinė. Dar ir dabar Kraujelių kaimą jaučiu kaip savo gimtinę. Mano tėvai ten dirbo mokytojais, o vėliau per okupaciją pradėjo kilnotis iš vienos vietos į kitą, kad sumėtytų pėdas.

Dar ir dabar grįžtu į šias apylinkes. Prieš porą metų radau ten raudonikių vietą, kurios net vietiniai nežino. Radau užpiltą pievą ir grybai turėjo užaugti labai aukšti, kad išlįstų iš vandens. Jie buvo gal 30 cm aukščio. Niekas nesitiki, kad gali rasti raudonikių pievoje, tuo labiau užpiltoje ežero. O aš pamačiau pakraštėje vieną, toliau kitą ir kuo toliau žiūriu, tuo daugiau randu. Prisirinkau visą krepšį.

– Jei Jūsų tėvai nebūtų buvę mokytojai, kaip manote, ar būtumėte tapęs žurnalistu, rašytoju?

– Negaliu pasakyti, kaip būtų, jei būtų, bet kadangi mano tėvai buvo mokytojai, tai teko gyventi mokykloje, Kielių kaime, Širvintų rajone. Pamenu, buvo mokykla raudonu stogu ant kalniuko, joje – keturios klasės. Už kilometro tuomet buvo siena su Lenkija.

Algimantas Čekuolis
Algimantas Čekuolis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Mokykloje buvo biblioteka, tiksliau, vienas didelis kambarys su lentynomis, kuriose laikraščiai, knygos, žurnalai. Aš skaityti, pažinti raides mokėjau jau nuo 3 metų. Kodėl? Todėl, kad kai tik pradėjau šliaužioti, vaikščioti, iš savo buto keliaudavau į klases, kur mokė tėvai. Jei man nusibosdavo pas vieną iš tėvų būti klasėje, šliauždavau į kitą.

Aš savęs neatsimenu neraštingo. Atsimenu, kaip motina man ant delno pirštu vedžiodavo raides ir klausdavo, kokia raidė. Manau, kad būtent aplinka man padarė įtaką, kad apie dešimtuosius savo gyvenimo metus jau žinojau, kad būsiu rašytojas. Man buvo aišku, kad neverta niekuo kitu būti.

– Gal pamenate, koks buvo Jūsų pirmasis kūrinys?

– Pirmasis kūrinys, apsakymas, nebuvo spausdintas. Jis buvo apie Širvintų progimnaziją ir politiškai buvo antisovietinis. O pirmasis atspausdintas buvo iš laikų, kai mokiausi gimnazijoje Ukmergėje. 1946 m. buvo organizuojama pirmoji dainų šventė ir mes buvome pakviesti dalyvauti, pasakė, kad duos nakvynę ir valgyti, bet iš tiesų leido miegoti mokykloje ant grindų, o valgis buvo labai prastas. Aš šia tema parašiau žinutę, kurią atspausdino laikraštis „Stalino keliu“. Koks kilo skandalas! Visi subėgo tikrinti, kokiomis iš tiesų sąlygomis mes gyvename. Po to situaciją pagerino ir tai man buvo dar vienas įsitikinimas, kad verta būti literatu – taip vadinu žurnalistą ir rašytoją viename.

– Ką įvardytumėte, kaip svarbiausią savo vaikystės atsiminimą?

– Jaučiu padaręs dvi svarbias savo šeimai keliones. Viena buvo, kai man buvo septyneri metai ir mama susirgo. Širvintos buvo už 5 km nuo Kielių mokyklos. Tėvas man pasakė, kad pėsčiomis nueičiau į vaistinę. Ten paduočiau raštelį ir nupirkčiau vaistų. Vaistininkas mane pamatęs nustebo, paprašė pasėdėti, surado vaistus ir aš parėjau atgal, iš viso suvaikščiojęs 10 km. Buvau taip pavargęs, bet man labai patiko, kad padariau šeimai kažką labai svarbaus.

Kita kelionė buvo, kai artėjo sovietų kariuomenė. Reikėjo, kad atvažiuotų dėžė su vežimu ir išvežtų mus į kaimą, nes mokykla buvo prie labai svarbaus kelio Širvintose ir ją galėjo lengvai apšaudyti ar subombarduoti. Mums reikėjo evakuotis, bėgti nuo nežinios į kaimo gilumą. Tuomet nuėjau apie 72 km. Tik paskui supratau, ką aš praėjau – pakelėje gulėjo lavonai, šaudmenų krūvos. Bet man tada viskas buvo nesvarbu, žiūrėjau tik savo kelio. Po pusantros paros pasiekiau dėdę, jis leido pailsėti. Kai pabandžiau vėl atsistoti, vėl sėdausi, nes kojos buvo pakirstos.

– Kuris vaikystės etapas Jums buvo sunkiausias?

– Tokio nebuvo. Manęs tėvai nemušė, labai retai rėkdavo. O linksmiausias buvo, kai buvau kokių septynerių metų ir sulaukėme siuntinio iš Amerikos mokinių. Jame buvo angliškos komiksų knygelės. Mano broliams jos atrodė labai įdomios, bet jie niekaip negalėjo suprasti, kaip gali būti parašyta kita kalba. Tai aš jiems, žiūrėdamas į iliustracijas, pasakodavau, kas vyksta. Bet būdavo, kad pasakau, kad štai vienas herojus mirė, atsiverčiu kitą puslapį ir jis vėl gyvas. Tuomet turiu sugalvoti, kaip jis išsigelbėjo. Mano broliukai klausydavo išsižioję. Manau, tai ir buvo pirmas žingsnis, kaip išbujojo mano fantazija.

Algimantas Čekuolis
Algimantas Čekuolis
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

– Ar prisimenate savo pirmąją meilę?

– Prisimenu ir iki šiol sapnuoju, bet tai buvo man neatsakyta meilė. Ji buvo paštininko duktė. Bet ji to net nežinojo, aš nei prisipažinau, nei sakiau, tiesiog su susižavėjimu į ją žiūrėjau. Man buvo apie 12 metų.

– Ar buvote išdykęs vaikas?

– Buvau išdykęs. Laipiodavau per tvorą pas kaimynus obuolių, nors pakankamai turėjome ir saviškių, bet juk svetimi visada skanesni.

Pamenu įvykį, kai iš mergaičių Širvintose sužinojau, kad jos darys spiritizmo seansą. Pasiėmiau iš mamos paklodę ir iš muziejaus kaukolę. Vakare priėjau prie mergaičių namų, atidariau duris ir iš apačios iškišęs kaukolę joms pasirodžiau. Galite įsivaizduoti, koks buvo klyksmas.

Taip pat buvau pašalintas iš progimnazijos. Buvau užsirūstinęs, kad štai vasario 16–oji, o mokykloje kaba Hitlerio portretas. Čiupau žarsteklį, nes tuomet mokykla buvo šildoma malkomis, prišokau prie portreto ir jį nukabinau. Tai sužinojo direktorius ir baisiai išsigando ir labai teisingai. Už mažesnius triukus vokiečiai uždarė Vilniaus universitetą. Mane galėjo tiesiog nušauti, o mokyklą uždaryti. Saugodami mane tėvai net neprotestavo, kad mane išmetė iš progimnazijos.

Lietuvos giminių festivalis kviečia susitikti artimuosius, seniai matytus giminaičius rugsėjo 8 d. Kaune, Nemuno saloje. Visą dieną koncertai ir pramogos šeimoms ir vaikams – nemokamai. Rezervuoti stalą giminei ir dalyvauti Šauniausios giminės rinkimuose, susipažinti su renginio programa galite ČIA.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Džiugelio skambutis aplinkos ministrui: išlindo visai kitų interesų ausys (276)

Ką bendro turi atliekų tvarkymo verslas su žmogaus teisėmis ir jų gynimu?

Lietuvos miškuose miškovežių spūstys (555)

Socialiniai tinklai ūžia nuo informacijos, kur matyti intensyvūs miškų kirtimai. Gyventojai,...

Tragedija Ukmergėje: naktį netikėtai mirė naujagimis (4)

Naktį iš antradienio į trečiadienį Ukmergėje mįslingai mirė naujagimis. Kūnas be išorinių...

Prasidėjusiame krizės priežasčių tyrime – netikėta naujiena: ženklų buvo dar 2007 metais (31)

2008 metų valstybės biudžeto projektas buvo parengtas prieštaraujant fiskalinei drausmei, ir tai...

Pranckietis kreipėsi į žmones: nesiųskite mums Basčio į Seimą (177)

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sako, kad būtų nesaugu deklaruoti paramą konservatorei...

Šimonytė apsisprendė dėl Prezidento rinkimų – apie abejones kalba būtuoju laiku (809)

Artėjančių prezidento rinkimų lygtyje lieka vis mažiau nežinomųjų. Bet tie nežinomieji yra...

Bando daužyti mitą, kad mokytojai nesugeba naudotis technologijomis (6)

Technologijomis nesidomintis, iššūkiu elektroninio pašto išsiuntimą laikantis ir išmaniojo...

Po farsu virtusio interviu stebi radikalius pokyčius Rusijoje (97)

Praeitą savaitę du Rusijos piliečiai, įtariami pasikėsinimu į Sergejų Skripalį, davė labai...

Kilus įtarimams patikrins, ar sektoriniai greičio matuokliai veikia teisingai (79)

Nuo rugsėjo pradžios pradėję veikti sektoriniai greičio matuokliai sukėlė diskusijų audrą...

KGB kameroje kalėjęs Tamkevičius negalėjo nė susapnuoti tokios atomazgos (11)

1983 metais ilgus mėnesius tardomas KGB kalėjime Vilniaus centre tuometinis Kybartų klebonas...